Visas naujienas apie poros kelionę rasite čia.
Bet toks įspūdis – tik pradžioje. Vakare, grįždami į laivą, priėjome arčiau ir pamatėme visą jo didybę ir grožį. O dar kai kitą dieną mums buvo organizuota MSC („įskaičiuotoji“) ekskursija į pastato vidų, kai sužinojome jo projektavimo ir statybos istoriją, tai atsirado pagarba ir Sidnėjaus valdžiai, ir architektams, ir Sidnėjaus gyventojams ir... pačiam pastatui.
Buvo įdomu sužinoti, kad toks šiuolaikiškas pastatas buvo sumanytas ir pastatytas dar šeštajame ir septintajame XX a. dešimtmečiuose. Sužinojome, kad tai – didžiulis koncertų ir kitokių renginių kompleksas, kuriame daug salių, o operos salė – ne pati didžiausia. Tai pastatas, kuris per penkiasdešimt metų nė kiek nepaseno nei architektūriniu, nei funkciniu požiūriais. Tik scenos įrangą, sako, teko neseniai atnaujinti. Sidnėjaus operos pastatas – architektūros kūrinys, tikrai pralenkęs savo sukūrimo laikmetį. O kaip gražiai tas pastatas mus palydėjo išplaukiant iš vakarėjančio Sidnėjaus...
Sidnėjus mums labai patiko – ir kaip didmiestis, ir šiaip kaip jaukus ir malonus miestas, įskaitant su miestu derančią gamtą ir malonius jo žmones. Sidnėjuje mus visus džiugino ir maloniai nuteikė ne tik fantastinė miesto panorama, atsiverianti nuo mūsų laivo prisišvartavimo vietos miesto centre, šalia garsiojo uosto tilto priešais Sidnėjaus operą.
Sidnėjus svetingai sutinka tokius, kaip mes: tik išlipus pasitinka paslaugūs miesto turizmo institucijų atstovai, kurie suteikia visą reikalingą informaciją ir viską paaiškina. Nereikia klaidžioti, kaip „išdidžiojoje“ JAV. O jeigu dar pridėtume visai neblogą MSC organizuotą ekskursiją (pastaruoju metu į kelionės paketą įskaičiuotos MSC ekskursijos pastebimai pagerėjo, kai beveik visi „Magnificos“ keleiviai ėmė skųstis po serijos visai netikusiai organizuotų ekskursijų), tai Sidnėjaus lankymas buvo malonus užsiėmimas.
Mieste labai patogiai organizuotas viešasis transportas, įskaitant ir miesto apžvalginių turų maršrutus. Pasinaudojome vienu iš tų maršrutų ir pirmiausia apžiūrėjome visą Sidnėjaus centrinę dalį. Sidnėjus išsidėstęs aplink įlanką su daugybe fjordų, kurie suformuoja daug vaizdingų pusiasalių. Viename iš jų įrengtas didžiulis botanikos sodas, o jo iškyšulyje – operos pastatas. Karališkajame Sidnėjaus botanikos sode suradome daug įdomių ir gražių kampelių. Didžiausią įspūdį padarė mėsėdžių augalų, t. y. augalų, „kurie kandžiojasi“, ekspozicija. O rožių sodu, nors dideliu ir gražiai sutvarkytu, teko nusivilti, nes Australijoje dabar jau ruduo...
Sidnėjaus prekybos centrai savo modernumu, didelėmis erdvėmis ir įdomiu interjeru padarė nemenką įspūdį. Labiausiai nustebino prestižinis prekybos centras karalienės Viktorijos pastate, statytame XIX a. pabaigoje. 1986 m. restauruotuose įspūdingo Viktorijos stiliaus rūmuose yra apie 180 parduotuvių ir kavinių.
Parduotuvės tikrai prabangios, tačiau ne ta visuose pasaulio didmiesčiuose jau nusibodusia žinomų mados namų prabanga, bet vintažiniais interjerais bei ypatingomis originaliomis prekėmis, tarp jų – solidžiais antikvariatais ir kitomis specializuotomis parduotuvėmis. O jau bendrų erdvių ir interjero originalumas – neišpasakytas. Atskiro apžiūrėjimo ir išstudijavimo vertas centrinėje pastato dalyje per kelis aukštus iškylantis laikrodis su daugybe ciferblatų, skulptūrinėmis kompozicijomis ir judančiomis figūrėlėmis.
Apsilankėme ir įspūdingoje Sidnėjaus Šv. Marijos katedroje. Ir, vėlgi, mus stebino ne tik katedros didingumas ir grožis, bet ir tai, kaip katedra harmoningai apsupta nuostabiai sutvarkytų miesto erdvių – parkų, aikščių ir fontanų.
Įdomu buvo pakilti ir į Sidnėjaus TV bokštą, kuris yra žemesnis už Oklando (309 m), tačiau jo apžvalgos aikštelė yra net 50 m aukščiau. Iš aukštai buvo labai smagu identifikuoti žemėje jau matytus pastatus ir gatves bei bokšto kavinėje 268 m aukštyje išgerti kavos.
Tačiau didžiausią įspūdį mums padarė tai, kaip miestas yra sukurtas bendrai, kaip jis sutvarkytas ir prižiūrėtas. Jame viskas gražu, harmoningai suderinta, jauku ir funkcionalu. Nesvarbu, kur bebūtum – ar miesto centre, ar toliau nuo centro, ar gatvėje, ar skvere, ar krantinėje, ar parke – visur gražu.
Apie malonų turizmo industrijos darbuotojų aptarnavimą jau rašiau. Sidnėjuje mums patiko ir žmonės, ir visa nuotaika. Sidnėjus, nors ir didmiestis, tačiau palyginti ramus, t. y. nėra besistumdančios minios, skubėjimo ir didmiesčiams būdingos įtampos.
Melburnas – ir panašus, ir kitoks
Melburną mes „atradome“ ir panašų į Oklandą bei Sidnėjų, ir kitokį. Melburnas panašus savo tvarkingumu ir pastatų bei miesto erdvių statybos kokybe, bet skirtingas savo grožiu ir savita nuotaika.
Tik atvažiavus į miesto centrą, šiauriniame Jaros (Yarra) upės krante mus nustebino keistų laužytų formų apsuptas Federacijos skveras prie senovinio geležinkelio stoties pastato. Net grindinys šiame skvere nelygus ir išklotas skirtingų spalvų akmenimis. Labai įdomu, bet, kad būtų labai gražu, nepasakytum.
Iš karto pasinaudojome nemokamu tramvajumi, kuris ratu apveža (tiksliau – stačiakampiu) aplink centrinę miesto dalį. Tada patraukėme į patį centrą, į parduotuvių rajoną. Čia vėl matėme gražų šiuolaikinį miestą, simpatiškus pasažus ir prabangias parduotuves.
Melburne, kaip ir Sidnėjuje, labai gerai suderinti senoviniai pastatai ir modernūs dangoraižiai. Vienas prekybos centras mums pasirodė ypač ištaigingas. Tik apėję visą kvartalą užimantį kompleksą mes pamatėme, kad jame yra labai daug lošimų salių, viešbutis ir, žinoma, daug parduotuvių. Kai paklausėme vietinės darbuotojos, kas čia per centras, ji patvirtino, kad tai vienas didžiausių pietų pusrutulyje lošimų kompleksų „Crown“. Vien lošimo automatų šiame komplekse – virš aštuonių tūkstančių. Tikrai įspūdingas kompleksas, tviskantis skoninga prabanga.
Miesto centre, bevaikščiodami po vieną iš Melburno parduotuvių, staiga išgirdome, kaip vienas vyriškis su pardavėja kalbasi lietuviškai. Iš pradžių net nepatikėjome. Bet tuoj pat užkalbinome, ir mums buvo atsakyta taip pat lietuviškai. Buvome maloniai sutikti. Pasirodo, tai melburniečiai, aktyvūs išeivijos lietuviai: Australijoje gimęs advokatas Andrius ir parduotuvės darbuotoja, prieš 9 metus iš JAV į Melburną atsikėlusi lietuvių bendruomenės aktyvistė Irena.
Irena aktyviai veikia ir Amerikos moterų Melburne asociacijoje. Koks vis dėlto mažas tas mūsų didelis pasaulis... Atrodo, kokia maža tikimybė Australijoje atsitiktinai sutikti tautietį, o čia, še tau, pustuštėje ištaigingoje Melburno parduotuvėje – iš karto net du lietuviai. Tiesa, Sidnėjuje, grįžtant į laivą, taip pat mus pralenkė du lietuviškai besikalbantys vyras ir moteris. Bet jų užkalbinti mes taip ir nespėjome. Nepavijome... Taigi, ir tolimuose kraštuose atsitiktinai galima sutikti tautiečių.
Lietuviškų pėdsakų radome ir Imigracijos muziejaus kiemelyje, kur pamatėme daugybę pavardžių, iškaltų plokštėse ant sienų ir ant originalaus fontano.
Paklausus, kieno tai pavardės, mums buvo pasakyta, kad tai imigrantų, reikšmingai prisidėjusių prie Australijos sukūrimo, pavardės. Koks buvo mūsų nustebimas, kai tik užmetus akį į vieną plokštę ant sienos iš karto pamatėme bent dvi lietuviškas pavardes. Dar kartą įsitikinome, kaip australai gerbia savo istoriją ir ją kūrusius žmones.
Lietuviams parekomendavus, pasivaikščiojome Jaros upės krantinėmis. Sakė, kad bus gražu. Ir tikrai gėrėjomės nuostabiomis, patogiai sutvarkytomis krantinėmis ir atsiveriančiais vaizdais. Visur patogios ir gražios aikštelės prie upės, pasažai, laiptai į kitas gatves ir pastatus, abi upės puses jungiantys automobilių ir pėsčiųjų tiltai, laiptai bei parkai. Melburnas – gražus.
Vakarų Australijos pažinimas
Frimantlas – uostas pietinėje Vakarų Australijos dalyje. Mieste – tik 25 tūkst. gyventojų. O už 20 km įsikūrė milijoninis (1,5 mln. gyventojų) miestas Pertas (Perth). Taigi, mes atplaukėme į uostą Frimantlą, o apžiūrėti reikėjo du miestus. Gerai, kad vietoje numatytos vienos dienos turėjome dvi (kodėl – skaitykite čia apie sveikatos problemas ir bėgimą nuo uragano). Taip pat gerai, kad tarp Frimantlo ir Perto labai geras susisiekimas traukiniu-metro. Santykinai nebrangūs bilietai nustatytą laiką galioja visoms transporto priemonėms, tarp jų ir keltams.
Vakarų Australija – didžiausia, bet rečiausiai apgyvendinta valstija. Vyrauja dykumos. Su Australijos gamta daugiau susipažino mūsų bendrakeleivių šeima. Jie pamatė ir garsiuosius The Pinnacles – akmeninius stulpus, ir dykumų kopas, ir kengūras, koalas bei kitus Australijos gyvūnus ir paukščius. Mums teko tenkintis gyvūnija Perto zoologijos sode, kur, žinoma, pamatėme ir Australijos simboliais tapusias kengūras bei koalas. Tačiau ne mažesnį įspūdį mums padarė ir milžiniški vėžliai, šunys dingai, didžiulės žirafos bei visokiausių rūšių beždžionės. Ir, žinoma, mums labai patiko mielieji smulkieji graužikai.
Perte taip pat labai daug restauruotų XIX a. antros pusės–XX a. pradžios pastatų, skoningai įkomponuotų į šiuolaikinius pastatus ir dangoraižius. Kaip ir kituose Australijos miestuose, Perto krantinės ir keltų prieplaukos labai gražiai sutvarkytos. Visur fontanai, įspūdingos skulptūros, paminklai. Sužavėjo gatvės, pėsčiųjų atkarpos gatvėse ir pasažai tarp jų. Ypač patiko dekoratyvus pasažas, kuriame senoviniuose nameliuose įsikūrę parduotuvės, įvairios dirbtuvės ir biurai. O pasažo išėjimas į gatvę paverstas viduramžių pilies vartais.
Per ekskursiją pasivaikščiojome baigiamu statyti pėsčiųjų tiltu virš Swan upės. Ažūrinis nerūdijančio plieno tiltas yra originalių formų, kurios vienu metu yra ir laikančios konstrukcijos, ir vaizduoja dvi gulbes – baltąją ir juodąją. Statinys įspūdingas ir inžineriniu, ir architektūriniu-meniniu požiūriu.
Po Frimantlą pasižvalgėme važinėdami dviem nemokamomis autobusų linijomis. Frimantlas žinomas kaip menininkų miestas. Jame daug meno galerijų ir parduotuvių, jo kavinėse mėgsta rinktis menininkai. Vienoje tokių kavinių kavą gėrėme ir mes. Kava – gera, o aplinka – labai įdomi ir originali.
Frimantle išlikusių senųjų pastatų yra žymiai daugiau negu Perte. Įdomu, kad tokių senų namų istoriją gali sužinoti tiesiog gatvėje paskaitęs informaciją, pateikiamą ant stulpo priešais namą. Yra išlikęs seniausias Perte mūrinis pastatas – pirmas kalėjimas, kuriame buvo laikomi iš Britanijos atvežami kaliniai-kolonistai.
Bendras įspūdis
Lankantis Naujojoje Zelandijoje ir Australijoje buvo ne per karšta, nes pietiniame pusrutulyje dabar – ruduo, o mes pasiekėme net 35-ąją pietų pusrutulio lygiagretę. Nepaisant to, Australijoje mus pasitiko trisdešimties laipsnių karščiai. Bet rudenį pajautėme matydami parudavusius ir krentančius platanų lapus. Nors žydinčių gėlių, kad ir rudenį, matėme gana daug.
Naujoji Zelandija ir Australija – labai panašios šalys. Žinoma, sprendžiant pagal tai, kiek matėme mes, t. y. tik pagal miestus. Mūsų bendrakeleiviai lietuviai gal pasakytų kitaip, nes jie matė daugiau ir plačiau, t. y. pačias šalis ir jų gamtą, o ne tik miestus.
Abiejose valstybėse labai aukšta miestų architektūros, statybos ir miestų priežiūros (komunalinio ūkio) kultūra ir kokybė. Tiek didžiosios, tiek mažosios architektūros požiūriu miestų erdvių estetika – nuostabi. Stebina ir žavi seno ir naujo dermė, modernios urbanistikos ir gamtos santarvė. Atrodytų, kad miestą tvarko ir prižiūri vienas labai gabus ir protingas žmogus, nes viskas apjungta, miestas atrodo kaip vienas organizmas.
Visuose miestuose mus žavėjo nuostabūs, jaukūs pastatai, gatvės, skverai, pasažai, krantinės, parkai ir, apskritai, visa aplinka. Kad ir tokia „smulkmena“, kaip suoleliai: originalių formų, bet visada patogūs sėdėti, pagaminti iš nerūdijančio plieno arba iš akmens, taigi, amžini ir nereikalaujantys nuolatinės priežiūros. Ir todėl nepatrauklūs vandalams.
Senoji architektūra restauruota ir darniai apjungta su naująja. Mūsų didžiųjų (ir ne tik...) miestų merai ir architektai iš Naujosios Zelandijos gyventojų ir australų tikrai galėtų daug ko pasimokyti. Vėlgi, kai pasižiūri į Oklando, Melburno ar Sidnėjaus pagrindinių miesto gatvių, aikščių, terasų, krantinių ir skverų grindinius, sieneles ir laiptus, matai kokybę, grožį ir ilgaamžiškumą. Visur plokštės tvirtos, sudėtos idealiai lygiai. Ir, svarbiausia, matosi, kad atlaikė dešimtmečių ir net šimtmečių išbandymus. Pavyzdžiui, Sidnėjaus operos teatras pastatytas prieš 50 metų, o laiptų ir terasų plokštės – kaip naujos. Todėl, kad storos, kokybiškos, „teisingai“ sudėtos.
Taip pat mus sužavėjo pievelės prie kelių, prie namų, parkuose. Žinoma, gal ir klimatas joms ten palankesnis, bet be žmogaus rūpesčio tokios tikrai negalėtų būti – tankios, lygios ir minkštos kaip kilimai. Ir kažkaip niekas jų neišmindžioja, nors vaikšto daugybė žmonių. Pievelės užima didelius plotus, todėl abi šalys tiek artėjant laivu, tiek iš paukščio skrydžio (iš TV bokšto) atrodo labai žalios – labai daug tos lygios ir šviesios pievų žalumos, papildančios tamsesnės spalvos medžių (parkų) žalumą. Vaikščiodamas po Australijos ir Naujosios Zelandijos miestų gatves ir aikštes, visur gali surasti suolelį pailsėti, visuomeninį tualetą (žinoma, tvarkingą ir švarų).
Miestuose, muziejuose ir memorialuose pamatėme, kad tiek Australijoje, tiek N. Zelandijoje labai gerbiami žmonės, prisidėję prie šalies suklestėjimo. Visur paminklai, net atminimo plytos grindinyje. Labai gerbiamas karių atminimas. Paplitusi labai graži tradicija – parkuose prie kiekvieno medžio šeimos įrengia lenteles su savo karuose žuvusių artimųjų pavardėmis. Paminklai, skulptūros, net ir modernistiniai skulptūriniai akcentai – meniški ir darniai susijungia su bendra pastatų, aikščių ir skverų estetika. Miestus labai puošia sutvarkytos krantinės, kilometrai, dešimtys kilometrų sutvarkytų krantinių.
Dar vienas bendras įspūdis – parduotuvės ir prekės jose. Kaip jau minėjau, parduotuvių interjeras nuostabus. Mes, žinoma, daugiausiai lankėmės suvenyrų, vietinių dirbinių ar kitokių smulkmenų parduotuvėse. Reikia pasakyti, kad tiek Lotynų Amerikoje, tiek Polinezijoje mus pasitikdavo ištisai kiniška produkcija, pritaikyta vietinei specifikai. Naujosios Zelandijos ir Australijos parduotuvėse taip pat yra kiniškos produkcijos, bet dažniausiai tai – pagal Naujosios Zelandijos ir Australijos įmonių licencijas griežtai kontroliuojant pagamintos aukštos kokybės prekės. Tačiau čia apstu originalios ir autentiškos vietinės produkcijos, kuri – ne tik auštos kokybės, bet ir žymiai meniškesnė.
Jau minėjau, kad visuomeninis transportas, įskaitant traukinius, metro, tramvajus, autobusus ir keltus, šiose šalyse yra labai patogus visais aspektais. Labai patogu, kai daugelyje miestų galioja bendri visoms transporto priemonėms bilietai. Patogu, kai bilietai nebrangūs, kai miestų centruose visus keleivius žiediniais maršrutais vežioja nemokamai.
Iš istorijos ir iš gidų pasakojimų žinojome, jog Australijos kolonizavimas prasidėjo deportuojant nuteistuosius iš Didžiosios Britanijos: XIX a. pirmoje pusėje buvo atvežta iki 160 tūkst. nuteistųjų. Buvo kuriama nuteistųjų kolonija. Todėl mus labai stebino, kaip per istoriškai palyginti trumpą laiką (jau iki XIX a. pabaigos) civilizaciniu požiūriu visiškai tuščioje vietoje nuteistieji sukūrė tokią nuostabią šalį. Matyt, jie turėjo tinkamą valdžią, kuri jiems gerai ir teisingai vadovavo. Ne veltui ir dabar Australija (kartu su Naująja Zelandija) patenka į dešimtuką valstybių, turinčių geriausias vyriausybes. Taip pat lankantis šiose šalyse atrodė, kad jos turi savarankiškai ir labai gerai veikiančias vietos savivaldos institucijas, nes civilizuotame pasaulyje ne nuo centrinės valdžios priklauso, kaip turi būti sutvarkyta viena ar kita aikštė ar kur bus pastatytas paminklas.
Palikdami Australiją mes su žmona bendrai sutarėme, kad tokiose šalyse tikrai norėtųsi gyventi.
