Į tolimąjį Žemės vidurį – pasisemti vaizdų, kvapų ir adrenalino

Pramoninių monstrų plantacijos

Sumatroje ir kitose salose didžiulius plotus užima kaučiukmedžių ir palmių plantacijos. Kaučiukmedžių teritorijos atnaujinamos kas 20–30 metų. Stebėjau, kaip išgaunamas natūralus kaučiukas. Kamieno žievėje nuolat įpjaunamos rievės, kuriomis srūva pieno sultys – lateksas. Jame būna 20–35 proc. kaučiuko.

Iš kaučiukmedžių kamienų lateksas be perstojo teka į pritvirtintus indelius. Darbas vyksta ištisą parą ir jam samdomos nemažos darbininkų pajėgos.

Aliejinės palmės, kurių vaisiai subrandina vertingą aliejų, irgi dirba verslui. Jos labai kenkia gamtai, nes auginamos pramoniniu būdu.

Per parą tokia palmė sugeria iki 17 litrų vandens.

Taip šie monstrai išsiurbia iš dirvožemio visą vandenį. Po kelių dešimtmečių tokios palmių plantacijos iškertamos, ir ši veikla tęsiama jau naujuose žemės plotuose, dažniausiai – iškirstų miškų vietoje. Kai  pasiteiravau, kur galėčiau įsigyti palmių aliejaus, gidas nustebęs paklausė, kur aš dėsiu visą cisterną.

Pasirodo, į mažus buteliukus tokio aliejaus niekas nepilsto, nes Indonezijoje neišvystyta perdirbimo pramonė. Visą itin vertingą žaliavą ši šalis eksportuoja, o aliejų naudoja tik maisto gaminimui.

Papua vilionės

Papua yra Indonezijos provincija, užimanti didžiąją dalį Indonezijai priklausančios Naujosios Gvinėjos salos dalies. Ten gyvenantys papuasai labai mėgsta turistams demonstruoti tūkstantmetes savo tradicijas – karo šokius, kiaulės pjovimo ceremoniją ir pan.

Šioje saloje labai mažai kelių, upių kelių, daugelis vietų tiesiog nepravažiuojamos. Ten netgi automobiliai gilyn į Papua salą skraidinami lėktuvu.

Į tolimąjį Žemės vidurį – pasisemti vaizdų, kvapų ir adrenalino. A.Stanuliuonienės nuotr.

Papua džiunglėse verta išbandyti maršrutą pėstiesiems, kuriame neskubant užtrunkama maždaug keturias valandas. Beje, pasak žygių vadovų, Papua džiunglėse įrengtus maršrutus labai mėgsta ir jaunimas, ir solidaus amžiaus turistai, kurie be didelių pastangų įveikia netrumpą nuotolį, kuriame netrūksta adrenalino.

Dar viena stebuklinga erdvė Vakarų Papua provincijoje – Keturių Karalių salos (Raja Ampat Islands). Pasak mokslininkų, tai yra turtingiausia vieta pasaulyje savo povandeniniu gyvenimu. Be to, Keturių Karalių salos yra tikras rojus povandeninės fotografijos ir nardymo mėgėjams.

Margasis Balis

Apžvelgiant Indonezijos platybes nevalia praleisti turistų itin pamėgtos Balio salos. Tai viena mažiausių, gražiausių ir lankomiausių Indonezijos salų, kurią pelnytai vadina žemės rojumi, ugnikalnių ir šventyklų sala. Balis – vienintelė nemusulmoniška Indonezijos sala, 93 proc. jos gyventojų išpažįsta hinduizmą.

Balio pažiba yra salos simbolis Agungo vulkanas (3148 m aukščio), pastarąjį kartą atgijęs 1963 metais. Turistai itin pamėgo išvykas į Agungo viršūnę, kad galėtų stebėti nenusakomo grožio saulėlydžius ir saulėtekius. O Agungo kalno šlaite stūkso įspūdingas Pura Besakih šventyklų kompleksas, statytas XI amžiuje.

Į tolimąjį Žemės vidurį – pasisemti vaizdų, kvapų ir adrenalino. „West express“ nuotr.

Durianas, B1 ir kiti delikatesai

Kelionėje po Indonezija teko paragauti įdomių produktų. Vienas tokių – gardi sriuba iš jaučio kaulų. Vietiniai gyventojai, tiesa, sriubą valgo kitaip nei mes: jie pila ją ant ryžių ir tada semia ja su šaukštu. Ragavau ir apvalaus, ir spygliuoto duriano.

Azijoje jis vadinamas vaisių karaliumi, tačiau dauguma vakariečių turistų jo nesiryžta paragauti dėl skleidžiamo nemalonaus kvapo. Dėl šios priežasties durianą draudžiama valgyti viešbučiuose bei kitose viešose patalpose.

Įveikus durianą iš gido gavau komplimentą: neva aš buvau tik septinta europietė, kuri jo akivaizdoje mėgaudamasi valgė dvokiantį saldaus skonio vaisių.

Indonezijoje, kaip ir kitose Azijos šalyse, populiarūs skrudinti vabzdžiai. Be to, čia gaminami  patiekalai ir iš šikšnosparnių, didžiulis delikatesas yra kregždučių sriuba. 

Salose, pvz., Sumatroje, labai mėgstamas barbekiu iš šunienos ir iš kiaulienos.

Kaimuose, kur yra ryžių terasos, kur auginama daug daržovių, šunys pasitelkiami kaip sargai, kad apsaugotų būsimą derlių nuo graužikų. O kai dėl vienokių ar kitokių priežasčių šunys tampa nebereikalingi, juos parduoda kaip mėsą maistui.

Jei pakelėje matysite nedidelę lauko užeigėlę su ženklu „B1“, žinokite, kad čia ruošiamas šunienos šašlykas. Jei ženklas „B2“ – ragausite kiaulienos šašlyką.

Indonezijoje, kaip ir kitose Azijos šalyse, populiarūs skrudinti vabzdžiai. Be to, čia gaminami patiekalai ir iš šikšnosparnių, didžiulis delikatesas yra kregždučių sriuba. 

Didžiulį įspūdį paliko indoneziečių spaudžiamos įstabaus skonio sultys ir, žinoma, kvapnioji Javos bei Sumatros kava, kurios šiais laikais galima įsigyti ir specializuotose parduotuvėse Lietuvoje.

Į tolimąjį Žemės vidurį – pasisemti vaizdų, kvapų ir adrenalino. A.Stanuliuonienės nuotr.

Kalbančios spalvos

Dar Indonezija įdomi savo amatais. Ten nuo seno paplitusi drožyba iš medžio, audimas, batika. Pasiūlos įvairovė akinanti. Audimo raštams būdingos geometrinės figūros, kuriose vyrauja keturios spalvos: balta simbolizuoja rojų, mėlyna – Dievo palaimą, raudona – gyvybę (kraujas), juoda – mirtį.

Kad ir kaip daug žinosite apie Indoneziją bei ko tikėtis vienoje ar kitoje saloje, šalis sugebės jus pergudrauti.

Ji gerokai papurtys atvykėlių jausmus, kaskart priversdama nuoširdžiai stebėtis, mėgautis, baimintis, žavėtis, didžiuotis savo drąsa. Tai suteiks adrenalino ir naujos patirties. Pakeis požiūrį į daugelį dalykų. Ugdys pakantumą, laisvumą.

Artimiausia West Express kelionė į Indoneziją – 2015 m. lapkričio 5 d.