Bet štai, praėjus porai savaičių, aš sėdžiu policijos nuovadoje, kol detektyvas priešais ženklais man bando paaiškinti, jog jei neturiu pinigų maistui, galiu užsukti pasivaišinti jų biuro sausainiais. Kažkur tolėliau siena ropoja tarakonas, nugara žliaugia prakaitas, o telefonas lūžta nuo grasinančių žinučių, jog geriausiu atveju tuoj ne tik mane, bet ir mano draugą deportuos iš šalies, o blogiausiu – ilgam pasodins.
Kažkur tolėliau siena ropoja tarakonas, nugara žliaugia prakaitas, o telefonas lūžta nuo grasinančių žinučių.
Mintyse jau pradedu įsivaizduoti save su ryškia oranžine uniforma, bet mano vidinę paniką nutraukia į patalpą sugrįžusi pareigūnė: „Na, vaikučiai, papuolėt į vieną populiariausių apgavysčių schemų.“
Gali pagalvoti, jog metų laiko kelionė aplink pasaulį į galvą įkrės šiek tiek košės. Taip atrodė ir man. Galvojau – dabar manęs jau niekas tikrai neprigaus, na, nebent labai jau gudriai. Tačiau realybė smogė skaudžiai – pakliūti į sukčių spąstus yra žymiai lengviau nei gali pasirodyti.
