Ridikėlių naktis (Noche de Rabanos), Oachakà, PV Meksika
Tradicinė pietvakarių Meksikos valstijos Oachakos šventė, nuo XIX a. kasmet minima gruodžio 23 dieną.
Šioje valstijoje yra gilios medžio pjaustymo tradicijos, o ispanams atvežus ridikėlius, žmonės pradėjo ir juos dekoratyviai pjaustyti siekiant patraukti dėmesį į savo prekystalį Kalėdiniame turgelyje.
XIX a. buvo oficialiai pradėtos rengti parodos ir konkursai. Šis kasmetinis konkursas taip išpopuliarėjo, kad dabar jame dalyvauja per šimtą ridikėlių pjaustytojų, suplūsta tūkstančiai turistų, o miestas turi specialiai konkursui skirtą daržą, iš kurio tam tiekiami ridikėliai.
Pjaustiniai dažnai vaizduoja Meksikos kultūros reiškinius (pavyzdžiui, Frida Kahlo iš ridikėlių), meksikietes, ruošiančias tradicinius gėrimus iš kukurūzų ir pan.
Įdomu tai, kad išpjaustyti ridikėliai pradeda vysti praėjus vos kelioms valandoms, todėl susiformuoja ilgos eilės žiūrovų, norinčių spėti pasigrožėti šiais netradiciniais meno kūriniais.
Virtuvė
Meksikos virtuvė yra vienas iš didžiausių šalies turtų, UNESCO kultūros paveldas ir labai svarbi kiekvieno meksikiečio gyvenimo dalis. Šalies virtuvė – tai actekų, majų, kitų vietinių kultūrų ir senųjų civilizacijų bei ispanų įtakos mišinys. Dėl šalies dydžio, kultūrinės, klimato įvairovės, kiekviena iš 31 šalies valstijos turi savo tradicinius patiekalus.
Taip pat, daug patiekalų yra bendri visai šaliai, tik gali būti ruošiami kiek skirtingai ir įdaromi skirtingais ingredientais, pavyzdžiui, takai, tamaliai, enčilados, kesadilijos, gorditos, čilakilės. Daugumoje patiekalų karaliauja kukurūzai, čili pipirai, pupelės.
Juokaujama, kad meksikiečiai visur deda čili pipirus ir žaliąsias citrinas. Nepratusiems prie čili pipirų, teks priprasti juos rasti visur – nuo takų, saldumynų iki šampūno!
Šiaurėje valgoma daug mėsos, pietuose didesnė vaisių įvairovė. Būti vegetaru Meksikoje nėra lengva. Taip pat dalis patiekalų yra sezoniniai, pavyzdžiui, „Chile en Nogada“ arba – įdarytos žalios paprikos su baltu riešutų kremu ir granatais dėl savo spalvų valgomos Nepriklausomybės dienos proga, Trijų Karalių dienos proga skanaujama Karalių pyrago („Rosca de Reyes“), kuriame slepiasi maža kūdikėlio Jėzaus figūrėlė, kurią radus teks organizuoti šventę per Šv. Kandeliariją.
Visų Šventųjų dienos proga smaližiaujama spalvotomis cukrinėmis kaukolytėmis ir „Mirusiųjų duona“ („Pan de muertos“).
15-ojo gimtadienio šventė („Fiesta de quince años“)
15-ojo Gimtadienio šventė švenčiama daugelyje Lotynų Amerikos šalių, bet itin populiari Meksikoje. Po vestuvių, merginos gyvenime tai turbūt pati svarbiausia šventė, kuriai ruošiamasi ilgai ir atsakingai.
Šventė turi ir katalikiškas, ir prieš – kolonijines ištakas, kai 15 metų sulaukusi mergina jau buvo laikoma pakankamai subrendusi tekėti ir gimdyti vaikus. Ši šventė buvo jos pristatymas visuomenei ir potencialiems jaunikiams. Šiais laikais tai tiesiog didelė šventė.
Nors tai yra gimtadienio šventė, ji gali labiau priminti vestuves. „Quinceñera“, arba mergina, kuriai sukanka penkiolika metų, būna pasipuošusi princesiška suknele. Kadaise buvo naudojamos baltos suknelės, primenančios nuotakos, dabar akys raibsta nuo ryškių ir kartais akį rėžiančių spalvų.
Jubiliatei dovanojama Biblija, kryželis, rožančius ir vadinamoji „paskutinė lėlė“. Merginą lydi draugių („damas“) ir vaikinų draugų ar bendramokslių grupelė (vadinami „chambelanes“), su vienodomis aprangomis.
Šventė prasideda mišiomis (kurios tikrai gali priminti vestuves), o tęsiama šokiais (prasideda tradiciniu tėvo – dukros šokiu) su daugybe tradicinio maisto ir didžiuliu tortu. Šventės mastas priklauso nuo šeimos išteklių. Kartais samdomi limuzinai, o šeima tam kartais ima net paskolas. Prie šventės organizavimo prisideda ir merginos krikštatėviai.
Nepriklausomybės diena („Dia del Grito“)
Meksikos Nepriklausomybės diena arba „Dia de Grito“ (isp. Šauksmo diena) minima rugsėjo 16 d., nors vėliavos spalvomis miestai ir miesteliai pradeda puoštis dar gerokai prieš savaitę. Tai laikas, kai sukyla visas meksikiečių patriotiškumas.
Ši diena vadinama šauksmo, nes 1810 m. kunigas M.Hidalgo, dar vadinamas tautos tėvu, skambindamas varpu pašaukė tautą kilti į kovą už nepriklausomybę nuo Ispanijos. Kadangi tai įvyko ankstyvą rytą, Nepriklausomybės dienos ceremonija pradedama rugsėjo 15 d. vėlų vakarą.
Miestų ir miestelių centrinėse aikštėse renkasi minios žmonių, pasipuošę žalia, balta, raudona spalvomis, ragauja tradicinių čia pat gaminamų ir pardavinėjamų patiekalų. Valgoma dar actekų civilizaciją siekianti „pozole“ sriuba, tamaliai ir „chile en Nogada“ (įdarytos žalios paprikos su baltu riešutų kremu ir granatų sėklomis – vėlgi viskas su Meksikos vėliavos spalvomis).
Ceremonijos metu miestelio meras, valstijos gubernatorius ar prezidentas, laikydamas vėliavą ir skambant varpui sako „Viva“ (isp. tegyvuoja) ir taria nacionalinių Nepriklausomybės kovų didvyrių pavardes, minia kartu atsako „Viva“, galiausiai šaukiama „Viva Mexico“.
Šią ceremoniją lydi fejerverkai, koncertas, šokiai. Tai džiaugsminga, „labiausiai meksikietiška naktis“ metuose, kai gali jausti kaip meksikiečiai didžiuojasi savo šalimi.
Šventės
Be švenčių meksikiečio gyvenimas neegzistuotų. Kaip vienas sutiktas meksikietis pasakė, jei Europoje žmonės taupo namams, tai meksikiečiai taupo, kad galėtų organizuoti šventes. Šalyje pilna specializuotų šventėms organizuoti skirtų parduotuvių, kuriose galima rasti visko: nuo įvairiausių spalvų ir formų „piñatų“ iki vaiko dydžio saldainių maišų…
Jei Europoje žmonės taupo namams, tai meksikiečiai taupo, kad galėtų organizuoti šventes.
Turint didelę šeimą, o didžioji dauguma žmonių čia tokią ir turi bei palaiko glaudžius ryšius, savo laisvalaikį teks derinti prie nesibaigiančių krikštynų, gimtadienių, vestuvių, pirmų komunijų ir 15 metų švenčių. Į šias šventes taip pat įprasta kviesti bendradarbius ar pažįstamus, taigi net neturint šeimos Meksikoje, jei tik nori, švenčių netruks.
Jos neapsieina be tradicinio maisto, muzikos (didelėms šventėms samdomi „mariači“ muzikantai, muzikos grupės), daužomos piñatos, šokama.
Taip pat, kiekvienas miestelis Meksikoje paprastai turi savo šventąjį, kuriam yra skiriama bent kelių dienų fiesta. Kaip ir feria (isp. mugė) – nuo savaitę trunkančios iki pavyzdžiui, didžiausios mugės Lotynų Amerikoje – „Feria de San Marcos“ – kuri kasmet organizuojama Agvaskaljeñteso valstijoje ir trunka mėnesį!
Šiose mugėse nestinga tradicinių rankdarbių, maisto, gyvos muzikos, kultūrinių pasirodymų. Priklausomai nuo šalies vietos, vyrauja labai skirtingos valstijos.
Štai per Velykas Iztapalapoje – Meksiko miesto priemiestyje – inscenizuojamas Kristaus kryžiaus kelias ir nukryžiavimas su šimtais aktorių ir tūkstančiais tikinčiųjų. Religija – neatskiriama meksikiečio gyvenimo dalis.
