Šalia namelio, kuriame Senelis gyvena, mus pasitiko didžiulis Senis Besmegenis ir elfai. Nežinau, gal buvo kaltas šventinis laikas, bet čia būriavosi minios žmonių. Norint patekti pas Joulupukį, reikėjo užsiregistruoti ir laukti savo laiko. O sulaukus, stovėti per du aukštus nusidriekusioje eilėje.
Prie kambarėlio, kuriame mūsų laukė Joulupukis, durų mus pasitiko instrukcija – reikia pasišukuoti, striukes ir paltus palikti prie durų, negalima neštis fotoaparatų, mat mus nufotografuos asmeninis profesionalus fotografas elfas.
Vaikai nenustygdami vietoje laukė susitikimo akimirkos. Turiu pripažinti, kad smalsumas buvo užvaldęs ir mane. Bet... Senelį mačiau vos minutę – tol, kol fotografas dukart paspaudė fotoaparato mygtuką, o Senelis – man ranką. Tiesa, už barzdos patampyti suspėjau. Išėjusius iš Joulupukio kambario mus pasitiko elfas, kuris siūlė visai nepigiai įsigyti vos prieš minutę padarytas nuotraukas.
Neįsigijau...
Laiškai lipa iš dėžių
Paklajoję po parduotuvėlėmis nusėtą Kalėdų Senelio miestelį, radome paštą, iš kurio galėjome išsiųsti laišką draugams ir artimiesiems. Taip ir padarėme. Be to, galėjome pasirinkti, kada tas laiškas turėtų pasiekti adresatą. Gal, pavyzdžiui, per kitas Kalėdas. Labai nustebau pamačiusi, kiek pats Senelis gauna laiškų ir kaip lengvai jie jį pasiekia. Tereikia užrašyti: „Kalėdų Seneliui, Laplandija“. Čia laiškų kalnai lipa iš dėžių. Senelis iš viso jau gavo 12,5 mln. laiškų iš 197 pasaulio šalių. Kasmet Joulupukis parašo arba atsako į 700 tūkst. laiškų.
Šamanės palinkėjimai
Smagūs prisiminimai liko iš pasivažinėjimo su sniegomobiliu ir apsilankymo elnių fermoje.
Išlaikiau vadeliojimo egzaminą ir gavau elnių vadeliotojo-profesionalo pažymėjimą. Suprantu, kad tai tik masalas turistams – ant pažymėjimo neradau nei savo vardo, nei šeimininkų antspaudo. Bet juk ne tai svarbiausia. O jei kada sumanysit nukeliauti į Laplandiją ir pakeliauti po jos plačiuosius miškus, nebijokite paklysti. Sužinojau, kad miškuose vietiniai gyventojai paklydėliams pristato mažyčių namukų, kuriuose rasite ir krosnelę, ir malkų, ir netgi maisto. O jei jau užsiminiau apie maistą, tai iš Laplandijos lauktuvių parvežkite tekšių uogienės ir sūrio su šiomis uogomis. Pirštus valgydami apsilaižysite.
Beje, daug sėkmės 2009-aisiais prilinkėjo Laplandijos šamanė. Ji ir pasaką apie keturis vėjus ir juos sutramdžiusią kepurę papasakojo, ir mūsų ateitį išpranašavo. Sakė, kad į Laplandiją mes dar sugrįšim – tik ne kaip žmonės, o kaip elniai, todėl su apdegusia malka ragus kaktoje nupiešė, elnių pienu pavaišino. Ir liepė stresą pamesti, taip nebeskubėti, džiaugtis gyvenimu. To aš linkiu ir jums!
