Laukinė Kalabrija rafinuotai ir išsivysčiusiai Europai šiandien įdomi ne vien laukine gamta – ji iš tiesų fantaziją veikia labiau nei bet koks egzotiškas kraštas. Kalabrija įkvepia kitaip, ji sujaudina, išvalo sielą ir leidžia pervertinti gyvenimo vertybes. Kažkas joje yra laukinio, dieviškai gražaus ir pirmapradžio. Būtent tai ir yra stebuklas – trečiojo tūkstantmečio technologijų laikotarpiu Capo Vaticano iškyšuly pasijunti pakliuvęs į Dievo užmirštą ir civilizacijos nesunaikintą pasaulio kampelį.
Žvelgdamas į spjaudantį liepsnas Stromboli ugnikalnį ir iš bet kurios kalno vietos atsiveriantį panoraminį vaizdą išgyveni dvasios ekstazę. Bet ne vien tai traukia į Kalabriją. Labiausiai ją dievina darboholikai ir geriausiai čia pailsi metropolijų streso nukankintos karjeristų sielos. Kalabrija – tai sveikatos ir natūralios estetikos oazė, į kurią šiandien būriais traukia tradicinę mediciną neigiantys sveiko gyvenimo būdo maniakai.
Vienas jų – aš. Kasmet nors vienam savaitgaliui pasprukti į Kalabriją tapo liga, kuriai reikia brangių vaistų. Tie vaistai, kuriuos randu Kalabrijoje – lygūs kvaišalui, be kurio jau niekaip negaliu apsieiti.
Tą kvaišalą vadinu „pomidorų terapija“. Vieną savaitgalį, o jei yra galimybė – ir savaitę, pasidovanoju sau „pomidorų terapiją“ ir atgimstu iš naujo. Kūnas atjaunėja dešimčia metų, spindi akys ir oda. Norisi skraidyti ir iš naujo įsimylėti. Trykštu energija.
 |
| Asmeninio albumo nuotr./Jurga Jurkevičienė |
„Pomidorų terapija“ – tai su kančiomis nesusijusi dieta. Kančių netoleruoju, matyt, todėl ir atradau malonumų žemę – Kalabriją. Džiungles primenanti gamta, kaitri saulė, skaidrus Tirėnų ir Jonijos jūros vanduo dieną atgaivina sielą, o sodrūs pomidorai – dukart per dieną išvalo kūną.
Pomidorai pomidorams nelygūs. Tie, kurie priverčia spindėti odą ir akis, auga tik Kalabrijoje, jų rūšis vadinama – „costoluto“. Sodrus ir miltingas, sultingas ir saldžiarūgštis pomidoras tampa kūno ir sielos maistu dėl to, kad jis išauginamas tamsiai raudonoje šio Italijos regiono žemėje. Viskas, kas auga Kalabrijoje – saldu ir prisodrinta gyvybės. Net svogūnai.
Šešis mėnesius per metus svilinanti kaitra Kalabrijos pomidorus išaugina panašius į atletiško vyro kumštį. Saulė ir dirvožemis prisodrina juos vitamino C ir antioksidantų, naikinančių vėžines ląsteles, taip pat oksalo rūgšties.
Viešbučio ir restorano „A TURRI“ – (it. Kalabrijos tarme – BOKŠTAS) savininkui Girolamo Pontoriero paruošti „pomidorų terapijos“ patiekalą – lyg sukurti meno kūrinį. Kasdien jis atsakingai savo klientams kuria pomidorų lėkštės kompoziciją. Ar verta tuo stebėtis – juk pomidorus jis pats išaugino ir išpuoselėjo savo darže. 72 metų vyras pomidorą pjausto lyg bifšteksą, paskanina saldžiaisiais violetinės spalvos Tropėjos svogūnais, apšlaksto tyru Kalabrijos alyvuogių aliejumi, pabarsto origano – (it. raudonėlis) prieskoniu, papuošia baziliko šakele.
Patiekalas estetiškas – spalvingas ir harmoningas, traukia vis naujų ir naujų į „A TURRI” atvykusių klientų dėmesį.
Šio tauraus patiekalo ruošimo Girolamo nepatiki net savo žmonai Dianai, kuri visą dieną triūsia virtuvėje, gamindama svečiams rafinuočiausius patiekalus iš savo darže išaugintų pipirų, moliūgų, cukinijų, pankolių, džiovintų pomidorų, bergamotų, arbūzų, melionų ir daugybės kitų daržovių, kurias moteris derina prie ką tik iš jūros ištrauktos žuvies.
Su klientais maloniai bendrauja Girolamo ir Dianos vaikai – Ignazio, Maria Grazia ir picų meistras – Giuseppe. Jiems padeda jaunas elegantiškas kalabrietis Gianluca.
Iš Šiaurės Italijos atvykę svečiai spaudžia Pontoriero šeimai rankas. Sveikesnės ir rafinuotesnės virtuvės neparagausi net prabangiausiame Milano restorane, o kalabrietiškos šilumos apskritai niekur už jokius pinigus šiais laikais nenusipirksi.
„Ar užteks jūsų darže pomidorų, jei kasdien pietums ir vakarienei vien juos valgysiu?“ – klausiu Girolamo. Juk pomidorų – Kalabrijos kvaišalo – vis negana ir negana. Į namus jo neparsiveši.
Kalabrietis maloniai šypsosi ir nuramina „ Prašau, valgykite kiek tik širdis geidžia“.
Jau žinau, kad kitąmet vėl sugrįšiu į Kalabriją. Trumpam prisiliesti prie laukinės gamtos, pasikalbėti su vietiniais tauriais žmonėmis.
Svaiginanti Kalabrijos liga – sunkiai įveikiama. Ja sirgti malonu ir gera tiems, kurie dievina gamtą ir nemėgsta baltų chalatų.
