Dar šauniau tai, kad Bremenas labai patogus logistikos prasme ir draugiškas turistams. Čia lengva atvykti – oro uostas nuo miesto nutolęs tik apie 5 km, kelionė iš oro uosto autobusu trunka vos 15 min., o senamiestį lengva apeiti pėsčiomis. Žemėlapis nebūtinas, nes daugumą žymiausių lankytinų objektų anksčiau ar vėliau prieisite nė neieškodami, o pasiklysti Brėmene irgi smagu – miestas tvarkingas, labai žavus, fotogeniškas ir akylam keliautojui pateiksiantis daug smagių staigmenų: nustebins gatvės menas netikėtose vietose, ir paslaptinga senovės romantika padvelks viduramžius menantys pastatai.
Senasis Brėmenas
Miesto širdis – senoji Turgaus aikštė. Čia laukia du miesto simboliai –– nuo viduramžių išlikusi skulptūra legendiniam senovės didvyriui Rolandui, miesto globėjui, ir naujesnė, XX viduryje aikštę papuošusi skulptūra Brėmeno muzikantams. Pamenate brolių Grimų pasaką apie asilą, šunį, katiną ir gaidį, kurie sumanė tapti muzikantais? Šie linksmuoliai dabar neatsiejami nuo Brėmeno (nors pasakoje per savo nuotykingas klajones jo taip ir nepasiekė), ir vaikštinėjant po miestą muzikantų atvaizdai jus lydės nuolat – stilizuotos jų skulptūrėlės, piešiniai, karpiniai, lipdiniai, grafičiai ir pan., puošia ne vieno pastato sieną, parduotuvių vitrinas, kavinių iškabas…
Na, o Rolando statula Brėmenui labai reikšminga, nes simbolizuoja miestelėnų suverenitetą. Kažkada bažnyčios atstovai gviešėsi Brėmeno žemių, mėgino įvesti savo tvarką ir sudegino medinę miesto globėjo skulptūrėlę, tačiau brėmeniečiai tuoj pat pastatė akmeninę Rolando skulptūrą ir tvirtai pareiškė, kad jie – laisva bendruomenė ir savo miesto teritorijos bažnyčiai neatiduos. Pasak legendos, Brėmenas klestės ir bus laisvas tol, kol turės Rolando skulptūrą, todėl atsarginė jos kopija saugoma paslėpta Rotušės rūsiuose.
Apžiūrėjus skulptūras, įspūdingą Šv. Petro katedrą ir Rotušę (tipiški vokiški viduramžių laikų pastatai – gotikinė fantazija visu savo gražumu, katedra – UNESCO pasaulio paveldo objektas), ir pasidairius po aplinkines gatveles, pats laikas traukti į Šnoro (Schnorr) kvartalą – seniausią miesto dalį. Tai – lyg Brėmeno Monmartras, romantikų, „instagrammerių” ir meniškų sielų rojus. Dailūs namukai sulipę lyg būtų ant siūlo suverti, iš čia ir kilo Šnoro pavadinimas (Schnorr vokiškai – gija, taigi, schnorr – „nameliai ant „šniūro“).
Meniškoms sieloms
Meniškoms sieloms be bohemiškojo Šnoro, su gausybe jaukių dirbtuvėlių-parduotuvėlių ir brangių, bet, ak, tokių jaukių kavinukių, dar įdomu apžiūrėti žymiąją Böttcherstraße gatvelę. Ji – vos šimto metrų ilgio, bet pilna meno objektų: stiklių dirbtuvių, meno dirbinių krautuvėlių ir architektūrinio ekspresionizmo stiliaus namų su atviromis galerijomis-pasažais. Böttcherstraße jungia Turgaus aikštę su Veserio upės krantine. Romatikams patiks pasivaikščioti pakrante ir nuo tiltų stebėti saulėlydį. Esant geram orui, vakarais paupys labai gyvas – žmonės suguža į lauko restoranus ir kokteilių barus prie vandens.
Rimčiau besidominčiųjų menu laukia muziejai – Veserio upės pusiasalyje atstatytame buvusio fabriko pastate įkurtas erdvus „Wesserburg“ modernaus meno muziejus arba miesto meno muziejus, „Kunsthalle“, o esant blogam orui visai įdomu praleisti valandą-kitą šalia traukinių stoties esančiame „Ubersee“ muziejuje, kuriame rasite visko po truputį – iš įvairių pasaulio kampelių surinktų senienų, archeologijos radinių, kultūrinių eksponatų ir net dinozaurų griaučių.
Apsipirkimui
Pirkinių toli ieškoti nereikia – pačiame miesto centre stūkso didžiulis prekybos centras „Lloyd Passage“ su parduotuvių galerijomis. Obernstrasse gatvėje aibė parduotuvių – nuo visiems pažįstamų „Zara“, „H&M“ ir pan. iki „vieno euro“ pigumynų ir vieno kito prabangesnio prekės ženklo.
Į Brėmeną greičiausiai atvyksite lėktuvu, bet atkeliauti traukiniu taip pat gera mintis, vien todėl, kad aplink traukinių stotį esantis rajonas – vertas dėmesio, taip pat ir pirkinių mėgėjams. Jei turite laiko, ir pabodo klaidžioti po senamiestį, užsukite apžiūrėti stoties (gražus XIX a. pastatas su restauruotais sienų piešiniais viduje) ir pasidairyti po viduje įsikūrusias parduotuvėles.
Visai šalia – Brėmeno sporto aistruolių antrieji namai, įspūdinga ÖVB arena, o iškart už jos plyti didžiulis miesto parkas (Der Bürgerpark) su tvenkiniais, skulptūromis, dviračių ir pėsčiųjų takais ir… draugiškomis voveraitėmis, kurių čia apstu. Viena iš parko pažibų – elegantiškas penkių žvaigždučių viešbutis „Park Hotel“ ant dirbtinio ežero kranto.
Smaližiams
Be abejonės, Brėmene rasite visko, kas vokiška – daug alaus, dešrelių, ruginės duonos ir pretzelių, bet brėmeniečiai jaučia ypatingą silpnybę saldėsiams, todėl smaližių čia laukia ypač daug pagundų. Mieste veikia Brėmeno saldainių fabrikas, kurio firminėje parduotuvėje akys apraibs nuo įvairiaspalvių saldainių, sausainių ir ledinukų.
Dar iš viešnagės galima parvežti lauktuvių tipinių brėmenietiškų sausainiukų Bremenkuchen, o tie, kam patinka prabangūs šokolado gaminiai, privalo užsukti į „Hechez“ šokoladinę, esančią Turgaus aikštėje. Čia parduodami patys įvairiausi „Hachez“ šokolado fabriko kūriniai – nuo paprastų šokolado plytelių iki įmantrių marcipaninių fantazijų, ir žinoma, daug Brėmeno muzikantų atributika puoštų suvenyrinių saldainiukų, „Hachez“ pabrėžia, kad viskas – tik iš aukščiausios kokybės kakavos.
Ar verta?
Gražusis Brėmenas šaunus ir todėl, kad nėra turistų lankomiausiais Vokietijos miestas ir išvengia daugelio nemalonių masinį turizmą lydinčių reiškinių – įkyrių gatvės prekeivių, neadekvačių kainų, grūsčių prie lankytinų objektų ir pan. Už Vilnių mažesnis miestas – žalias, pakankamai saugus, ramus, o jo gyventojai draugiškesni ir labiau atsipalaidavę nei didmiesčiuose. Su tokiu mano įspūdžiu sutinka pakalbinti vietiniai gyventojai.
„Čia mažiau streso nei Berlyne, gyvenimas geras, patogus“, - sako man kavinėje greta prisėdęs ir pokalbį užmezgęs fotografu dirbantis ir daug po savo šalį keliaujantis Valdemaras. „Brėmenas – savivaldą turintis administracinis vienetas, beveik miestas-valstybė, ir nors, žinoma, mes jaučiamės esą vokiečiai, bet pirmiausia – brėmeniečiai“, - paaiškina jis.
Besišypsantys ir po miestą mikliai dviračiais zujantys brėmeniečiai – tokie paslaugūs ir mandagūs, kad griauna santūrių ir „sausų“ vokiečių stereotipą. Beje, apie dviračius (jų čia daugybė, o elektrinių paspirtukų mada Brėmeną, atrodo, aplenkė – neteko matyti nė vieno) – pora šnekių miestelėnų skundėsi, kad dviratininkai neatsargūs, laksto kaip pašėlę ir kelia pavojų pėstiesiems. „Ar ir pas jus taip?“, - klausė manęs vienas susirūpinęs pusamžis vyriškis. Štai kokie žaviojo Brėmeno gyventojų rūpesčiai...
