Indonezija labai toli nuo Lietuvos – tūkstančiai jos salų plyti pietryčių Azijoje, Indijos ir Ramiojo vandenynų sandūroje. Indonezijos archipelagas yra ypatingoje vietoje – pusiaujuje. Paprastai kalbant, Indonezija yra pačiame Žemės viduryje, o tos pačios kelionės metu pusiaują gali tekti kirsti nuo kelių iki keliolikos kartų.
Istorija mena, kaip 1512 m. vienas portugalas Indonezijos Molukų salyne aptiko prieskonių, kurie pavergė Europą: gvazdikėlių, muskato, pipirų, cinamono.
Gvazdikėlius mūsų gidas pavadino kvapniuoju auksu. Pasak jo, dėl šio turto Rytų Indijos salynas ir buvo kolonizuotas. Tiesa, gvazdikėlių tėvynėje Indonezijoje šis prieskonis maistui beveik nenaudojamas.
Indonezija stebina savo etniniu bei kultūriniu paveldu. Bene įspūdingiausi paminklai – Borobuduro budistų ir Prambanano hinduistų šventyklos Javos saloje. Manoma, jog minėtos šventyklos yra senesnės net už Ankoro šventyklų kompleksą Kambodžoje. Abi įtrauktos į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą 1991 metais.
Na, o gamtos įvairovė tiesiog stulbina: ugnikalniai (šiuo metu Indonezijoje yra apie 150 aktyvių ugnikalnių), krateriuose susiformavę ežerai, atogrąžų miškai, didingos ryžių terasos, nuostabios pakrantės, spalvinga povandeninio gyvenimo įvairovė.
Visa tai ir vilioja keliautojus į Sumatros, Javos, Borneo, Sulavesio, Balio ir Papua Naująją Gvinėją ar dar kitas salas. Iš viso Indonezijoje priskaičiuojama apie 17 tūkst. salų! Tiesa, tik apie 6 tūkstančių yra apgyvendintos.
Protingieji batakai
Salyne priskaičiuojama per 150 etninių grupių: javiečiai, sundai, mandūriečiai, malajai, batakai, baliečiai, papuasai... Gan didelė etninė grupė yra Sumatros batakai, daug jų atstovų yra Indonezijos valdžioje. Batakai nesidrovėdami teigia esą labai protingi.
Jie didžiuojasi išlaikę senąsias tradicijas ir ritualus, kurie turistams – vienos įdomiausių atrakcijų. Tiesa, ne visi turistai psichologiškai tam pasirengę.
Sumatroje buvau liudininkė, kaip gidas puolė raminti iš siaubo perbalusią turistę, tikindamas, jog per jaučio aukojimo ritualą ji neišvys nė lašelio kraujo. Per parodomuosius ritualus jaučio niekas neskerdžia, tad ritualą stebinčių baimės būna nepagrįstos.