Visas naujienas apie poros kelionę rasite čia.
Šią vietą kruizinis laivas „Magnifica“, kuriuo plaukiame aplink pasaulį, pasirinko ne atsitiktinai. Tai Naujosios Zelandijos regionas, kurį pirmiausiai apgyvendino maoriai, XI–XIV a. atvykę iš Havajų. Tai taip pat vieta, kur britai pradėjo Naujosios Zelandijos kolonizavimą. Pagaliau, tai vieta, kur 1840 m. buvo pasirašyta Didžiosios Britanijos sutartis su maoriais – Waitangi sutartis. Ši sutartis užbaigė nesutarimus ir kovas bei galutinai pajungė Naująją Zelandiją Britanijos karūnos globai, tačiau drauge sureguliavo santykius su maoriais ir suteikė jiems teisę į jų žemę. Ši data laikoma Naujosios Zelandijos įsteigimo data.
Nors galutinai nesutarimai tarp ateivių ir maorių baigėsi tik praeito amžiaus pabaigoje, tačiau dabar maoriai – lygiateisė ir gerbiama Naujosios Zelandijos visuomenės dalis. Apskritai, Naujoje Zelandijoje gerbiama ir maorių, ir kolonijinė šalies istorija. Mes tai akivaizdžiai pamatėme apsilankę Waitangi sutarties muziejuje – didžiulėje teritorijoje, kur išsaugota derybų ir sutarties pasirašymo dvasia: pirmojo Britanijos diplomato Naujojoje Zelandijoje namas, kuriame buvo pasirašyta sutartis, maorių genčių vadų namas, kuriame jie gyveno ilgų derybų metu.
Tame muziejuje iš gido maorio mes sužinojome, kad maoriai – labai geri jūrininkai ir navigatoriai, sugebėdavę vandenynu įveikti milžiniškus atstumus. Taip polineziečiai išplito didžiulėje Ramiojo vandenyno teritorijoje nuo Havajų salų iki N.Zelandijos vakaruose ir Velykų salos rytuose. Tai teritorija, kuri savo dydžiu prilygsta Europai. Muziejuje matėme įspūdingą maorių karo laivą – kanoją, kuriai pastatyti buvo nupjauti du kelių metrų storumo kiauri medžiai. Matėme ir katamarano tipo kanojas, kuriomis maoriai su šeimomis įveikdavo vandenyno platybes.
Ekskursijos pabaigoje mes buvome pakviesti į maorių genčių vadų namą, kur maorių aktoriai surengė nedidelį tautinių dainų ir šokių pasirodymą. Namas išpuoštas medžio drožiniais, kuriais garsėja maoriai. Įsimintinas maorių pasveikinimas gerbiamiems svečiams. Europiečių akiai tai atrodytų labiau grasinimas nei sveikinimas... Iš tikrųjų nejauku, kai tau prieš nosį ietimi ar kirviu mojuoja karys maoris, baisingai išvertęs akis ir iškišęs liežuvį. Bet jie paaiškino, kad tai – didžiausia pagarba svečiams...
Muziejaus teritorijoje ir šalia esančiame Paihijos miestelyje mus sužavėjo Naujosios Zelandijos gyventojų sugebėjimas puoselėti savo gražią gamtą, ją sutvarkyti ir dar labiau papuošti, nesugadinant jos natūralumo. Miestelis tikrai labai jaukus. O jau pastatų dailumas ir kokybė! Po Polinezijos salų, kur mažesniuose miesteliuose teko matyti visko, norėjosi sakyti – „va čia jau tikra europietiška kokybė...“ Bet, tiesą pasakius, ir daugeliui Europos šalių dar toli iki Naujosios Zelandijos kokybės...
Aplankėme amatininkų mugę, kurioje gėrėjomės labai gražiais ir tikrai aukštos meninės vertės vietinių meistrų (daugiausia – ne maorių) dirbiniais iš spalvoto (dichroinio) stiklo, metalo, odos ir kitų medžiagų. O ir parduotuvėse suvenyrai ir kitos prekės – visai kitos kokybės, negu matėme Polinezijos salose. Paihijos keltų prieplaukos kavinėje buvo įdomu sutikti ten dirbančią jauną latvę.
Oklandas – labai jaukus ir išpuoselėtas
Oklandas mus pasitiko savita dangoraižių panorama, kurioje dominuoja aukščiausias pietų pusrutulyje televizijos bokštas. Kadangi kruizinių laivų terminalas prie pat miesto centro, tai miesto lankymas nesudarė sunkumų.
Pirmiausiai, pagal paslaugių vietinių turizmo industrijos darbuotojų patarimą, praėjome uosto krantine. Labai įdomi ir moderniai sutvarkyta krovininio ir keleivinio uosto krantinė, kurioje paliktas senovinis keltų prieplaukos pastatas, restauruoti senoviniai žibintai, apstu naujų mažosios architektūros objektų ir želdinių. Daug kavinių ir restoranų, įsikūrusių modernios architektūros pastatuose išilgai krantinės. Maloniai stebino aukšta visų objektų (pastatų, gatvių, skverų, fontanų, laiptų, krantinių ir t. t.) statybos ir apdailos darbų kokybė, pastatų ir visų erdvių vientisumas ir estetinė darna.
Maršrutiniu autobusu nuvykome į miesto centrą. Čia reikėtų pastebėti, kad miesto transportas Oklande gerai organizuotas ir pigus. Pirmiausiai aplankėme 328 m aukščio Oklando televizijos bokštą. Iš pagrindinės apžvalgos aikštelės 186 m aukštyje atsivėrė kvapą gniaužianti miesto išklotinė su dangoraižiais po kojomis, o iš „dangaus denio“ (220 m aukštyje) galėjome apžvelgti visas Oklando apylinkes, įlanką ir artimiausias salas. Palyginimui reikėtų priminti, kad didžiausių pasaulio televizijos bokštų sąraše Oklando ir Vilniaus bokštai yra šalia vienas kito. Vilniaus bokštas yra tik 1,5 m žemesnis, tačiau apžvalgos aikštelė Vilniuje yra tik 165 m aukštyje.
Pasivaikščiojimas mieste, kaip ir uosto krantine, tik sustiprino Oklando, kaip labai jaukaus ir išpuoselėto miesto, įspūdį, kuriame modernūs dangoraižiai gerai dera su restauruotais kolonijinio laikotarpio pastatais.
Po pietų turėjome MSC organizuotą ekskursiją po Oklandą. Pravažiavę miestu, aplankėme pagrindinį miesto memorialinį muziejų, kuriame be Antrojo pasaulinio karo memorialo taip pat yra maorių istorijos ir kultūros bei gamtos skyriai. Muziejus labai didelis ir reprezentatyvus, ten mes dar kartą įsitikinome, kaip Naujosios Zelandijos gyventojai myli savo šalį ir gerbia karo aukas bei savo šalies (maorių bei kolonijinę) istoriją.
Prie muziejaus apžiūrėjome didžiulį parką su kriketo, kuris yra nacionalinis Naujosios Zelandijos sportas (kaip Lietuvoje – krepšinis), centru ir aplankėme žiemos sodą – XX a. pradžioje įkurtą egzotiškų gėlių oranžeriją. Visur labai gražu, tvarkinga ir... labai žalia. Suėmė baltas pavydas, kad Naujosios Zelandijos gyventojai turi gamtą ir klimatą, palankius tokioms grožybėms kurti. Tačiau kartu visur matėsi didžiulis žmonių darbo indėlis, be kurio tikrai nebūtų taip gražu ir jauku.
Ekskursijos pabaigoje mus pavežiojo Oklando įlankos šiaurine pakrante, kur atsivėrė dar gražesni vakarėjančio Oklando priemiesčių vaizdai. Ten matėme, kad ir gyvenamųjų Oklando priemiesčių kotedžai savo estetika, grožiu ir sutvarkymu nenusileidžia miesto centrui.
Vakarienei „Magnificoje“ mūsų laukė Naujosios Zelandijos virtuvės patiekalai, o Oklando maorių etnografinis ansamblis mums surengė įspūdingą Kapa Haka pasirodymą. Kapa Haka – galingas ir emocionalus maorių pasirodymas, kuriame dera šokiai, žaidimai, dainos, giesmės ir trykšta pirmykštė maorių dvasia. Maoriai vėl mus sveikino grėsmingai šūkčiodami, išversdami akis ir iškišdami liežuvius.
Kitą dieną tų pačių paslaugių turistus aptarnaujančių ir informuojančių darbuotojų (panašu, kad, atplaukus kruiziniams laivams, šiam darbui čia pasitelkiami garbaus amžiaus savanoriai) patarti apsilankėme kitoje įlankos pusėje esančiame Oklando priemiestyje Devonporte. Tai – ramus ir jaukus miestelis, nuo kurio krantinės matyti Oklando dangoraižių panorama. Miestelyje yra Naujosios Zelandijos karinė jūrų bazė.
Pačiame miestelyje – dailūs kotedžai, tarp jų – ir restauruoti XIX a. pastatai, tokie kaip „Esplanada viešbutis“ ar Elžbietos namai, išsidėstę aplink tris kalvas, ant kurių senovėje buvo maorių įtvirtinimai. Apsilankius vietinėse parduotuvėse taip pat kaip ir Paihijos miestelyje akį džiugino prekių ir suvenyrų estetinė kokybė ir meninis vietinių kūrėjų (nesinori jų vadinti amatininkais) dirbinių lygis. Iš tiesų, taip gražu ir jauku, kad net nesinorėjo grįžti į laivą... Nusimaudę apytuščiame jaukiame miestelio pliaže vėl keltu grįžome į senovinį Oklando keltų prieplaukos pastatą.
Palikdami Naująją Zelandiją mes kalbėjome, kad tokioje šalyje tikrai norėtume gyventi, nes kol kas nė vienoje aplankytoje šalyje nematėme tokio puikaus egzotikos, gamtos ir civilizacijos derinio.
