Metinė prenumerata tik 6,99 Eur. Juodai geras pasiūlymas
Išbandyti

Įdomesnės Paryžiaus vietelės: turistų mažiau nutryptos, bet labai stebinančios

Nerašysiu apie Luvro muziejų ir Eifelio bokštą, nors tai stambiausi Paryžiaus turistų traukos taškai. Pirmasis per metus surenka vidutiniškai 10 mln. lankytojų, antrasis – 7 mln. Eifelio viršūnę būdami Paryžiuje tikrai pastebėsite. Tikiu, kad kelią ir informaciją apie juos taip pat lengvai rasite patys. Geriau pakalbėkime apie kitas turistų mažiau nutryptas, bet labai įdomias vieteles.
Orsė muziejus (Musée d’Orsay)
Orsė muziejus (Musée d’Orsay) / 123rf.com nuotr.
Temos: 1 Kelionės

Kai Prancūzijos sostinėje apsilankai kokius tris keturis kartus, paskui jau norisi kažko daugiau, nei vien tik pereiti Senos krantine ir surinkti Paryžiaus „TOP 10“ objektų. Ir miestas nenuvilia. Jį gali semti kvartalas po kvartalo – ir kiekvienas kuo nors nustebins.

Didžioji mano pažintis su Paryžiumi nutiko stažuotės metu, kai visą mėnesį su pasimėgavimu šį miestą laižiau it ledus. Susitikimai vyko įvairiausiose miesto vietose – tai buvo dar viena paskata išnaršyti atokesnius Paryžiaus rajonus ir net priemiesčius.

Paryžiaus muziejai

Paryžius – ne tik šviesų, bet ir muziejų miestas. Po Luvro antrasis pagal populiarumą – Orsė muziejus (Musée d’Orsay), įsteigtas kairiajame Senos krante, buvusioje geležinkelio stotyje, beveik priešais Luvro muziejų. Lankytojus pavergia erdvus buvusios stoties interjeras ir kvapą gniaužiančios garsiausių XIX a. antrosios pusės Paryžiaus dailininkų Claude’o Monet, Pierre’o-Auguste’o Renoiro, Edgaro Degas, Paulio Gauguino kolekcijos. Šis muziejus per metus atlaiko vidutiniškai 3,5 mln. lankytojų srautą.

Shutterstock nuotr./Orsė muziejaus interjeras
Shutterstock nuotr./Orsė muziejaus interjeras

Kam minios žmonių ir įtaigumu pasižymintys paveikslai nepatinka, gali rinktis vieną iš kelių šimtų mažesnių teminių muziejų. Tiesa, Paryžiuje veikęs Lenino muziejus jau senokai uždarytas (2007 metais), tačiau Paryžiuje rasite Adomo Mickevičiaus, Edithos Piaf, Pablo Picasso memorialinius muziejus. Lietingą dieną galima išbandyti kurį nors iš pačių keisčiausių miesto muziejų – nuo Imigracijos istorijos iki Reklamos muziejaus.

Paryžiaus panoramos

Kaipgi miestas be panoramų temstant? Pateikiu keletą mano paties patikrintų vietelių, kur ir dieną užima kvapą, o vakarėjant įsitikinsite, kodėl Paryžius vadinamas šviesų miestu.

Vytauto Kandroto nuotr./Paryžiaus panorama
Vytauto Kandroto nuotr./Paryžiaus panorama

Populiariausios panoraminės aikštelės Paryžiuje – Eifelio bokštas ir Parvis du Sacré-Coeur laiptai prie Švč. Jėzaus Širdies bazilikos (Sacré-Coeur) Monmartre. Tik pirmasis – brangus malonumas. Norėdami palydėti saulę iš trečiojo aukšto aikštelės, turėsite ilgokai pastovėti eilėse, – ne tik prie kasų, bet ir prie liftų bokšto viduje. O Monmartro aikštelės laiptai – nemokami, nebent tingėtumėte užlipti ir keltumėtės šalia veikiančiu funikulieriumi, kuriam, beje, galioja miesto transporto bilietas arba 1 metro bilietas iš 10 bilietų rinkinio (carnet), kurių būdami Paryžiuje „sudeginsite“ ne vieną.

Viena gražiausių Paryžiaus panoramų atsiveria ne nuo Eifelio bokšto, o nuo Monparnaso dangoraižio terasos. Pirmiausia dėl to, kad būdami Eifelio bokšte patys jo nematote, o apšviestas Eifelio bokštas – ryškiausia temstančio miesto dominantė. Daugelis turistų įvertina ir tai, kad Monparnasas yra arčiau miesto centro ir svarbių istorinių pastatų – Luvro, Dievo Motinos katedros (Notre-Dame), Panteono. Be abejo, ten mažesnės eilės ir pigesni bilietai.

Ne tokios plačios, bet įspūdingos panoramos atsiveria dar nuo trijų žymių Paryžiaus pastatų: Žoržo Pompidu centro stiklinės galerijos, Arabų instituto muziejaus pastato ir Triumfo arkos. Žoržo Pompidu centras vertas dėmesio ir dėl eksponuojamų meno kolekcijų – čia veikia dvi nuolatinės ir dvi laikinosios modernių XX a. Kūrėjų parodos. Jei menu pasisotinote Luvre ir Orsė muziejuje, pakaks nusipirkti nebrangų bilietą į meno centro viršutinę terasą ir stikliniais eskalatoriais pakilti pasigrožėti Rotuše (Hôtel de Ville), Luvru, Sitė salos (Île de la Cité) pastatais.

Senos upė ir Luvras puikiai matomi iš Orsė muziejaus laikrodžio terasos, o Šv. Liudviko salą (Île St-Louis) ir Dievo Motinos katedrą išvysite pakilę į devintąjį aukštą Arabų instituto muziejuje. Abu muziejai įsikūrę ant kairiojo Senos kranto.

Tam, kad patektumėte į Triumfo arkos apžvalgos aikštelę, teks pasinaudoti požeminiu tuneliu – didžiausioje žiedinėje sankryžoje vyksta chaotiškas eismas, kur esantieji žiede privalo duoti kelią įvažiuojantiems. Jau vien dėl to verta pakilti ir pastebėti vaizdą iš viršaus. Į aikštę „suteka“ dvylika Paryžiaus gatvių, į rytus Eliziejaus laukuose nusidriekia automobilių eilės, o Eifelio bokštas iš čia atrodo ranka pasiekiamas.

„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Paryžiaus Triumfo arka
„Reuters“/„Scanpix“ nuotr./Paryžiaus Triumfo arka

Lotynų kvartalas

Man Lotynų kvartalas (Le Quartier latin) – pats mėgstamiausias Paryžiaus rajonas. Ir ne vien dėl to, kad čia visą mėnesį vaikščiojau į susitikimus Pasaulio kultūrų namuose (Maison des Cultures du Monde), įsikūrusiuose Raspajaus bulvare (Boulevard Raspail). Man tai – universitetų, leidyklų ir knygynų kvartalas, o Odeono skersgatvyje (Quartier de l’Odéon) – viena mėgstamiausių mano kavinių „Les Editeurs“ („Leidėjai“). Kairiajame Senos krante savo senutėles knygas kiekvieną dieną išdėlioja bukinistai. Tiesa, jų yra ir dešiniajame Senos krante, todėl Sena vadinama vienintele upe pasaulyje, tekančia tarp dviejų knygų lentynų.

Prie Sen Mišelio (Saint-Michel) fontano įsimylėję studentai skiria pasimatymus ir ištiesę kaklus dairosi minioje, o juos net ir XXI a. Išduoda sezoninių gėlių puokštės, pirktos Sitė salos turgelyje.

123rf.com nuotr./Sen Mišelio (Saint-Michel) fontanas
123rf.com nuotr./Sen Mišelio (Saint-Michel) fontanas

Man tai vienas žaviausių ir romantiškiausių miesto rajonų, kurį, galima sakyti, išbraidžiojau po gatvelę. Čia nestinga kultūros ir paveldo objektų, ramesnes gatves pamėgę fotomenininkai čia įsteigė galerijas, judresnėse gatvėse savo turimas patalpas atkakliai bando išlaikyti nepriklausomi leidėjai ir knygynai. Tiesa, kasmet jiems sekasi vis prasčiau – štai eilinės viešnagės metu pastebiu, kaip už vitrinos, virš kurios fasade dar matomas dulkių paliktas nuluptos iškabos „Librairie“ užrašas, naujais treniruokliais prakaitą lieja jaunoji Paryžiaus karta.

Sena vadinama vienintele upe pasaulyje, tekančia tarp dviejų knygų lentynų.

Prie Sen Žermeno de Prė (Saint-Germain-des-Prés) kvartalo įsikūrusiose istorinėse kavinėse neskubėdami laiką leidžia turtingi turistai, o man kur kas įdomiau stebėti, kaip Saint-André-des-Arts aikštės prieigose esančiose picerijose ir sumuštinių užkandinėse savo kuklius pietus skuba sukrimsti tūkstančiai studentų iš Sorbonos ir aplinkinių aukštųjų mokyklų. Būtent Paryžiaus universitetas lėmė tai, kad Lotynų kvartalas tapo prestižiniu Paryžiaus rajonu. O kai jau nelaiko kojos, patraukiu į pietus.

Žinau, kad kur nors vis tiek atsiremsiu į Liuksemburgo sodo (Jardin du Luxembourg) tvorą ir įdribsiu į vieną iš metalinių kėdžių su vaizdu į baseiną ir Senato rūmus.

Vytauto Kandroto nuotr./Senato rūmai Liuksemburgo sode
Vytauto Kandroto nuotr./Senato rūmai Liuksemburgo sode

Paryžiaus miesto kapinės

Neatsiejama Paryžiaus turizmo dalis – miesto kapinės. Garsiausios ir didžiausios – 1804 metais atidarytos Per Lašezo kapinės (Cimetiere du Pere-Lachaise), tuomet įkurtos toli už miesto, dabartiniame 20-ajame rajone. Tai ištisas Mirusiųjų miestas su informacijos centru, krematoriumu, kolumbariumu bei lankomomis pasaulinių įžymybių – dainininko Jimo Morrisono, poeto Oscaro Wilde’o, dainininkės Edithos Piaf – kapavietėmis. 13-ajame Paryžiaus rajone atrasite Kinų kvartalą (Le quartier chinois), o čia, tebeveikiančiose kapinėse, galite pamatyti tikrų tikriausią kinų kapaviečių kvartalą – su ryškiaspalviais, blizgančiomis juostelėmis papuoštais vainikais.

Vytauto Kandroto nuotr./F. Chopin kapas Per Lašezo kapinėse
Vytauto Kandroto nuotr./F. Chopin kapas Per Lašezo kapinėse

Antros pagal dydį miesto kapinės – Monparnaso (Cimetiere du Montparnasse). Jos įkurtos 1825 metais 14-ajame rajone, netoli to paties pavadinimo verslo centro ir geležinkelio stoties. Prie įėjimo pasiėmę kabančius žemėlapius galėsite atiduoti pagarbą visam pulkui žymių asmenybių, tarp jų – prancūzų rašytojams Guy de Maupassantui, Jeanui-Pauliui Sartre’ui, Simone’ai de Beauvoir. Dar dvejos – Monmartro ir Monmoransi – kapinės paminėtinos dėl to, kad čia galima rasti lietuviškų pavardžių. Monmartro kapinėse (Cimetiere de Montmartre) Lenkų alėjoje bendrose kapavietėse ilsisi 1830–1831 metų sukilimo organizatoriai, tarp jų – Juozapas Zalivskis, Juozapas Jonas Giedraitis, Julijus Gruževskis. O Monmoransi kapinėse (Cimetiere de Montmorency) likusi Adomo Mickevičiaus šeimos kapavietė (poeto palaikai 1890 metais perkelti į Vavelį Krokuvoje).

Paryžiaus katakombos

Nuo Monparnaso vos keli šimtai žingsnių iki tikros įžymybės – Paryžiaus katakombų. Įėjimas į jas – prie Denfert-Rochereau metro stoties. Kam patinka požemiai, kaulai ir kaukolės, katakombos paliks neišdildomą įspūdį. Man asmeniškai teko lankytis du kartus. Kovo mėnesį patekau ten iš karto, nelaukdamas eilėje, o, vasarą, kai grįžau čia su šeima, teko gerą pusvalandį pamindžikuoti, kol buvome įleisti į požeminį mirusiųjų pasaulį. Ten tvyro 14 °C temperatūra, o ekskursija trunka nuo 45 minučių iki 1 valandos. Verta pasiimti striukę. Tad geriau šį objektą lankyti ne sezono metu ar esant lietingam orui.

Vytauto Kandroto nuotr./Kartkartėmis katakombose sudūlėję kaulai perrenkami ir sudėliojami iš naujo
Vytauto Kandroto nuotr./Kartkartėmis katakombose sudūlėję kaulai perrenkami ir sudėliojami iš naujo

Paryžiaus katakombos pradėtos kasti dar senovės romėnų laikais, seniausios datuojamos 2000 metų. Maždaug 18–25 metrų gylyje glūdėjo kalkakmenio klodai – pagrindinė Paryžiaus pastatų statybinė medžiaga. XVIII a., itin sparčiai vystantis miesto plėtrai, kai kuriose vietose buvo persistengta: kalkakmenis buvo iškastas per aukštai ir keletas namų nugarmėjo į po jais esančius požemius – pradėjo formuotis smegduobės. Katakombas teko uždaryti. Tuo metu mieste ėmė trūkti žemės sklypų, o prie kiekvienos bažnyčios akys kliuvo už apleistų senų kapinių. 1777 metais Paryžiaus valdžia priėmė sprendimą iškelti kapines už miesto ribų.

Policijos leitenantui generolui Alexandre’ui Lenoirui kilo mintis panaudoti požemius šalia Porte d’Enfer miesto vartų. Iki 1810 metų tuneliuose palaikai glūdėjo netvarkingai, tik vėliau kaulai salėse kruopščiai suguldyti – iš jų sudaryti ornamentai, pavyzdžiui, išdėlioti širdies kontūrai iš kaukolių ir blauzdikaulių. Kaulai pamažu dūla, tad jų priežiūra vyksta ir šiandien. 2007–2008 metais buvo atlikta turistų lankomos katakombų dalies rekonstrukcija, o didžiulė dalis iš daugiau kaip 200 km ilgio nenaudojamų tunelių yra avarinės būklės ir ten lankytis draudžiama.

123rf.com nuotr./Paryžiaus katakombos
123rf.com nuotr./Paryžiaus katakombos

Pirmieji turistai į katakombas įleisti 1867 metais. XIX a. pabaigoje ši keista vieta buvo tapusi populiaria Paryžiaus elito atrakcija, o Antrojo pasaulinio karo metais čia slėpėsi partizanai. Katakombos – svarbi Paryžiaus miesto istorijos dalis. Čia ilsisi 6–7 mln. palaikų iš daugiau nei 100 buvusių miesto kapinių.

Apie katakombas nuolat sklinda įvairiausių gandų ir keistų pasakojimų. 2004 metais pratybų metu Paryžiaus policija katakombose 16-ajame rajone netikėtai aptiko puikiai įrengtą restoraną su baru ir kino sale. Nelegalūs restorano savininkai įrengė stebėjimo kameras, profesionaliai įvedė elektros instaliaciją, telefono linijas, o smalsuolius atbaidydavo užrašu Interdit au Public („Nelankoma“) ir nuo judesio daviklių suveikiančiu lojančių šunų įrašu.

Vieno urvo grindyse pareigūnai rado įtartiną metalinį indą. Objektas buvo sunkus, iš jo kyšojo laidai. Išsigandę galimo sprogimo, policininkai evakavosi ir iškvietė išminuotojus. Šie atidarė dėžę ir negalėjo patikėti. Pasirodo, jie rado kuskuso virimo aparatą! Po Couscoussiere pavadinto incidento praėjus kelioms dienoms, pareigūnai grįžo į įvykio vietą. Šį kartą su jais atvyko ekspertų ir „Éléctricité de France“ atstovų. Bet buvo per vėlu. Laidai jau buvo nukirsti, įranga išmontuota. Iš slaptos kino salės liko tik tuščias karjeras. Skvoteriai tepaliko užrašą Ne cherchez pas! („Neieškokite!“).

Nors po šio įvykio ir buvo sustiprinta katakombų apsauga, cataphiles („katafilai“ – taip vadinami į katakombas besibraunantys nuotykių ieškotojai) nuolat bando patekti ir įsikurti šiuose ilguose ir klaidžiuose tuneliuose. Policija katakombose vis dar aptinka naujų jų veiklos pėdsakų.

Kinų kvartalas

Vos už keliasdešimt metrų į pietryčius nuo Italijos aikštės (Place d’Italie) atrasite ne Viduržemio jūros regionu alsuojantį rajoną, o tikrų tikriausią Kinų kvartalą (Le quartier chinois). Tarp Tolbiac, Olympiades ir Porte D’Ivry metro stočių slepiasi net ne mažoji, o „Didžioji Azija“ – čia įsikūręs didžiausias Europoje azijiečių kvartalas, nors ir mažiau žinomas už populiarųjį Londono Soho rajoną.

Shutterstock nuotr./Šventinis pasirodymas kinų kvartale
Shutterstock nuotr./Šventinis pasirodymas kinų kvartale

Kvartalas susiformavo XX a. septintajame dešimtmetyje. Pirmieji imigrantai buvo karo pabėgėliai iš Vietnamo ir Laoso, jie pasirinko 13-ąjį Paryžiaus rajoną dėl to, kad tuo metu čia buvo daug laisvų būstų. Vėliau šie pirmieji imigrantai persikėlė į kitas miesto vietas, o 13-asis rajonas dabar laikomas „pereinamuoju etapu“ į Prancūziją atvykstantiems naujiems Kinijos emigrantams.

Turistams tai pusdienis, kupinas žavesio, nematytų raštų, nepažįstamų kvapų ir kitokio šurmulio nei visas likęs Paryžius.

Stažuotės metu gyvenau Italijos aikštėje, tad po Kinų kvartalą vaikščiojau ne sykį. Pirmiausia dėl skanių ir pigių Vietnamo, Kambodžos, Tailando ir Kinijos virtuvės patiekalų, nors po vieno apsilankymo vietiniame restoranėlyje mano gana nejautrus skrandis „pasiėmė išeiginę“. Jei nudirti gyvūnėliai vietinių užeigų vitrinose jums nežadina apetito, be azijietiškų patiekalų, čia galima valandų valandas ganyti akis į, rodos, niekados nesibaigiantį, smilkalų kvapuose skęstantį prekių turgų, kalnus nematytų vaisių ir daržovių, šimtus prieskonių ir arbatos rūšių.

Atgal į Paryžių „sugrįžti“ kiek apsvaigęs, o į kišenę, kad ir kaip stengeisi, įšoka laimės pynė, lazdelės ar kitas tradicinis kinų suvenyras. Šį kvartalą verta prisiminti ir tada, jei vykstate į Paryžių žiemą. Nuo sausio vidurio iki vasario vidurio čia švenčiami kinų Naujieji metai. Drakonų ir kaukių paradai, spalvingi aitvarai ir garsūs gongų dūžiai visą mėnesį džiugina Azijos kvartalo svečius.

Viletė

Šiaurės rytuose įsikūręs 19-asis Viletės rajonas (La Villette) garsėja erdviu modernaus stiliaus parku su kanalais, įrengtu 1984–1987 metais. 55,5 ha ploto parke veikia Paryžiaus filharmonija, konservatorija, trys koncertų salės ir mokslo centras-muziejus. Mokslo miestelis (Cité des Sciences et de l’Industrie) – vienas didžiausių tokio pobūdžio objektų pasaulyje, nepelnytai neįvertintas mūsų Sferinio kino kupolas „Géod“ šalies turistų. Kasmet jis sulaukia daugiau lankytojų, nei Lietuvoje gyvena žmonių (mūsų šalyje dar tik apsispręsta statyti tokį mokslo muziejų Kaune).

Shutterstock nuotr./Sferinio kino kupolas „Géod“
Shutterstock nuotr./Sferinio kino kupolas „Géod“

Mokslo centre savo rankomis galite atlikti fizikos ir chemijos eksperimentus, nueiti į sferinio kino seansą milžiniškame 400 m2 „Geod“ kupole, pasivaikščioti po povandeninį laivą „Argonaut“, atskiroje salėje įsigilinti į Paryžiaus transporto sistemą, įvertinti produktus – dizaino konkursų laureatus, apžiūrėti kilnojamas parodas.

Vytauto Kandroto nuotr./Automobilis-transformeris Viletės mokslo parke
Vytauto Kandroto nuotr./Automobilis-transformeris Viletės mokslo parke

Taip ir niežti rankos viską išbandyti pačiam, nesvarbu, koks tavo amžius. Viešnagės metu šeštadienio priešpietį stebėjome, kaip paaugliai, vienoje iš mokslo centro salių susirinkę į programavimo būrelį, patys kuria kompiuterinį žaidimą. Viename iš dviejų didelių ekranų „krenta“ programavimo kodų eilutės, kitame rodomas grafinis kuriamo žaidimo vaizdas. Antroje salėje tuo metu vyksta animacinio filmo kūrimo procesas. O centriniame vestibiulyje puikuojasi trijų aukštų pastato dydžio automobilis-transformeris. Viletė – puikus sprendimas kitaip praleisti dieną su šeima Paryžiuje!

Ištrauka iš Vytauto Kandroto knygos „Pažink Prancūziją“

Vytauto Kandroto nuotr./Knyga „Pažink Prancūziją“
Vytauto Kandroto nuotr./Knyga „Pažink Prancūziją“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Kai norai pildosi: laimėk kelionę į Maldyvus keturiems su „Lidl Plus“
Reklama
Kalėdinis „Teleloto“ stebuklas – saulėtas dangus bene kiaurus metus
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos