Kolčesteris – jaukus miestas Esekso grafystėje. Įkurtas V a. pr. Kr. keltų, vėliau užimtas romėnų, tapo pirmąja romėnų sostine Anglijoje, tad pelnytai pretenduoja į paties seniausio Anglijos miesto statusą. Beveik kiekvienas namas – architektūros paminklas, išlikusi ir romėnų laikų siena.
Nors Kolčesteris užima antrą vietą pagal gyventojų skaičių rytinėje Anglijoje, tačiau gyvena visai kitu ritmu. Atrodo, kad čia niekas niekur neskuba. Po beprotiško Londono tempo čia mus pasitiko vos ne pastoralinės nuotaikos. Žinoma, iki pastoralių toli – miestas gyvena savo gyvenimą. Gatvėse daug jaunimo iš Esekso universiteto.
Kolčesteris – žavingas miestas, apstatytas raudonų plytų pastatais. Istorijos mėgėjai mieste ras išlikusių įvairiausių laikmečių pastatų. Romėnų indėlis likęs sienos ir arenos fragmentuose, Balkerne vartuose.
Pagrindinė Kolčesterio įžymybė – XII a. viduramžių pilis, pastatyta normanų. XIII a. pilis buvo paversta kalėjimu. Čia kartais siaubingomis sąlygomis kalėdavo šimtai karo belaisvių. XVI a. dalis pilies buvo apgriauta, nors kalėjimo funkcijas atliko iki 1668 m. XVII a. pilį nupirko privatūs asmenys ir norėjo ją nugriauti, tačiau – likimo ironija – pilis kaip vestuvinė dovana buvo padovanota parlamento atstovui Charlesui Grey'ui, kuris pilį renovavo.
Šalia pilies driekiasi parkas. Anglija garsėja savo gražiais parkais, tad ir šis – ne išimtis. Nedidelis, bet labai jaukus, kur tarp išpuoselėtų gėlynų straksi voveraitės.
Nepamirškite su savimi pasiimti riešutų – voveraitės laukia šių gardumynų. Prisistato vos tik išgirdusios traukiamo maišelio garsą. Vienos laukia tolėliau, bet yra ir drąsuolių, kaip viena mūsų matyta. Atlėkusi iš kažkurio gėlyno žemėta nosimi ne tik prie pat mūsų kojų sugraužė savąjį riešutuką, bet pasiėmusi dar vieną laukė dar ir kito, tada jau su abiem nuliuoksėjo tolyn. Vietiniai mėgsta parką – vieni ilsisi būreliais ant žolės, kiti, įsitaisę ant suoliukų palei pilies sieną saulės atokaitoje, stebi tvenkinį su auksinėmis žuvelėmis arba išsinuomavę valteles irstosi ežere.
Centre – senovinis „Raudojo Liūto“ XV a. viešbutis, laikomas seniausiu viešbučiu mieste. Nebuvau kambariuose (kiekvienas įrengtas individualiai), bet laiptinė ir vestibiulis su senoviniais balkiais lubose nubloškia šimtmečius atgal į Tiudorų laikus.
Viešbučio koridoriais perėjo visokio plauko personažų, tačiau kai kurie taip ir pasiliko klaidžioti tarp jo sienų. Pasakojama, kad kartais galima sutikti Alisos Milar vaiduoklį, kuri 1638 m. rasta nužudyta viename iš viešbučio kambarių. Vaiduoklis klaidžioja 5, 6 ir 10 numeriuose, taip pat kartais ir virtuvėje, bandydamas patekti į savo buvusį kambarį, kurį dėl suprantamų priežasčių senasis šeimininkas aklinai uždarė. Kartais anksti ryte pasivaidena ir vienuolis, kuris, kaip įtariama, žuvo gaisre, kilusiame prieš kelis šimtmečius. Kartkartėmis pasivaidena ir mažas berniukas. Nepaisant to, viešbutis mėgstamas turistų.
Tiudorų laikus mena ir Olandų kvartalas, kuriame buvo įsikūrę flamandų protestantų pabėgėliai, bėgantys nuo religinio persekiojimo. Prieš juos šiuose namuose gyveno žydų bendruomenės atstovai ir kiti imigrantai. Šiandien tai ramus gyvenamasis rajonas, kuriam suteiktas „Civic Trust Building“ apdovanojimas po to, kai jis buvo restauruotas 1970 m.
Viktorijos laikmetis atsispindi vandens bokšte ir Rotušėje, kurios statyba baigta 1902 m. su sudėtingais vitražo ir raižyto akmens ornamentais.
Į viduramžius sugrąžina nuostabūs fotogeniški Šv. Botolpho augustinų vienuolyno griuvėsiai. Šalia jų vietiniai mėgsta rengti piknikus.
Mieste nemažai įvairių laikmečių bažnyčių. Jeigu nesinori pailsus po pasivaikščiojimo tradiciškai prisėsti puodelio kavos „Starbucks“ kavinėje, galima įsitaisyti žymiai įdomesnėje vietoje – nedidelėje trinitorių bažnyčioje.
Nusibodus apžiūrinėti pastatus, galima užsukti į visai neprastą zoologijos sodą. O pratęsiant pastoralines nuotaikas nukulniuoti iki malūno su vandens ratu.
Pastatytas XIX a. šis pastatas savo funkcijų nebeatlieka, bet yra nuomojamas įvairioms šventėms bei renginiams. Pradžioje pastatytas kaip žvejų namelis, vėliau pertvarkytas į malūną. Šalia smagu pasivaikščioti vaizdingomis vietomis po šlapžemes, kuriose gyvena begalė paukščių, šikšnosparnių ir kitų gyvių.