Agurkų ar Radvilų miestas?
„Kada pastarąjį kartą buvote Kėdainiuose? Ir kas ateina pirmiausia į galvą, kai išgirstate šio miesto pavadinimą?“ – tokius klausimus susitikime su žurnalistais užduoda Kėdainių meras Saulius Grinkevičius, prieš truputį daugiau nei dvejus metus įrodęs, kad šiame mieste rinkimuose gali nugalėti ne tik Darbo partijos kandidatas. Kaip tik šios politinės jėgos šešėlio dabar ir bando atsikratyti miestas.
Nenori Kėdainiai būti vadinami ir agurkų sostine. Tiesa, nesiginčija dėl tokio titulo reikšmės – agurkai Kėdainių apylinkėse pradėti auginti dar XIX amžiuje.
Kur kas maloniau kėdainiškiams išgirsti, kad tai Radvilų miestas. Ar – kad čia vyksta ne vien agurkų ar ledų šventes, bet ir jau tradicija tapęs džiazo festivalis „Broma Jazz“ ar pirmą kartą surengtas dainuojamosios poezijos festivalis. Ar – grįžtant prie tų pačių Radvilų – kulinarijos festivalis „Radvilų virtuvė“.
Šių festivalių rengėjai patenkinti: nors lengva nebuvo, tačiau į jų renginius susirenka vis daugiau žmonių, atvyksta ne tik Kėdainių gyventojai, bet ir svečių iš kitų miestų, o emigrantai savo atostogas derina, kad spėtų ir džiazo gimtajame mieste paklausyti.
Kėdainiai gali pasigirti gražiu senamiesčiu. Jis nėra didelis, tačiau labai gražus, traukiantis dėmesį siauromis gatvelėmis ir gražiais namais. Pagrindinė aikštė šiuo metu tvarkoma, tačiau pasivaikščioti čia vis tiek yra kur. Tad šventėms vietos yra. Kaip ir kasdieniam pasivaikščiojimui.
Įgyvendino savo svajonę
Didžiojoje gatvėje trečiadienio rytą tuštoka. Vienas kitas praeivis, kažkas kalbasi tarpusavyje, kažkas užsuka į jau dirbančią parduotuvėlę „Ragauk“. Čia pasitinka viena iš jos savininkų, buvusi žurnalistė Irma Bajorūnė. Parduotuvė – nedidelė, jos lentynose sudėtos daržovės, mėsos, duonos, pyragų gaminiai. Kaip sako šeimininkai, stengiamasi pardavinėti kuo daugiau produktų, kurie užauginti ar pagaminti Kėdainiuose ir jų apylinkėse nedideliuose šeimos ūkiuose.
„Ragauk“ duris atvėrė prieš kiek mažiau nei metus (metai bus lapkritį), tad kol kas viščiukus skaičiuoti – spręsti, kaip sekasi – ankstoka. Vis dėlto I.Bajorūnė optimizmo nestokoja.
„Atsibodo virti tame pačiame vandenyje, 20 metų Kėdainiuose, nors ir skirtingose žiniasklaidos priemonėse. Galiausiai – parduotuvėlė buvo išsvajota. Kažkur išvažiuoji į Europą, matai gražias parduotuvėles, jaukius senamiesčius, eidamas per senamiestį ne tik praeini, bet ir yra kur užeiti, ką pamatyti, su kuo pasišnekėti. Pas mus to nebūdavo, vaikščiodavau po Kėdainių senamiestį ir galvodavau: ir tas smagu būtų, ir anas. Galų gale atsirado galimybių, turėjau su kuo ir išdrįsau įgyvendinti svajonę“, – apie savo verslo pradžią pasakojo buvusi žurnalistė.
Parduotuvė pasirinko kryptį – „Maistas sveikam gyvenimui“. Paklausta apie konkurenciją, Irma teigia, kad su didžiaisiais prekybos centrais jie nekonkuruoja, o mažų parduotuvių Kėdainiuose beveik nėra. „Mes beveik vieninteliai, gal tik naujuose rajonuose vieną kitą galima rasti“, – teigia parduotuvėlės senamiestyje šeimininkė.
Tiesa, ir čia visų produktų pasiūlyti pirkėjams jie negalintys. Tarkim, neturi pieno produktų, nes Kėdainių apylinkėse pieno perdirbėjų beveik nėra. „Tai, kas gaminama išskirtinio iš maisto produktų Kėdainių rajone, stengiamės turėti ir pasiūlyti. Svečių daug užsuka, ypač vasarą – rusai, lenkai, vokiečiai. Pravažiuojančiųjų tikrai yra nemažai, džiaugiamės, kad galime jiems pasiūlyti netoliese kepamo šakočio, mėsos konservų, vietinių ūkininkų užaugintų agurkų, pomidorų. Domisi žmonės, perka“, – pasakojo I.Bajorūnė.
Parduotuvės įkūrėjai tvirtina neėmę paskolos verslo pradžiai, nepasinaudojo ir savivaldybės smulkiojo verslo rėmimo programa – patalpas jiems pavykę rasti geromis sąlygomis, įrangos daug nereikėję, tad užteko savų santaupų. Tiesa, didelių uždarbių kol kas tikėtis neverta, kaip sako Irma, o ir papildomų darbuotojų kol kas samdyti nėra už ką – dirba patys šeimininkai dviese.
„Mėnesio apyvarta nedidelė – 3-4 tūkst. eurų, labai priklauso nuo sezono, rugpjūtį jaučiame, kad žmonės atostogauja, tuščia. Nėra daug. Dabar mes dviese dirbdami užsidirbame labai kuklius atlyginimus, apie samdomus darbuotojus kol kas negalvojame. Bet turime minčių asortimentą plėsti, gal patalpas plėsti, ilgai taip užsikonservavę nebūsime“, – tvirtino I.Bajorūnė.
Kvepia kava ir muilu
Šalia parduotuvėlės – nedidelė kavinukė „Laffa Coffee“. Joje kvepia ne tik kava, bet ir muilu bei žvakėmis. Būtent muilas buvo tai, nuo ko Julija Liaudanskaitė pradėjo savo veiklą. Ir šiandien kavinėje pardavinėja „Muilažolės“ prekės ženklu pažymėtą rankų darbo muilą iš natūralių medžiagų, tačiau, kaip prisipažįsta šeimininkė, vien iš to Kėdainiuose neišgyvensi.
Tad gimė mintis įrengti kavinę. „Tad pasidarėme kavos bariuką – su torčiukais, arbata. Ir dirbame“, – šypsosi kavinės šeimininkė.
Anot Julijos, didžiausia investicija buvo kavos aparatas, kadangi nenorėjusi jo nuomotis ir vykdyti nuomotojų sąlygas. Pirmiausia, kad negalėsianti pasirinkti, kokią kavą pilstyti klientams.
Iki savo verslo įkūrimo Julija 10 metų dirbo istorijos mokytoja gimnazijoje. „Atsikėlėme į Kėdainius iš Kauno, mano tėvai kėdainiškiai. Kažkaip norėjosi vaikus auginti čia, jaukiai, šeimyniškai, be streso ir skubėjimo. Turime dvi mažas mergytes, todėl kiek spėjam, tiek spėjam, tiek padarom. Ko nepadarom, nukeliam į ateitį“, – pasakojo Julija ir nusijuokė – jų kavinė neturi darbo valandų, nes atsidaro, kai moteris suruošia dukras į darželį, o užsidaro, kai nebelieka klientų.
Iš ryto į kavinę ateina daugiausia nuolatiniai lankytojai, norintys išgerti kavos. Po pietų renkasi jaunimas. Kai lyja – senamiestis būna tuščias, vos išlenda saulė – kėdainiškiai prisimena savo senamiestį, ateina pasivaikščioti, o kartu ir kavos išgerti ar kokteilį, pabendrauti. Julija paslaptingai užsimena, kad ši vieta jau turi savų romantiškų tradicijų: piršlybų čia dar nebūta, bet užgimusios meilės istorijų jau esama.
Pica ragelyje
Kėdainiuose galima rasti ir išties neįprasto maisto. Štai, tarkim, Kėdainiuose esančios picerijos „Kono pica“ šeimininkė Irena Pečiulienė kepa ragelio formos picas su įvairiausiais įdarais. Atrodo lyg ledai. Tik dėl kiekio neapsirikite – tokia pica labai soti, vieną ragelį vos pavyksta įveikti.
„Tai pamatyta ir įgyvendinta idėja. Kai dirbau picerijoje, visą laiką norėjosi ko nors įdomesnio. Internete radau „Kono“ picą ragelyje. Pradėjau domėtis, iš Graikijos atsisiunčiau kepimo įrangą – ragelių kepimo presą ir rotacinę krosnį. Receptus dariausi pati, ieškojau. Valgyti tiesiog kaip ledą reikia“, – pasakojo Irena.
I.Pečiulienės patiekalus šventėms siūlo ir Kėdainių rajone esančios sodybos „Varnupė“ šeimininkė Irma Kaselienė. Stilingai įrengtoje sodybos salėje telpa daugiau nei 60 svečių, tiek pat gali ir pernakvoti. Čia vyksta vestuvės, krikštynos, gimtadieniai.
„Tenka pastebėti labai gražią tendenciją – alkoholį turime skirstyti į dvi dalis: alkoholinis ir nealkoholinis. Ir to nealkoholinio vis daugiau. Aš kai pamatau, kad nealkoholinio alkoholio lentyna didėja, būnu rami, galiu važiuoti pas vaikus. O kai daug alkoholinio – lieku čia nakčiai pabudėti. Negaliu pasakyti, kaip kitur, bet aš nieko blogo negaliu pasakyti“, – paprašyta papasakoti apie sodyboje vykstančias šventes kalbėjo I.Kaselienė.
Aš kai pamatau, kad nealkoholinio alkoholio lentyna didėja, būnu rami, galiu važiuoti pas vaikus. O kai daug alkoholinio alkoholio – lieku čia nakčiai pabudėti, – sakė I.Kaselienė.
Anot sodybos šeimininkės, klientui reikia susikalbėjimo ir jo lūkesčių įgyvendinimo. Jeigu tai pavyksta padaryti, sunkumų nebekyla.
„Kai atvažiuoja būsimi klientai, aš visada pabrėžiu, kad mes nesam dvaras ar vila, čia yra sodyba – patogi ir tvarkinga. Čia niekada nebus arkų ar fontanų, nes čia yra medžiai, draustinis. Galbūt klientas toks pasirenka šią vietą, nes jeigu reikia arkų ir fontanų, apsisukęs išvažiuoja. O jeigu reikia medžių, švaros ir patogumų, jis lieka“, – kalbėjo Irma.
Vis dėlto, kaip sako Irma, čia būna ne tik vestuvės ar kitokios triukšmingos šventės. Jau tampa tradicija, kad liepos 6-ąją, minint Mindaugo karūnavimo šventę, sodyboje renkasi šeimos su Dauno sindromą turinčiais vaikais. „Šiemet pasiprašėme, kad jie mus paskelbtų nuolatinės savo šventės vieta“, – pabrėžė I.Kaselienė.
17 rūšių virtinukai
Kitoks maistas netoli Kėdainių, Sirutiškyje, pakelėje esančioje kavinėje „Raganė“ – čia paragauti galima net 17 rūšių virtinukų. Su kiauliena, jautiena, vištiena, antiena, ančių kepenėlėmis, šamu, pievagrybiais, varške, špinatais, taip pat – trijų sūrių su alyvuoge, desertinių. Visi virtinukai rankų darbo, iš skirtingų miltų tešlos, skirtingų formų.
Kavinė gali pasigirti ir kulinarinio paveldo ženklu, nes tokiu žymimi virtinukai su varške ir peletrūnais. Be to, prie kiekvienų virtinukų siūlomas jiems tinkamiausias padažas. Tarkim, vieniems geriausiai tinka tradiciniai lietuviškai spirgučiai ir grietinė, kitiems – lydytas sviestas, tretiems bruknių padažas.
Kavinės ir šalia esančio viešbučio savininkė Daiva Gronskienė tik šypsosi, kai bandome iškvosti, kodėl šių gardžių virtinukų ji nebando atvežti į Vilnių ir čia įkurti kavinę, kuri, neabejotinai, būtų populiari: „Man to nereikia. Nebenoriu verstis per galvą, užtenka būti ir čia.“
Kėdainiai tikisi išgarsėti ir savo midumi. Plinkaigalio kaime gyvenantis Erikas Augustinavičius kartu su žmona tvirtina gaminantys patį tikriausią lietuvišką gėrimą. Šeima turi bityną, paveldėjo jį iš Erikos mamos, kuri buvo bitininkė.
„Midaus gamyba mūsų mažoji bendrovė „Šušvės midus“ užsiima jau dvejus metus. Neperdedu – esam vieninteliai Lietuvoje, kurie gamina tikrąjį midų, nes kitų gaminami yra spiritiniai gėrimai, o pas mus – natūralios fermentacijos. Yra keletas senųjų lietuviškų receptų, vienas užrašytas net prieš 550 metų kaip pirmas lietuviško midaus receptas“, – teigė E.Augustinavičius.
Iš viso jau šeima gamina šešių rūšių midų, jų pagrindas – medus ir vanduo, tiesa, yra ir midaus su obuolių ir net agurkų sultimis. Pastarasis midus, kaip sako jo gamintojai, bus tikras kėdainietiškas.
