Idėja savaitgaliui: Mozūrija – ežerų ir pilių kraštas

Praėjusį pavasarį prasidėjusį kelionių badą numalšinome trumpam pabėgdami į Lenkiją. Mozūrijoje buvota ne kartą, tačiau toli gražu dar ne viskas pamatyta. Kraštas gražus, ežeringas.
Lidzbark Warminski
Lidzbark Warminski

Buvo likusios dar neapžiūrėtos Olštyneko apylinkės ir šioks toks minėtų žemių plotelis viršuje. Iš pradžių galvojome apsistoti netoli Olštyneko, tačiau vėliau nusprendėme paieškoti kokios nors įdomesnės vietos taip vadinamoje „agroturystykoje“ – kaimo turizmo sodyboje.

Renkantis iš kelių variantų, apsistojome ties Sasek Maly kaimu (netoli Ščytnos (lenk.Szczytna)). Kaimas prie ežero, sodyboje galima pajodinėti žirgais, siūlo pusryčius ir, esant norui, pietus. Ir iš karto galiu pasakyti, kad renkantis šį variantą neprašovėme. Nors gyvenome senajame pastate, kur izoliacija tarp kambarių nekokia, tai netrukdė, nes važiavome su draugų kompanija.

Naujajame pastate sąlygos kur kas geresnės, tačiau mums tiko ir pastarasis variantas. Pastate, kur gyvenome, apačioje nemaža salė su dideliais mediniais stalais ir suolais, židiniais, virtuve. Kiek vėliau sužinojome – pastatas, kuriame gyvenome, ir buvo pats pirmasis, kur šeimininkai priimdavo svečius. Apačioje salėje valgydavo. Dabar salė skirta to korpuso gyventojams tiesiog pasėdėti, pavakaroti.

Ketvirtadienį kiek anksčiau atsiprašėme iš darbų ir pajudėjome link Lenkijos. Kažkurio penkiolikto jausmo vedini pavakarieniauti sustojome vienoje pakelės kavinėje. Tokio didelio žuvies pasirinkimo nesitikėjome. Visiems net akys nušvito.

Į Sasek Maly kaimą atvažiavome visai sutemus, tad apylinkes apžiūrėjome tik ryte. Kieme tingiai gulinėjo juodas šuo – tik paglostyk, tai net prisiklijuoja prie šono iš malonumo. Tolėliau bindzinėjo ir daugiau šunų, kurie su džiaugsmu nulydėjo mus iki netoliese telkšančio ežero. Vandenyje daugybė paukščių. Kitame krante būbauja briedžiai. Ežeras smėlingas, pakankamai seklus, šalia didelėje pievoje įrengtos laužavietės.

A.Kaminskienės nuotr./Sasek Maly
A.Kaminskienės nuotr./Sasek Maly

Pusryčiavome naujojo pastato salėje. Čia susirinko nemažai šeimų su vaikais. Jie atvažiuoja pajodinėti net iš Varšuvos. Pamoka 40 zlotų. Iš tikrųjų tai puiki vieta, kur vaikams nereikia kompiuterių. Bendravimas su žirgais, šunimis, kačiukais (kaip tik katė buvo atsivedusi naują vadą) suteikia puikių emocijų ir pojūčių. Yra ne viena žaidimų aikštelė mažiausiems.

Kai kurie čia atvažiuoja gana dažnai, vaikai susidraugauja, laukia naujų susitikimų. Per pusryčius pagaliau susipažįstame su šeimininke. Šnekamės gana ilgai. Pasakoja, kad jie turi dar ir galvijų ūkį, kurį prižiūri vyras.

Po sočių pusryčių patraukėme link Nidzicos. Raudonų plytų Nidzicos pilis pradėta statyti apie 1370 m. Pralinksmino tas faktas, kad ji buvo pastatyta gintis nuo lietuvių antpuolių.

Sekantis objektas – Olštyneko Skansen. Etnografinis muziejus panašus į mūsų Rumšiškes, tačiau ekspozicija kiek kitokia. Vieningai nutarėme, kad lenkai net ir seniau gyveno geriau nei mes. Tai matosi iš trobų suplanavimo, iš įrangos, baldų. Jie turėjo net koklines krosnis.

Įdomu tai, kad vietoj aslos, trobos prieangis būdavo išgrįstas akmenimis. Nustebino vidinės virtuvės, kur sprendžiant iš įrangos, virdavo gyvuliams jovalą. Aplink jas ratu būdavo išdėstoma troba. Šeimynai virtuvė valgiui virti įrengta atskiroje patalpoje gyvenamajame name. Varmijos-Mozūrijos regionui būdingi raštais puošti baldai. Aplinka muziejuje labai gyva, kiemuose šmirinėja gaidžiai, gardeliuose ilsisi avys ir kitokie gyviai. Galima prieiti, paglostyti.

Skansene eksponuojami vandens ir vėjo malūnai, mokykla, kunigo troba su bažnyčia. Medinė, šiaudais dengtu stogu bažnyčia sužavėjo tapytais pano ant medinių sienų ir lubų. Nepaprastai gražu ir netikėta. Daug kur gali eiti, lipti, čiupinėti. Tik nedaugelis vietų užtverta, kad apžiūrėti iš toliau. Mokykla įkurta dailiame pastate. Klasė, valgykla, mokytojos kambarys ir ..... dantisto kabinetas.

A.Kaminskienės nuotr./Olštyneko Skansen
A.Kaminskienės nuotr./Olštyneko Skansen

Vėliau užsukome į Olštyneko centrą. Kryžiuočių pilis, rotušė, centrinė aikštė. Sukame link namų, tačiau jau seniai pietų metas. Pakeliui matosi nemažai žuvies augimviečių. Visai netoli Ščytnos, prie vienos iš žuvų augimviečių, užsukome į nedidelę kavinukę. Čia žuvies pasirinkimas stulbinantis. Nesuprantantiems kalbos, iškabintos žuvų nuotraukos. Suintriguoja žuvienė. Tokio skanumo žuvienės dar nebuvome valgę. Sriuba iš trijų rūšių žuvies. Visi kiti patiekalai irgi nuostabūs. Apie mėsą niekas net nenorėjo ir pagalvoti.

Grįžę įsikūrėme pavakaroti savo salėje apačioje. Užsikūrėme židinį, išsivirėme arbatos ir ilgai dalinomės dienos įspūdžiais.

Kitos dienos rytas vėl saulėtas. Šį kartą nuėjome pažiūrėti, kaip išleidžia žirgus iš arklidžių į ganyklas. Paskutinę išvedė gražuolę kumelę su kumeliuku. Darbininkas pasakojo, kad jam tik 11 dienų. Išdykėlis laigė aplink ir nenorėjo eiti į atskirą gardą.

Šios dienos planuose Lidzbark Warminsky, kuris iš tolo pasitiko raudonuojančiais pilies mūrais. Prie Lynos upės pūpso antroji pagal dydį kryžiuočių ordino pilis. Apėjome aplink ir pro vartus nukeliavome apžiūrėti pilies kiemus.

Dviese iš mūsų kompanijos panoro aplankyti vidaus ekspoziciją, tad susitarėme, kelintą valandą susitiksime prie bažnyčios, ir išsiskyrėme. Likusi mūsų kompanija pageidavo kavos, bet pilies kieme įsikūrusioje kavinėje šaltoka. Nors oras ir saulėtas, tačiau vėjas nelabai malonus. Pasukome į miestelį. Visų akis patraukė iškaba „Kawiarnia Caffe Pasja“. Eisim į Pasiją. Jauki nemaža kavinė, įvairus kavos pasirinkimas, desertai. To mums ir reikėjo. Paskanavus desertų pasivaikščiojome po nedidelį, bet jaukų miestelį.

Toliau neturistinė, bet nepaprastai įdomi vieta – Sanktuarium Maryjne w Stoczku Klasztornym – Kivitų (lenk. Kiwity) kaimelyje (pora kilometrų nuo pagrindinio kelio į šoną).

17 a. vienuolynas – piligrimų lankoma vieta. Bažnyčioje – stebuklingas Dievo motinos paveikslas. Aplink bažnyčią po dengtomis arkomis nuostabiai ištapytas kryžiaus kančių kelias. Šalia uždaras kiemelis su sodu, lankomas visus metus.

Toliau pagal planą - Galinų dvaras (lenk. Galiny), kuriame rengiamos įvairios konferencijos, vestuvės. Teritorija nemaža, nusėta žydinčiomis gėlėmis ir jau žiedlapius barstančiomis magnolijomis. Puikiai prižiūrėti pastatai, kiemai, net krioklys.

Pasukome link mažųjų žvėrelių zoo. Nedideli arkliukai, ožiukai bei kiti padarėliai tik ir laukia, kol paduosi didesnį žolės kuokštą. Galiny dvare taip pat vyksta jodinėjimo pamokos. Užsukome ir į arklides. Viskas atvira, lankoma. Vienintelis prašymas – nešerti žirgų. Žirgai tokie gražūs, kad užima kvapą. Jie nulydi mus protingomis akimis. Čia prarandi laiko nuovoką. Fotoaparatai pamiršti. Su kiekvienu gražuoliu norisi pabendrauti, išglostyti. Glostome, kalbamės – nenusakomas jausmas.

Pagaliau pajudame toliau. Pakeliui dar užsukame apžiūrėti Velnio akmens Bištyneko (lenk. Bysztynek) miestelyje.

Bysztynek akmuo
Bysztynek akmuo

Tai antras pagal dydį akmuo Lenkijoje. Sakoma, kad jis didesnis už mūsų Puntuką, nes realiai akmens matosi tik vienas trečdalis. Legenda byloja, kad neturtingas batsiuvys savo naujagimiui krikšto tėvu išrinko velnią ir pažadėjo, kad šis galės pasiimti vaiką, kai jis baigs mokslus. Tėvai leido vaiką mokytis kunigu.

Kai atėjo laikas jaunajam kunigui laikyti pirmąsias mišias, velniui teko užduotis atitempti didelį akmenį, kad galėtų pasiimti to vaiko sielą. O akmenį teko tempti net iš Afrikos. Aišku, kaip visada, gaidžiai sugiedojo, ir akmuo buvo numestas Bištyneke. Akmenį surasti nesunku, jis visai šalia mokyklos. Aplink gražiai sutvarkyta teritorija.

Bysztynek akmuo
Bysztynek akmuo

Lenkijoje gegužės pradžioje švenčiamos šventės – gegužės 1-ają Darbo diena ir gegužės 3-iają Konstitucijos diena. Grįžus į sodybą, mūsų laukė laužas ir smagi kompanija. Keptos bulvės, dešrelės, kalnas salotų, alus, arbata. Šeimininkai ragina apsitarnauti. Net gaila, kad grįždami atgal papietavome. Po kiek laiko atnešamas folija uždengta patiekalas. Keptas šerniukas. Be galo sultingas ir skanus. Kartu su visais prie laužo sėdi ir šeimininkai. Netrukus su gitara ateina ir dainininkas. Visi kartu traukiame girdėtas ir negirdėtas lenkiškas dainas.

Ryte laukia paskutiniai pusryčiai svetingame Saseke. Papusryčiavę dar pasėdime, niekur nenorime judėti. Išeiname pasivaikščioti prie ežero. Oras nuostabus. Ežere pulkas gulbių. Beskaičiuodami pametėme skaičių ties 50. Aplankome ir atsisveikiname su žirgais. Pajudame namų link.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis