„Norėjome drauge keliauti. Ieškojome kelionės tikslo. Kadangi abu dirbame su vaikais, o švietimo tema nuolat mūsų akiratyje, taip ir gimė ši idėja“, – apie savo kelionę 15min pradėjo pasakoti pora. Demokratinėje mokykloje Vilniuje atsisveikinę su vaikais ir kolegomis, Mingailė ir Tautvydas šią savaitę leidosi į kelionę.
– Kodėl jus pačius patraukė pedagogika? Dažnai girdima, kad per mažai jaunų žmonių pasirenka šį gyvenimo kelią.
Tautvydas: Mane į pedagogiką atvedė muzika. Paprasta: ieškojau studijų, kuriose būtų paminėta muzika. Akademija tuo metu atrodė nepasiekiama, kolegija kažkodėl atkrito, ir vienintelės studijos, kuriose radau žodį „muzika“, buvo tuometiniam Vilniaus pedagoginiam universitete. Negalvojau apie tai, kad baigęs studijas būsiu mokytojas, tačiau, pabaigęs jas netrukus buvau pakviestas dirbti vienoje gimnazijoje, po kurios sekė dar keletas, kol galiausiai keliai atvedė į netradicines mokyklas. Jeigu ne novatoriškas švietimas ir mokyklos, kuriose atsidūriau, abejoju, kad švietimo sėkla būtų toliau dygus. Tad nesakyčiau, kad pasirinkau šį kelią sąmoningai – kone jis pats nukrito po mano kojomis ir organiškai veda mane per gyvenimą.
Mingailė: Mano mama mokytoja. Prisimenu, kaip sėdėdavau šalia, kai ji taisydavo sąsiuvinius. Man patikdavo, kad ji vaikams rašydavo asmeninius komentarus, vietoje raudono rašiklio naudodavo žalią ir tai, kaip lengvai ji mokėjo bendrauti su žmonėmis. Žavėjausi tuo. Po to, prisimenu, trumpą laiką turėjau nuostabią anglų kalbos mokytoją, tada norėjau tapti būtent šio dalyko mokytoja. Juk taip ir veikia mūsų protas: matome laimingą žmogų, mylintį savo darbą, ir jo specialybė pasąmoningai mums formuoja teigiamą įspūdį. Vis tik pasirinkau psichologijos mokslus. Tada galvojau, kad vieną dieną sugrįšiu į mokyklą ir iš tikrųjų pasikalbėsiu su vaikais. Matyt, man pačiai trūko prasmingų pokalbių mokykloje su suaugusiais.
– Ką tik susituokėte – o ar nesinorėjo medaus mėnesį verčiau pakeliauti ramiai, be jokių rūpesčių ir planų?
– Žinojome, kad kursime šeimą, ir kai nusprendėme keliauti, atėjo noras iškelti bures susižiedavus. Taip medaus mėnesis tapo medaus metų kelione. Tik iki medaus reikės pakopti iš peties.
– Jūsų kelionės tikslas yra ne tik pažinti kitas švietimo sistemas, bet ir geriausias idėjas parvežti į Lietuvą. Jūsų nuomone, ko trūksta Lietuvos mokykloms?
– Svarbu sutelkti jėgas ir ieškoti būdų, kaip perteikti ir integruoti jau pakankamai toli pažengusių Lietuvos mokyklų gerąją patirtį. Patirtį, kuri mokyklai atvertų galimybę naujai pažvelgti į žmogaus tobulėjimo galimybes bei būdus. Svarbu pasiekti ir padėti vystytis toms regionų mokykloms, kurios yra užstrigusios. Norėtųsi, kad žmonės, turintys patirties švietime, padėtų jaunajai kartai judėti pirmyn drauge su kūrybingomis ir efektyviomis idėjomis.
Pasaulis sparčiai keičiasi, ir mūsų vaikai susidurs su galybe problemų, kurias jiems reikės spręsti. Todėl svarbu įgalinti vaikus ir padėti jiems mokytis to, ko jiems iš tikrųjų prireiks gyvenime. Norėtųsi, kad labiau pasitikėtume vaikais.
– Ką patys vaikai Jums pasakoja, ko jiems trūksta mokyklose? Ar švietimo įstaigose yra pakankamai atsižvelgiama į jų norus, poreikius?
– Tikrai ne visada atsižvelgiama į vaikų norus. Dažnai netgi nėra sudaromos sąlygos tiems norams pasireikšti. Dažniausiai vaikas nesijaučia lygiaverčiu mokyklos bendruomenės nariu ar kūrėju. Jis neturi balso, todėl yra nesvarbus. Paklausus vaiko, ką jis norėtų pakeisti mokykloje, spontaniškas atsakymas dažnai būna susijęs su namų darbais ir atostogomis, tačiau ilgiau pagalvoję, vaikai prakalba apie suvaržymus, beprasmybę, nepasitikėjimą, baimę, stresą. Šie jausmai tikri, ir svarbu juos pažinti, tačiau mokykla turėtų kelti vaikui daugiau teigiamų asociacijų nei neigiamų.
„Aš noriu eiti į savo mokyklą“ – sakinys, kurį gali ištarti nedaugelis. Kaip mes galime išgirsti ir suprasti vaiko poreikius? Kaip jo norai gali susitikti su kitų bendruomenės narių norais? Kas gali padėti tiems norams išsipildyti? Tebekeliaujame su šiais klausimais ir tebeieškome atsakymų.
Vaikui svarbu žinoti, kodėl tos ribos egzistuoja, kas atsitinka, kai jos peržengiamos ar jų nebelieka. Dar geriau – kai vaikui sudaromos sąlygos dalyvauti taisyklių priėmime.
– O kiek laisvės turėtų būti mokyklose vaikams? Juk vaikai ne visada moka laisve tinkamai pasinaudoti. Kaip išlaviruoti tarp kūrybingumo ir tvarkos, taisyklių?
– Svarbu mokyti vaikus būti laisviems ir suteikti jiems laisvės tiek, kiek jie gali būti joje atsakingi. Siekiamybė – kad laisvė eitų lygiagrečiai su atsakomybe ir pagarba. Tačiau tai nėra paprasta. Ne veltui Fromas kalbėjo apie pabėgimą iš laisvės, nes kartais tikrai daug lengviau, kai kas nors nusprendžia už tave. Laisvė atliepia kertinį vaiko poreikį – būtinumą pažinti – tai yra būtina sveikos asmenybės vystymuisi. Tačiau kaip neperžengti kito žmogaus ribos? Disciplina vaikui labai svarbi. Aiškios ribos susijusios su saugumo pojūčiu. Vaikui, kaip ir kiekvienam žmogui, svarbu žinoti, kodėl tos ribos egzistuoja, kas atsitinka, kai jos peržengiamos ar jų nebelieka. Dar geriau – kai vaikui sudaromos sąlygos dalyvauti taisyklių priėmime.
– Patirties švietimo sistemoje, kaip suprantu, turite. Ar matote pokyčius joje – kaip atrodė mokyklos jūsų vaikystėje, ir kokias jas dabar matote? Kokie jūsų pačių prisiminimai iš mokyklos?
Tautvydas: Pokyčiai vyksta, tačiau ne taip greitai ir ne taip tolygiai, kaip norėtųsi. Jeigu įsivaizduotumėme švietimą kaip smuiką, suprastume, kaip svarbu suderinti instrumentą, kad jis skambėtų harmoningai, kaip svarbu tas, kuris juo groja, ir smičius, kuriuo grojama. Todėl švietimo bendruomenės nesusikalbėjimas kuria kakofoniją, o tai lygu chaosui.
Mingailė: Mano mokykloje, kaip turbūt ir kiekvienoje, buvo visko. Pradinėse klasėse turėjau geriausią draugę, su kuria susikūrėme savo nuostabų pasaulį. Nieko daugiau man tada ir nereikėjo, atrodė, kad tas pasaulis saugojo mus nuo bet kokių negandų. Vėliau, prasidėjus paauglystei, suvešėjo vertinimas ir konkurencija. Dabar, kai žvelgiu atgal, atrodo, kad daug laiko buvome ne ugdomi, o ruošiami egzaminams. Atrodo, kad šiandien mokyklose dažniau kalbama apie jausmus, lytinį švietimą, stengiamasi bendradarbiauti su tėvais, sukaupta daugiau žinių apie specialiųjų poreikių turinčių vaikų integraciją. Kita vertus, kad ir kaip yra mokykloje, reikšmingiausią pagrindą vis tiek padeda šeima.
Švietimo bendruomenės nesusikalbėjimas kuria kakofoniją, o tai lygu chaosui.
Tautvydas: Tėvų palaikymas ir laisvė suteikė man jėgų pasiekti laisvę ir mokykloje. Gaila, kad kartais tai būdavo kitų sąskaita. Aš mokykloje jaučiausi stiprus, tačiau, pamenu, aplinkui mačiau daug vaikų, kurie jautėsi sugniuždyti. Jeigu tada būtų leidę, kaip dabar Suomijoje, į kontrolinius atsinešti vadovėlius, nebūtų reikėję jų slėpti po stalu ir jaustis kaip nusikaltėliui. Ir jeigu vyresnėse klasėse būtų buvus galimybė laisvai neiti į pamokas, kurios nėra tau aktualios, visi būtume sutaupę daugiau energijos, kurią būtume galėję skirti dalykams, kurie suteikia mokymosi džiaugsmą. Tą džiaugsmą, kuris turi potencialą išaugti į viso gyvenimo mokymąsi.
– Dar ir man lankant mokyklą, prieš 20 metų, išties būdavo mažai galvojama apie atvirumą visokiems vaikams – su skirtingais sugebėjimais, poreikiais, charakteriais. Ar dabar tam skiriama daugiau dėmesio?
– Rodos vis daugiau sužinom ir atrandam, turime galimybes mokytis iš gerųjų ir efektyvių pavyzdžių. Kai kurie tomis galimybėmis naudojasi daugiau, kiti mažiau. Kartais teorinis žinojimas palieka bergždžias, jei neatrandami būdai, kaip pritaikyti tai realybėje. Mokyklos, kuriose dirbome, tikrai tobulėja, tačiau teko susidurti ir su tokiomis, kuriose mokytojai, nors kartais ir nesąmoningai, stabdo vaikų raišką ir tebenaudoja autoritarines disciplinos gaires. Mokytojo su trisdešimt vaikų klase pasirūpinimas kiekvienu vaiku labai ribotas. O vaikų poreikiai ir galimybės tokie skirtingi. Tuo metu, kai mokytojas galėtų skirti savo laiką vaikui, jis turi nešti biurokratinę naštą, kuri reikalauja daug brangaus laiko. Netradicinėse mokyklose stengiamasi tą naštą kiek įmanoma sumažinti. Tai yra labai svarbus žingsnis norint stiprinti mokytojo ir vaiko santykį. O kur dar bendravimas su tėvais, psichologais ir visa bendruomene.
Džiugina tai, kad į mokyklas vis dažniau įsileidžiamos novatoriškos idėjos, kūrybiški sprendimai, imama atsižvelgi į tai, ką svarbu mokėti gyvenime, skatinamas bendradarbiavimas, saviraiška, ekologija. Esame susidūrę su tokiomis mokyklomis, kur vaikai nenori atostogų ir svajoja mokykloje praleisti kuo daugiau laiko. Atradus tokias mokyklas ir patiems norisi jose pasilikti, o taip pat suprasti, ką reikia daryti, kad vaikas iš tikrųjų norėtų eiti į mokyklą ir siektų iš jos pasiimti visa, ką gali geriausio. Mes tikimės, kad kai pakeliausime po skirtingas mokyklas, galėsime pasidalinti kitų šalių patirtimi ir atradimais, taip praturtinant Lietuvos švietimą ir tuos, kas tokios medžiagos ieško.
Esame susidūrę su tokiomis mokyklomis, kur vaikai nenori atostogų ir svajoja mokykloje praleisti kuo daugiau laiko.
– Kokius matote didžiausius iššūkius siekiant pokyčių švietimo sistemoje? Dažniausiai kalbama apie finansavimo trūkumą.
– Įsisenėję įpročiai ir pokyčių vengimas. Nes iš esmės keistis nėra patogu. Mokyklų administracijos galvos pilnos beprasmiškų užduočių, kurios iš esmės tarnauja jau sugriuvusiai sistemai. Išeikvojus energiją bergždžiuose dalykuose, nebelieka resursų, kuriais būtų galima įgyvendinti tai, kas iš tiesų reikalinga mokykloms. Kartais atrodo tarsi bėgtume ratuku kaip žiurkėnai. Nepastebime, kaip auga pasaulis. Arba, tiesiog, trūksta įkvėpimo, žinių, idėjų. Nepaisant finansinių iššūkių, yra galybė dalykų, kuriuos galime padaryti jau dabar siekiant pokyčių švietimo sistemoje.
– Į alternatyvias mokyklas Lietuvoje vis dar nemažai žmonių žvelgia skeptiškai. Ar matote progresą šioje srityje? Gal su panašiais iššūkiais tokios įstaigos susiduria ir kitose Europos šalyse?
– Patys dažnai naudojame terminą – alternatyvi mokykla, visgi, kuo toliau, tuo labiau norisi vengti alternatyvaus švietimo sampratos. Atrodo, kad tai dar labiau didina atskirtį ir priešina švietimo bendruomenes. Novatoriškos idėjos tik pradeda savo kelią Lietuvoje, ir kai kurios pradeda labai ryžtingai. Nenuostabu, kad nemaža dalis žmonių vis dar žvelgia įtariai. Nepaisant Valdorfo mokyklos, Lietuva dar neturi savo alumnų, kurie būtų baigę netradicinę mokyklą. Tuo tarpu, kas mums atrodo alternatyvus ugdymas, kai kuriose šalyse jau yra įsišaknijęs ir pasiekiamas visiems. Norėtųsi, kad kuo daugiau žmonių įsitrauktų į švietimo diskusijas ir garsiai dalintųsi savo abejonėmis ir idėjomis, susijusiomis su švietimu.
Kartais atrodo tarsi bėgtume ratuku kaip žiurkėnai. Nepastebime, kaip auga pasaulis.
– Kokias šalis, mokyklas lankysite kelionės metu?
– Pirmasis kelionės etapas – Europa, o mūsų maršrutas atrodo maždaug taip.
Tiesa, kelios mokyklos neseniai pranešė, kad negalės mūsų priimti, tačiau kaip atsvara atsirado kelios naujos vietos, tad svarstome, kaip čia protingiau „suzigzaguoti“. Mūsų pasirinktos mokyklos labai įvairios. Tarp jų – mokyklos, kurio specializuojasi su negalią turinčiai vaikais, su vaikais, kurie neranda vietos tradicinėse mokyklose, dar kitos yra orientuotos į technologijas, sportą, gamtą, klimato kaitos ir kitas šiandieninės visuomenės problemas. Taip pat aplankysime ilgaamžes Sumerhilo demokratinę, Valdorfo, Max Brauerio, Grudvigo mokyklas.
Džiaugiamės sulaukę kvietimų apsilankyti ir jaunose, gimusiose iš tėvų iniciatyvos ir vaikų meilės lauko/miško darželiams, mokyklose Italijoje ir Portugalijoje. Iš arčiau susipažinti su homeschooling'o ir unschooling'o idėjomis. Lankysime tiek valstybines, tiek privačias mokyklas. Planuojame susitikti su keliais „Ted“ kalbėtojais, taip pat kalbėtis su visais, kuriems artima švietimo tema ir idėjos. Tikime, kad sutikti žmonės ir gražūs netikėtumai mums atvers dar daugiau klodų nei kad gebėjome suplanuoti. Ir vis dar esame atviri pasiūlymams ir rekomendacijoms, nes dar tik pradedame savo kelionę!
– Pasirinkote keliauti kemperiu – kodėl? Tikriausiai nemažai laiko ruošiantis surijo paties kemperio įrengimas?
– Norėjome būti nepriklausomi nuo nakvynės vietų, taip pat turėti galimybę patiems gamintis, sustoti ten ir tada, kur ir kada norime. Mūsų draugai kaip tik pardavinėjo savąjį kemperį. Apsvarstę ir išieškoję kitus variantus, nusprendėme keliauti su bičiulių 1992 m. „Peugeot“ kemperiuku „El Casito“ (ispaniškai – namučiai). Nors ir senas, rieda atkakliai ir yra pilnai įrengtas, o jo pakaušį puošia elektrinė jėgainė, tad esame apsirūpinę elektra ir turime galimybę darbuotis gražiausiose vietose. Jei tokių šiame maršrute žinote, prašome pasidalinti ir su mumis.
O daugiausia laiko vis tik surijo mokyklų paieška ir kontaktavimo niuansai, iš tiesų jie tebevyksta, nes jau vien išgirdus žodį, kad ruošiamės kurti filmą, dažnai išgąsdiname žmones. Kai kuriose mokyklose, tiesa, negalėsime filmuoti, tačiau pabendrauti ir susipažinti esame laukiami.
– Ar planuojate skirti laiko ne tik projektui, bet ir aplankytų šalių, miestų pažinimui?
– Daugumoje miestų jau yra tekę lankytis, tačiau visada nuostabu naujai pažvelgti į ypatingas vietas, taip pat aplankyti senus bičiulius, sutikti naujus, mėgautis gyvenimu.
– Kiekvienos kelionės metu pasitaiko iššūkių – kas, galvojate, šioje kelionėje bus sudėtingiausia?
– Palaikyti polėkį, eiti pirmyn, kad ir kiek mokyklų ar žmonių uždarytų duris. Mums labai svarbu būti atviriems ir eiti su tiesa. Taip pat puoselėti tarpusavio harmoniją ir supratimą. Nemažas iššūkis ir finansai.
– Koks bus kelionės garso takelis?
– Vežamės ir Lietuvos jaunųjų atlikėjų sceną, tokių kaip „Garbanotas“, Martin Wall, Saulius Jegelevičius, „Kabloonak“, „Kamanių Šilelis“, senųjų Tomo Isajevo įrašų. Žinoma, kelyje skamba Bobas Dylanas, „Pearl Jam“, Neilas Youngas, vežamės ir Xavierą Ruddą, „Gonzalez“, Joan Baez, „Pink Floyd“ ir daugelį kitų. O kai pavargstame nuo kemperiuko gaudesio ir kalbų, norisi džiazo ar klasikos.
Prisidėti prie Tautvydo ir Mingailės kelionės galite čia:
Go get funding: gogetfunding.com/united-nation-of-education/
Feisbukas: facebook.com/Wade-into-Adventure-708876826199166/
Instagramas: instagram.com/wadeintoadventure
