Artimieji ir draugai ėmė mus protinti – kurių galų bastytis į tokią tolybę su išdykusiu ketverių metų vaiku ir, dar blogiau, – vos gimusiu kūdikiu?! Nejau visus metus gyvensite ant lagaminų? O jei apniks egzotiškos ligos, o jei?..
Bet mes įspėjimų neklausėme ir ėmėme krautis kuprines. Pirmas iššūkis – sutalpinti kuo daugiau mantos į kuo mažesnę ir lengvesnę kuprinę. Ketinome imti tik reikalingiausius daiktus: pusę kuprinės užėmė mažylės sauskelnių maišas, o kitą pusę – vyresnėlio žaislai, be kurių jis nė kojos nekeltų iš namų.
Brazilija, Urugvajus, Argentina, Čilė – vienos šalys žavėjo, kitos – nelabai
Po daugybės perpakavimų ir padūsavimų „kaip norėčiau ir šių marškinėlių, ir tos skrybėlės, ir anos knygos bet... ne-tel-pa“ pagaliau buvome pasiruošę. Kiek sutrikę, šiek tiek išsigandę, sunkiai suvokiantys, kokiai avantiūrai pasiryžome, išskridome į Braziliją.
Brazilija mus pasitiko karščiu, triukšmu, ryškiomis spalvomis ir su kaupu pažėrė to, ko ir tikėjomės iš Pietų Amerikos. Matėme nuostabių paplūdimių, šokome sambą, alpome nuo karščio ir drėgmės, dusome transporto grūstyse, ragavome keisto maisto.
Brazilijoje pirmąkart susidūrėme su iš pradžių mums patikusiu, o vėliau mirtiniausiai nusibodusiu deriniu – ryžių ir raudonųjų pupelių koše, kuri su kiekvienu patiekalu kiekviena proga valgoma, atrodo, visoje Pietų ir Centrinėje Amerikoje, išskyrus gal tik Argentiną, ir į kurią kelionės pabaigoje nebenorėjome žiūrėti.
Brazilijoje mūsų vaikai buvo apipilti komplimentais – kokie jie gražūs ir nuostabūs, tie žydraakiai angelėliai.
Brazilijoje mūsų vaikai buvo apipilti komplimentais – kokie jie gražūs ir nuostabūs, tie žydraakiai angelėliai.
Urugvajų pralėkėme greitai, sutarę, kad šalis, nors graži, yra visiškai neįdomi (tegul neįsižeidžia urugvajiečiai – kiekvienas kraštas savaip žavus, tačiau jų šalis „neužkabino“ ir tiek), o Argentina paliko prieštaringą įspūdį.
Buenos Airės – labai europietiškas miestas, ne veltui lyginamas su Paryžiumi. Mano vyras taikliai pastebėjo, kad neverta iš Europos apskristi pusę pasaulio, kad vėl atsidurtum tarsi Europoje, o aš – šokėja – gaudžiau kiekvieną gatvėse skambančių tango melodijų gaidelę ir mintyse dėliojau šokio pamokų grafiką.
Šokti tango taip dažnai, kaip ketinau, nepavyko, tačiau gautos pamokos lieka viena maloniausių patirčių Argentinos sostinėje. Vėliau patraukėme į Patagonijos regioną, kur, apsupti nuostabios gamtos, bet košiami šalto vėjo prakeikėme savo naivumą – ak, juk Pietų Amerika nėra amžinos vasaros kraštas, reikėjo vis dėlto įsimesti megztinių...
Čilė mus pakerėjo gamtos grožiu, išgąsdino kainomis (po keleto netikėtai brangių naktų viešbučiuose mūsų kelionės biudžetas ėmė pavojingai braškėti).
Išbandymai Bolivijoje
Bolivija, iš pradžių sužavėjusi unikalia kultūra ir kitoniškumu, paliko blogus kulinarinius prisiminimus. Matyt, persistengėm beieškodami autentiškumo ir vieną dieną mūsų skrandžiai tiesiog susipyko su gatvės maistu – visą šeimą išguldė apsinuodijimas.
Bolivijoje patyrėme ir ekstremaliausias gamtos sąlygas – nuo Mėnulio paviršių primenančios Atakamos dykumos, kur taip sausa, kad ėmė lūžinėti plaukai ir skeldėti lūpos, vėjų košiamos negyvos, bet nežemiškai gražios Uyuni druskos lygumos iki retos La Paso atmosferos (La Pasas – aukščiausia pasaulio sostinė, esanti 3500 km virš jūros lygio).
Vietiniai sako, kad nuo aukštikalnių ligos padeda kokamedžio lapų arbata: jos gėrėme daug ir dabar kartais vis dar pasiilgstame jos savotiško salsvo skonio.
Stebuklingas inca ženklas
Peru buvo nuostabu – kad ir koks turistų nutryptas bebūtų Kusko miestas, jis tebėra mūsų gražiausių Pietų Amerikos miestų sąraše, o skausmingai brangų (įėjimas – 40 JAV dolerių) Maču Pikču archeologinį kompleksą tikrai verta aplankyti.
Juokino perdėtas perujiečių pasididžiavimas kadaise jų teritorijoje klestėjusia inkų imperija – dabar žodis inca tapęs burtažodžiu turistams vilioti. Šalyje, ypač Kuske, viskas žymima inca ženklu – nuo Inca Cola (ryškiai geltonas labai saldus limonadas) iki Inca Chocolate. Turbūt niekas nesuskaičiuotų, kiek nakvynės namų pavadinti Inca Hostel.
Nostalgija užklupo Ekvadore
Ekvadore mus ištiko pirma didelė krizė. Šalis buvo nuostabi, laiką leidome puikiai, tik štai – atėjo Kalėdos, o su jomis ir beprotiškas namų ir sniego ilgesys, kuris netrukus tapo apsėdimu – ėmėme ilgėtis visko, kas lietuviška ar apskritai europietiška: varškės sūrio, obuolių, šviesiaplaukių žmonių, troleibusų, lietaus, darbo (taip, ilgai trunkančios atostogos ilgainiui apkarsta) ir daugybės nereikšmingų kasdieniškų dalykų, kurie staiga tapo labai svarbūs.
Netrukus nerasdami tinkamo žodžio, jau galėjome kreiptis pagalbos į mūsų linksmą keturmetį vertėją.
Atsvara kelioninei depresijai tapo mūsų sūnaus pateikta staigmena – ilgai skundęsis, kad jam Pietų Amerika nepatinka, nes visi čia kalba kažkaip keistai, o vaikai nenori su juo žaisti, staiga jis prašneko... ispaniškai!
Matyt, ištarti pirmuosius žodžius buvo sunkiausia, nes, pamėginęs bendrauti ispaniškai ir pamatęs, kad žmonės jį supranta, vėliau jis nebesivaržydamas čiauškėjo su visais, kasdien vis drąsiau, ir netrukus nerasdami tinkamo žodžio, jau galėjome kreiptis pagalbos į mūsų linksmą keturmetį vertėją.
Nuviję kelioninį depresiją šalin, traukėme toliau, į Kolumbiją. Liūdesį vis prablaškydavo maistas – aš, užkietėjusi vegetarė, nealpau nuo argentinietiškų kepsnių ar perujietiškų marinuotų jūros gėrybių, bet svaigau nuo šviežių vaisių ir daržovių gausos.
Regis, kilogramais valgėme papajas ir avokadus, ilgėjomės šokolado, bet atradome dulce de leche – visoje Lotynų Amerikoje dievinamą karamelizuoto pieno sirupą, kiek panašų į pas mus parduodamą „Rududu“. Dulce de leche skaninamos bandelės, pyragai, ledai, vafliai, jogurtai.
Esame kavos gurmanai, ir, sunkiai kentę tirpios kavos viešpatavimą Čilėje ir Bolivijoje, džiaugėmės gardžia ekvadorietiška bei kolumbietiška kava: pastaroji mums – viena skaniausių pasaulyje!
Paskutinės kelionės dalies vargai ir džiaugsmai
Buvo akimirkų, kai svirdavo rankos, kai mintis apie dar vieną 6 valandų trukmės kelionę sausakimšu autobusu kėlė neviltį. Kai atrodė, kad keliaujame ne keletą mėnesių, o visą gyvenimą.
Nepastebimai kelionė iš nuotykio pavirto beveik darbu – kuprinių pakavimas, autobusų bilietų paieškos ir viešbučių rezervavimas tapo kasdiene rutina, o rankos vis rečiau kildavo fotografuoti net nuostabiausių vaizdų.
Jaunimo nakvynės namuose nugirdę, kaip keliautojai entuziastingai vieni kitiems pasakoja apie labai gražų paplūdimį, autentišką indėnų kaimelį ar įspūdingą rankdarbių turgų, tik tingiai numodavome ranka – ak, tokių jau matėme...
Buvo akimirkų, kai svirdavo rankos, kai mintis apie dar vieną 6 valandų trukmės kelionę sausakimšu autobusu kėlė neviltį. Kai atrodė, kad keliaujame ne keletą mėnesių, o visą gyvenimą.
Ir vis dėlto kažkas – smalsumo likučiai, užsispyrimas, o gal tiesiog inercija, mus stūmė pirmyn, ir praleidę beveik du mėnesius Kolumbijoje, kuri, beje, mums yra viena mėgiamiausių Pietų Amerikos šalių, nusprendėme traukti toliau – per Centrinės Amerikos džiungles į Meksiką, kuri turėjo tapti paskutine mūsų stotele.
Turėjo, nes ėmus dairytis bilietų atgal į Lietuvą paaiškėjo, kad pigiausias ir patogiausias variantas skristi į Vilnių būtų iš... Niujorko. Bet apie Niujorką – vėliau.
Kadangi turėjome nedaug pinigų, bet apsčiai laiko, nusprendėme niekur neskristi, o savo tikslo link po truputį keliauti autobusais. Centrinėje Amerikoje bemaž visur keliaujama vadinamaisiais viščiukų autobusais (angl. chicken bus) – senais amerikietiškais mokykliniais autobusais, kurie, perdažyti ryškiomis spalvomis, kursuoja tarp miestų ir kaimų.
Kaimo vietovėse žmonės tokiais autobusais įsigudrina gabenti beveik viską, taip pat ir gyvas vištas, kurias veža parduoti ar paskersti. Nuo to ir kilo autobusų pavadinimas chicken bus.
Kaimo vietovėse žmonės tokiais autobusais įsigudrina gabenti beveik viską, taip pat ir gyvas vištas, kurias veža parduoti ar paskersti. Nuo to ir kilo autobusų pavadinimas chicken bus.
Tie autobusai puikiai tinka vaikams ar žemaūgiams Centrinės Amerikos gyventojams, užtat mums, ilgakojams europiečiams ilgesnėje nei poros valandų kelionėje būdavo riesta – sunku išsėdėti siaurose, nepatogiose sėdynėse, o kur dar nepakeliamas karštis!
Linksmindavo tik muzika, kurią visi autobusų vairuotojai visada ir visose kelionėse leisdavo visu garsu, ir kiekvienoje stotelėje net į labiausiai prigrūstą autobusą stebuklingai įsispraudžiantys užkandžių pardavėjai, kurie, perrėkdami muziką, keleiviams siūlo kepintų riešutų, džiovintų bananų, traškučių, vaisių, saldainių ir panašias prekes.
Tokiais autobusais, sustodami šen bei ten, įveikėme visą Centrinę Ameriką, kur radome netikėtų staigmenų. Pavyzdžiui, mums labai patiko Nikaragva, apie kurią anksčiau buvom mažai tegirdėję, nuvylė Kosta Rika, kuri mums pasirodė pervertinta.
Puikių akimirkų (ir nuotraukų) padovanojo spalvingoji Gvatemala, o Belize buvo smagu ir keista vėl kalbėti angliškai, o ne ispaniškai.
Pasiekę Meksiką, nebenorėjome nieko, tik ilsėtis ir nebejusti pečius slegiančių kuprinių svorio, todėl mėnesiui išsinuomojome namus Kankune ir praleidome laiką visiškai nieko neveikdami, tik plaukiodami baseine ir skaitydami knygas. Lietuva atrodė jau ranka pasiekiama, o mūsų kelionė – tarsi ištisas beprotišku tempu nugyventas gyvenimas.
Beliko Niujorkas. Ten mums patiko – užburiantis miestas, margas lyg kaleidoskopas, tik juo džiaugtis trukdė nuovargis ir keista psichologinė būsena – jautėmės jau viena koja esantys Lietuvoje. Tad ir dabar prisiminimai apie Niujorką labai migloti. Būtinai ten grįšime!
Kelionės užgrūdino šeimą
Daug kas klausia, kaip pavyko nesusipykti taip ilgai kiaurą parą būnant kartu. Nemeluosime – nepavyko. Suirzę ir pavargę pykdavomės dėl smulkmenų, o ilgos valandos autobusuose tapdavo puikia proga paanalizuoti mūsų asmenybes, tarpusavio santykius ir sutarti arba susiginčyti dėl svarbių dalykų.
Kartais, keturiese susispaudę mažame, tvankiame, apipelijusiame pakelės viešbučio kambaryje (kokių tik jų nematėme!) nekęsdavome ne tik kelionės, bet ir vienas kito draugijos. Tačiau audros praūždavo, ir susitaikę toliau tęsėme savo odisėją.
Ar darytume tai vėl? Iškart po kelionės sakėme, kad niekada, bet dabar, pailsėję, nurimę ir sudėlioję praeities įspūdžius bei ateities planus, kartais pajuokaujame: o gal kitąsyk metams – į Afriką?
Po šios kelionės jaučiamės brandesni, ramesni ir turtingesni – ne materialiai, žinoma, nes pinigų išleidome daug, bet patirčių ir supratingumo prasme. Kelionėje užaugo mūsų vaikai – sūnui tai nėra pirmoji tolima kelionė, bet bus pirmoji, kurios patirtis jis prisimins, o dukra užaugo tikrąja šio žodžio prasme: iš naujagimio – į mažą mergytę!
Ar gailimės, kad leidomės į tokį kelią su vaikais? Ne, nes tai – unikali patirtis, kurią prisiminsime ilgai. Ar darytume tai vėl? Iškart po kelionės sakėme, kad niekada, bet dabar, pailsėję, nurimę ir sudėlioję praeities įspūdžius bei ateities planus, kartais pajuokaujame: o gal kitąsyk metams – į Afriką?
