S.Rasool yra žinoma šiuolaikinė menininkė, užsiimanti modernia arabų kaligrafija. Jos darbai puošia ne tik Artimųjų Rytų, bet ir JAV, Pietų Afrikos, Jungtinės Karalystės namų sienas. Bendradarbiaudama su kitų sričių menininkais kaligrafė savo piešinius perkėlė ant juvelyrinių dirbinių, taip pat jie puošia knygų viršelius.
„Priešingai nei tuo metu buvo įprasta, mano tėvai buvo vieni iš nedaugelio Indijoje, kurie aktyviai skatino rinktis meno studijas. Tuo metu didžioji dalis musulmonių nebuvo raginamos siekti aukštojo mokslo“, – apie savo kelią kaligrafijos link pradėjo pasakoti S.Rasool.
Kaligrafė atviravo, kad pabaigusi mokslus galutinai įsitikino, jog nori būti menininke, todėl studijoms pasirinko prestižinę Pono JJ meno mokyklą (angl. Sir JJ School of Arts). Ten pirmuosius trejus metus ji eksperimentavo su įvairiomis meno formomis, ieškodama sau tinkamos. Paskutiniais metais paieškos davė vaisių: mergina pasirinko tipografijos specializaciją, kuri ją ir atvedė prie kaligrafijos meno. Indės teigimu, tuo metu vizualinio meno derinimas su rašytiniu kaligrafijos menu Indijoje buvo naujovė. Būtent tai ją labiausiai sudomino.
Niekam nekyla abejonių, kad menas ir kultūra yra tvirtai susiję dalykai. Kiekvienoje šalyje menas suprantamas skirtingai: Irane vyrauja gamtos ir gyvūnų motyvai, kitos Artimųjų Rytų šalys prisirišusios prie tekstinių variacijų.
Indija, ko gero, yra viena iš labiausiai kultūriškai išsiskiriančių valstybių pasaulyje, kur meno formos skiriasi priklausomai nuo valstijos.
Paklausta apie Indiją ir jos įtaką kūrybai, S.Rasool atsakė, kad kultūrinė įvairovė veikia teigiamai.
„Indija, ko gero, yra viena iš labiausiai kultūriškai išsiskiriančių valstybių pasaulyje, kur meno formos skiriasi priklausomai nuo valstijos. Mumbajus, šalies finansų sostinė, turinti gausią imigrantų bendruomenę, laikomas Indijos kultūrų katilu. Šis miestas man suteikia galimybę vystyti savo meną be jokių tradicinių ar kultūrinių apribojimų“, – teigė Mumbajuje gyvenanti kaligrafė.
Islamo ar arabų kaligrafija?
Kaligrafija jau seniai paplitusi visame pasaulyje. Ja garsėjo Kinija, Japonija, Europa, kitos šalys. Tačiau kiekvienoje šalyje ji ne tik atrodė, bet ir vystėsi skirtingai. Pavyzdžiui, atsiradus spausdinimo mašinoms, Vakaruose ši meno forma susilpnėjo, tačiau arabų kaligrafija savo statusą išlaikė.
Kyla klausimas dėl pavadinimo: kaip teisingai įvardinti kaligrafiją iš Artimųjų Rytų regiono? Arabų ar islamo? Kaligrafės teigimu, islamo kaligrafijos pavadinimas apriboja šį meną religijos rėmu, o ne kalba ar regiono kultūra. Persų ar urdų kalbos yra išvestos iš arabų kalbos ir rašto, todėl pirmiausia regiono kaligrafijos stilių būtų tikslinga laikyti arabų kaligrafijos mokyklų dalimi, o tik vėliau vadinti islamo.
Arabų kaligrafija egzistuoja daugiau nei XIV amžių. Per ilgą vystymosi laikotarpį šis menas vystėsi ir įgavo įvairesnes formas. Labiausiai prie šios kaligrafijos vystymosi prisidėjo abasidų (Bagdado kalifatas) ir osmanų eros. Kaligrafija tebesivysto – taikomi skaitmeniniai metodai, pasitelkiant kompiuterius. Arabų kaligrafijos menininkai visame pasaulyje tobulina raides ir raštus, savo piešimo stilių pasitelkdami ne tik seniai egzistuojančius, bet ir modernius tekstus.
Supratimas nebūtinas
S.Rasool sako, kad esminis gero meno kūrinio požymis yra jo universalumas. Todėl, jos nuomone, arabų kalba ar žinios apie kaligrafijos meną nėra būtinos:
„Žmogus, kuris supranta arabiškus žodžius ar frazes, vertins prasmę, o tas, kuriam ši kalba nepažįstama, dėmesį kreips į dizaino unikalumą. Dėl pastarosios priežasties dauguma mano darbų pirkėjų ar vertintojų nėra musulmonai ar arabiškai kalbantys asmenys“.
Menininkė dažnai pastebi, jog žmonės jos darbuose įžvelgia tokių dalykų, apie kuriuos ji niekada nebuvo susimąsčiusi. Tą lemia turimos patirtys ir asmeniniai išgyvenimai. Meno vertinimą galima būtų prilyginti žvaigždynų stebėjimui. Vieniems žvaigždynas – žvaigždžių kolekcija, kiti sujungdami nakties šviesulius mato formas ir figūras. Anot indės, klaidingų interpretacijų negali būti.
Prieš baltą drobę
Kaligrafės darbo diena priklauso nuo proto būsenos. Ji sako, kad savęs neriboja, neverčia pabaigti to, kas pradėta. S. Rasool pasikliauja asmeniniu kūrybiniu kompasu, veikiančiu instinktyviai. Tačiau kiekvienąkart pradėdama naują kūrinį ji ilgą laiką praleidžia prieš tuščią drobę, mintyse permąstydama galimus variantus, kurie būtų unikalūs ir atitiktų kliento poreikius. Dauguma kūrinių gimsta ant horizontalaus paviršiaus, tačiau kartais siekiant išgauti varvėjimo efektą ar tam tikras tekstūras ji drobę įtaiso vertikaliai. „Kai kūrinys baigtas, atsitraukiu ir žengiu žingsnį atgal į pirmąją proceso fazę. Tyli pauzė ir žvilgsnis padeda suvokti, ar ankstesnė vizija sutampa su piešiniu priešais“, – apie paskutinius štrichus pasakojo S.Rasool.
Medžiagos ir netradiciniai sprendimai
„Kai pradėjau mokytis kaligrafijos, rašiau su tradiciniu plokščiu rašikliu, vadinamu „qalam“ ant įprasto popieriaus. Tačiau po to pradėjau rinktis mažiau tradicinius rankų darbo įrankius, kuriuos gaminausi pati tam, kad jie atitiktų mano kūrybinį procesą. Menas peržengia visus barjerus – aš naudojuosi šia laisve aliejiniais ar akriliniais dažais tapydama netradicinius paveikslus. Iš vienos pusės, aš eksperimentavau su medžiagomis ir linu, tapusiais šviesiomis bazėmis, iš kitos pusės, naudojau žalvarį ir odą kaip tamsias ir šiurkštesnes bazes“, – kūrybos niuansus atskleidė menininkė.
Pavyzdžiui, su sulaužytomis šukomis S.Rasool pavyksta išgauti sluoksniuotas tekstūras. Kitus įrankius pamirkiusi dažuose, ji išgauna brūkšnius, naujus potėpius.
Kūryboje ji dažniausiai naudoja teptukus. Apskritai Salvai patinka išlikti spontaniška ir keisti stilius. Tam kad įgyvendintų norimus kūrybinius sumanymus, menininkė netgi naudoja įvairius namų apyvokos daiktus. Pavyzdžiui, su sulaužytomis šukomis S.Rasool pavyksta išgauti sluoksniuotas tekstūras.
Kitus įrankius pamirkiusi dažuose, ji išgauna brūkšnius, naujus potėpius.
„Visuomet ieškau objektų, kuriuos galėčiau paversti savo įrankiais – tam tikru būdu perkirpta kreditinė kortelė ar susukta vielos ritė tampa puikiausiu laikinu instrumentu“, – teigia menininkė.
Pakerėta Dievo universalumo
S.Rasool darbuose vyrauja religinis aspektas, žodis „Alachas“ pastebimas daugelyje jos darbų. Paklausta, kodėl ji naudoja būtent šį žodį, S.Rasool atsakė, kad žodis „Alachas“, priešingai nei daugelis mano, nėra specifinis islame – tai arabiškas žodis, reiškiantis „Dievą“.
„Dievo idėja visuose tikėjimuose yra universali, nepriklausomai nuo interpretacijų, tad dėl to taip žaviuosi gražiu šio žodžio paprastumu. Savo darbuose atskleidžiu islamo dorybes, gyvenimo būdo, kuris yra neįtikėtinai klaidingai suprantamas moderniame pasaulyje. Per meninę saviraišką siekiu skleisti taiką ir universalią harmoniją tarp skirtingų tikėjimų atstovų. Siekdama šio tikslo nuolat bendradarbiauju su įvairių tikėjimų išpažinėjais“, – paaiškino menininkė.
S.Rasool paroda vyks Lietuvos kino, muzikos ir teatro muziejuje. Arabų kultūros dienos Vilniuje, Kaune ir Visagine vyks rugsėjo 12-16 d.
Daugiau informacijos: www.arabukultura.lt ir www.fb.com/events/1577889255575030
Straipsnis parengtas pagal projektą „Žiniasklaida vystymuisi“. Projektą, remiamą Europos Sąjungos, Lietuvoje įgyvendina viešoji įstaiga „Europos namai“ kartu su Nacionaline nevyriausybinių vystomojo bendradarbiavimo organizacijų platforma.
