Merginos ėjo skirtingus kelio variantus ir dalijasi skirtingomis, bet kartu panašiomis patirtimis. Ir Ida, ir Rasa po „Camino de Santiago“ ryžosi gyvenimo pokyčiams ir nėrė į kūrybą: Rasa dabar kuria papuošalus, o Ida tapo paveikslus. Kelią įveikusios žygeivės sutaria, jog kelias – tai dovana, kurią reikia iš gyvenimo pasiimti. 15min kviečia susipažinti su dviejų lietuvių patirtimi ir patarimais būsimiems keliautojams. Juk niekas nenori nutrintų kojų, permirkusių drabužių ar varžančio kuprinės svorio. O ką daryti, jei nori įveikti kelią, tačiau nesiryžti? Eiti, ir kelias tau atsidėkos, – pataria Rasa.
– Esu girdėjusi, jog daugelis, keliavusių „Camino de Santiago“ keliu, rekomenduoja į šį iššūkį leistis vienam. Kaip keliavote jūs, ar po vieną, ar su kompanionu?
Rasa: Į kelią leidausi viena. Man atrodo, žmogus save iš tikrųjų gali pažinti tik būdamas vienas – pats susidurdamas su sunkiomis situacijomis ir tik pats jas spręsdamas. Ir iš tikrųjų, kelyje susipažinau su savimi, atradau savybių, kurių net nežinojau turinti, be to, įgijau pasitikėjimo savimi.
Žinoma, buvo keletas kelio etapų, kuriuos ėjau su vienu ar kitu piligrimu, kurį sutikau kelyje: su vienais eidavome kartu valandą, su kitais – tik išgerdavome kavos, su trečiais susitikdavome vakare albergėje (nakvynės namai – red. past.) ir ryte kartu išeidavome. Paskui kiekvienas eidavome savo tempu. Taigi keliai išsiskirdavo. Ilgiausias laikas žygiuojant kartu su kitu piligrimu buvo keturios dienos. Ėjome kartu su vaikinu iš Danijos.
Ida: Mano istorija gana įdomi. Planas keliauti buvo vienai – juk ir bilietus jau turėjau, tad beliko sulaukti tos dienos. Bet nutiko taip, kad likus daugiau nei mėnesiui iki kelionės aš sutikau savo dabartinį vyrą. Sutikau „Facebook“ „Camino de Santiago“ grupėje ir mus suvedė žygio batai, kurie man trynė kojas. Pasirodo, jis irgi turėjo susiplanavęs kelionę ir jau turėjo bilietus kišenėje. Dėl tų batų ir pradėjome bendrauti, susitikome, įsimylėjome ir nusprendėme kelią nueiti drauge – priėmėme tai kaip ženklą ir išbandymą. Šiandien esame susituokę ir auginame 1,5 metų sūnelį – akivaizdu, kad „Camino de Santiago“ kelias mums nepagailėjo dovanų.
Šiandien esame susituokę ir auginame 1,5 metų sūnelį – akivaizdu, kad „Camino de Santiago“ kelias mums nepagailėjo dovanų.
– Yra keli „Camino de Santiago“ kelio variantai. Populiariausiu laikomas prancūziškas kelias, mažiau žmonių renkasi sudėtingesnį – šiaurinį kelią. Kokius variantus rinkotės jūs?
Rasa: Keliavau sudėtingesniu šiauriniu keliu. Turbūt dvi pagrindinės priežastys, dėl ko pasirinkau šį kelią – tai, kad jis ne toks populiarus ir ne toks „apkrautas“ žmonių. Taip pat todėl, kad beveik kasdien matyti, girdėti ir užuosti vandenyną yra kažkas neįkainojamo.
Ida: Aš ėjau tradicinį prancūziškąjį. Kažkaip atrodo, kad kai darai tai pirmą kartą, renkiesi tai, kas populiariausia, kur galima rasti daugiausia informacijos. Sutinku – srautas irgi didžiausias, ypač paskutiniai 100 km. Bent jau tuo metu, kai ėjau, ispanams buvo atostogos, tad, rodos, sugužėjo pusė Ispanijos (šypsosi). Aš pati esu vandens žmogus, tai eiti palei vandenyną būtų fantastiška – laiko tam dar yra.
Man atrodo, žmogus save iš tikrųjų gali pažinti tik būdamas vienas.
– Žygeiviai, regis, turi skirtingas nuomones, kokį metų laiką geriausia rinktis šiam keliui: vieni labiau mėgsta šilumą, kiti – eina net ir žiemą. Kokiu metų laiku leidotės į kelionę? Kodėl?
Ida: Išėjau į kelią gegužės 15 dieną ir labai džiaugiausi orais, nes jau buvo šilta, bet malonu eiti. Žinoma, buvo ir labai karštų dienų, kai po 30-to kilometro jau liežuvis iškištas, saulė svilina odą ir tikrai mieliau gulėtum po medžiu.
Rasa: Nemėgstu karščio. Taigi visuomet, kai svajodavau apie „Camino de Santiago“, įsivaizdavau, kad eisiu arba pavasarį, arba rudenį. Tuo laiku ir žmonių mažiau, ir oras man malonesnis. Žygiuoti pradėjau kovo 18 dieną.
– Ar kažkaip specialiai ruošėtės keliui? Galbūt skaitėte knygas apie tai, mankštinotės, domėjotės kitų keliautojų įspūdžiais ir pan.?
Rasa: Kai jau nujaučiau, kad kelias artėja, pradėjau žiūrėti filmus, skaityti knygas apie jį. Tačiau labiau ne tam, kad pasiruoščiau, o kad „Camino de Santiago“ laukimas būtų lengvesnis. Paprastai, kai aš kažko laukiu, visad puolu domėtis, pirkti daiktus. Taip man susidaro įspūdis, kad laukimas darosi realesnis ir laukiamas įvykis artėja.
Ida: Prieš kelią tris mėnesius gyvenau Lietuvos pajūryje, tad ilgesni pasivaikščiojimai su lazdomis ir buvo mano pasiruošimo pradžia. Taip pat sportavau su kineziterapeute, nes turėjau tam tikrų skausmų kūne, todėl norėjau būti sveika ir tvirta. Kopiant į kalnus kaskart prisimindavau ją ir mintyse dėkodavau, kad spaudė mane, nes tikrai daug kur prireikė tvirtų raumenų.
Buvau mačiusi filmą apie „Camino de Santiago“, taip pat skaičiusi vieną vyro istoriją, kurią perskaičius ir supratau, kad turiu eiti dabar.
– Kaip manote, ar šiam keliui reikia specialaus fizinio pasiruošimo, ar gali eiti bet kas?
Rasa: Kelią tikrai gali eiti bet kas. Sutikau nemažai vyresnio amžiaus žmonių, kurie eina „Camino de Santiago“ jau ne pirmą kartą. Svarbiausia klausyti savo kūno, nelenktyniauti, o tiesiog eiti savo tempu. Pavyzdžiui, kad ir po 15 km per dieną.
Ida: Aš manau, kad svarbiausia yra tavo vidinis nusiteikimas ir atvira širdis. Tai reiškia – neturėti didelių lūkesčių keliui bei nespausti savęs. Sutikau pačių įvairiausių žmonių – nuo skubančio amerikiečio, kuris sustodavo tik greit padaryti nuotrauką ir toliau lėkė (matėsi, kad žmogus savo kasdieniniame įprastame streso režime), iki 80-mečio senuko su karučiu, kuris eina kelią minėdamas savo 80-tuosius gyvenimo metus ir dėkodamas Dievui, kad yra gyvas. Kiek žmonių jam padėjo tą karutį traukti! O albergėje nebeatsiradus dar vienai nakvynės vietai, kitas žmogus užleido jam savo lovą ir pats miegojo šalia ant plikos žemės.
Arba jaunas vyras neįgaliojo vežimėlyje, kuris keliavo su draugu, įveikė kelią! Arba aklas vyriškis su savo pagalbiniu žmogumi – jis irgi keliavo kartu. Istorijų begalės, be to, visos labai įkvepiančios, tad tikrai viskas įmanoma kiekvienam! Tiesiog fiziškai pasiruošus ir pastiprinus raumenis kai kurie etapai būtų lengvesni.
Aš manau, kad svarbiausia yra tavo vidinis nusiteikimas ir atvira širdis.
– Dažnai šis kelias siejamas su religija, tačiau vis daugiau žmonių išsiruošia žygiuoti ieškodami atsakymų į kitus jiems rūpimus klausimus. Kodėl jūs ėjote šį kelią? Ką jis jums reiškia?
Ida: Norėjau sau iššūkio – rimtesnio ir toliau esančio nuo kasdienybės. Norėjosi pabėgti nuo visko, kas tuo metu mane supo. Be to, nežinojau, ką toliau su savo gyvenimu daryti – tas „pasivaikščiojimas“ buvo pats tas. Net nežinojau, kad kelias man buvo jau tiek visko suplanavęs.
Šios patirties niekada negalėsiu pamiršti. Visuomet pagalvojus apie tai, kas buvo, ką sutikom, kas įvyko – širdis spurda. Tai be galo jautru, be galo tikra, be galo brangu. Turbūt tai vienintelis mėnuo mano gyvenime, kada tiesiog buvau.
Rasa: Iš dalies atsakiau pirmame klausime – noras pažinti ir išbandyti save buvo didžiausias postūmis. Mėgstu vaikščioti pėsčiomis, man tai tarsi meditacija, eidama atsipalaiduoju. Kartais einu ir galvoje švaru – nėra jokių minčių, o kartais iš pasąmonės atslenka mintys, kurias neskubėdama analizuoju ir kažką suprantu.
„Camino de Santiago“ visą gyvenimą užims ypatingą vietą mano širdyje. Manau, jog grįžau laisvesnė, drąsesnė, atviresnė, laimingesnė ir labiau savimi pasitikinti.
– Dažnai žmonės pasiima tokias kuprines, kurių svoris gerokai apsunkina ėjimą. Sakoma, jog reikėtų neštis tokią kuprinę, kuri neviršytų 25–30 proc. kūno svorio. Kokį svorį nešėte ant savo pečių? Kokius daiktus rekomenduotumėt su savimi pasiimti, kas yra būtiniausia? O ko tikrai neprireiks?
Rasa: Kuprinė tikrai buvo per sunki – apie 12 kg su užkandžiais ir vandeniu. Po savaitės kelyje atsikračiau keleto daiktų (palikau juos albergėje, gal kažkam jie pravertė), tačiau kuprinė vis tiek buvo sunki. Aišku, jei pakeliui būčiau ėmusi mažiau akmenų ir kriauklių, gal būtų lengvesnė. Oras, tuo metu kai ėjau, buvo gan permainingas – 0–25 laipsniai šilumos – tad rūbų teko įsidėti daugiau, nei reikėtų einant vasarą. Nešiausi miegmaišį, tačiau į kitą „Camino de Santiago“ kelionę jo neimčiau: visose albergėse yra pledų, kuriais galima užsikloti. Tad vietoj miegmaišio geriau pasiimti ploną medvilninį miegmaišio užtiesalą, kuris yra daug lengvesnis ir kompaktiškesnis.
Taip pat nesineščiau jokių indų – puodelių, lėkščių, dubenėlių – lengvai galima išsiversti be jų, jei nakvojama albergėse.
Net nežinojau, kad kelias man buvo jau tiek visko suplanavęs.
O būtini daiktai yra labai individualu, tačiau paminėsiu svarbiausius:
– Užtiesalas – tinklelis nuo blakių. Net ir švariausiose albergėse gali pasitaikyti šių parazitų. Keli piligrimai skundėsi, jog juos sukando. Tačiau aš įkandimų išvengiau.
– Dvi poros batų taip pat būtinybė. Ar batai, ar basutės – žiūrint kokiu metų laiku einama.
– Vaistinėlė ir pleistrai man labai pravertė.
– „Buen Camino“ programėlė – naudinga, nes neužima tiek vietos, kiek knyga, o joje yra visa informacija apie nakvynės vietas. Na, ir žinoma, žemėlapis su altitudėmis (kalnų, pastatų aukštis – red. past.) ir tiksliu maršrutu.
Ida: Patarimą turiu iš savo skaudžios patirties – turėti tik kokybiškus rūbus ir avalynę: greitai džiūstančius, sugeriančius prakaitą rūbus (jie ir lengvesni) bei kojines, taip pat – pranešiotus ir patikrintus batus. Maniškiai bėgimo bateliai atrodė patogūs, bet suplyšo per pusę jau po pirmų dviejų dienų patirties (teko eiti ir per dumblus, ir vandenį, tad neatlaikė), todėl teko pirkti naujus žygio batus, o tai reiškė nuolatines pūsles. Taip pat labai svarbu ir žygio kuprinė – tinkamo dydžio, kuri reguliuotųsi ir teisingai „pasikabintų“ ant klubų.
Po savaitės pradedi jausti net ir papildomo obuolio kuprinėje svorį, tad skubi jį suvalgyti, kad kuprinė būtų lengvesnė. Vadinasi, tikrai reikia viską labai apgalvoti. Komfortiškiausias svoris ant kupros, mano ir vyro nuomone, yra 8 kg. Kitą kartą, kai eisime šį kelią, orientuosimės į jį.
Man labiausiai pasiteisinę daiktai kelionės metu:
– lengvas ir plonas, bet didelis kelioninis rankšluostis, kuris susilanksto į mažą dėžutę (parduodamas turistinėse parduotuvėse)
– įrankis, kurio viename gale šaukštas, kitame – šakutė
– plastikinė minkšta gertuvė, kurią naudojau ne tik gėrimui, bet vakarais, prisipildžiusi šalto vandens (o dar geriau palaikius kameroje) – šaldydavau skaudančius kelius
– kokybiškas ir lengvas miegmaišis (sutaupo vietos ir svorio)
– kokybiška kaklaskarė / movas, kuri šildė vėsiais rytais ir dengė galvą, kai saulė kepino.
– Kokią pinigų sumą su savimi patartumėte pasiimti einant „Camino de Santiago“?
Rasa: Man labai patiko vieno piligrimo patarimas stengtis 1 kilometrui išleisti 1 eurą. Paskaičiavau, kad mano kelionė labai panašiai ir kainavo – nuėjau apie 1300 km, išleidau taip pat panašiai – čia jau su lėktuvo bilietais ir visomis nakvynėmis.
Ida: Pritariu Rasai – skaičiavomės ir mes taip pat. Išleidome kiek daugiau, nes po kelionės leidome sau keletą dienų pasimėgauti Ispanija ir pailsėti.
– Ar žygiuojant „Camino de Santiago“ galima susikalbėti angliškai, o galbūt prieš tai praverstų pramokti ispanų kalbą?
Ida: Jeigu yra galimybė išmokti bent pagrindinius žodžius – žinoma, tai pravartu. Bet šiuo metu yra daug programėlių, kurios padės susikalbėti su bet kokia kalba kalbančiu žmogumi.
Rasa: Ispanų kalba tikrai būtų pravertusi: nemaža dalis vietinių, ypač vyresnio amžiaus, angliškai nekalba.
– Esu girdėjusi, jog tie, kas ėjo šiuo keliu, grįžę nemenkai pakeitė savo gyvenimą. Štai vienas keliautojas, dirbęs biure, sugrįžo, metė darbą ir įgyvendino savo seną svajonę – tapo banglenčių sporto instruktoriumi. Ar jūsų gyvenimas po kelio kažkaip pasikeitė?
Rasa: Po kelionės atradau pomėgį, kuris išsivystė į man be galo malonią ir kitus džiuginančią veiklą – papuošalų gamybą iš polimerinio molio, naudojant įvairius akmenis – „Rasota“. Atsimenu dar kelyje nusiunčiau kelias nuotraukas savo tėčiui, ir jis parašė: „Aš negalėčiau eiti vienas, man norėtųsi, jog ir kažkas kitas matytų tą grožį.“ Po kurio laiko pagalvojau, kad nors ir ėjau, gėriau tą nepakartojamą grožį ir gėrį į save su niekuo nesidalindama. Per savo kūrybą ir pasidalinu su kitais tuo, ką sugėriau į save kelio metu.
Ida: Jau prieš kelią gyvenimas po truputį ėmė keistis, o po jo – tikrai įvyko esminių pokyčių. Nepaisant sutikto savo vyro, mano profesinė situacija pasikeitė kardinaliai. Nuo pat mažumės labiausiai mėgdavau piešti – daug metų tapyba buvo mano hobis, kuriam dažnai ir laiko pritrūkdavo. O ir šiaip visa tai dariau tik sau, tyliai, bet visuomet labiausiai jausdavausi savimi tą darydama.
Bet prieš išeidama iš savo ilgamečio darbo jau žinojau vieną konkretų tikslą: nutapyti paveikslus parodai – spalvotus, apie gyvenimą, apie laisvę. Paroda įvyko Palangoje, kur visi paveikslai ir gimė, kur įvyko mūsų su vyru pirmasis susitikimas, be to, kur jau kelios savaitės persikėlėme gyventi su visa šeima. Po parodos viskas taip įsisuko, kad jau 4 metus tik tą ir darau – tapau paveikslus žmonėms, jų namams, įvairioms įstaigoms ir interjerams. Jaučiuosi savo rogėse, ir tai tikrai didelė kelio įtaka. Supratau, kad gyvenimas per trumpas. Taigi reikia daryti tai, nuo ko tavo širdis dainuoja.
– Rasa, minėjai, kad dalijaisi kelionės įspūdžiais su tėčiu. Įdomu paklausti – kaip jūsų artimieji žiūrėjo į šią avantiūrą? Ar sulaukėte klausimų: „kam tau to reikia“, „ar kažkas atsitiko, jog tau reikia eiti“ ir pan.? O galbūt sulaukėte vien tik palaikymo?
Rasa: Na, pirmąkart nedrąsiai pasvajojau apie „Camino de Santiago“ jau seniai, tad artimieji turėjo laiko susitaikyti, kad kada nors aš išeisiu (juokiasi). Didžioji dalis palaikė. Žinoma, visiems buvo šiek tiek neramu – viena mergina svetimoje šalyje eina per miškus palei stačias pakrantes ir atokius kaimelius... Buvo ir tokių, kurie nesuprato, koks tikslas tiek eiti, tačiau nemanau, jog visi ir turi suprasti.
Ida: Mano aplinka pripratusi prie mano dažnai nenuspėjamų idėjų, tad sulaukiau tik palaikymo.
Supratau, kad gyvenimas per trumpas, todėl reikia daryti tai, nuo ko tavo širdis dainuoja.
– Skaičiau, kad žmogus, einantis šį kelią, per dieną įveikia vidutiniškai 20–25 kilometrus. Po kiek kilometrų kasdien nueidavote jūs? Kiek iš viso laiko užtrukote? Ar turėjote atgalinį bilietą į Lietuvą, ar galėjote eiti neskubėdamos?
Ida: Mes kasdien nueidavome apie 25 kilometrus. Dėl mano sveikatos problemų (kurios, beje, kamavo mane visą kelią – tai irgi tam tikros pamokos) teko kelias dienas sustoti, pasigydyti. Atgavus jėgas, buvo etapų, kai nueidavome ir 35 km. Kelionė truko 33 dienas, bilietų atgal neturėjome, kadangi pabaigoje norėjosi dar ir pailsėti pačioje Ispanijoje.
Rasa: Labai džiaugiuosi, kad laiko galėjau skirti tiek, kiek norėjau. Taip pat atgalinio bilieto neturėjau. Santjago miestą pasiekiau 32-ą savo kelionės dieną, tačiau jei laikas būtų spaudęs, būtų užtekę ir 28 dienų. Vidutiniškai per dieną nueidavau 26 kilometrus.
– Yra piligrimų, kurie kelionę pradeda nuo savo šalies. Žinoma, tuomet jau reikia žymiai daugiau laiko. Tuomet ir kelionė gali užtrukti pusę metų. Ar nėra minčių dar kartą eiti kelią, tik šį kartą pradėti nuo Lietuvos?
Rasa: Prieš leidžiantis į „Camino de Santiago“ žiūrėjau Jokūbo Viliaus Tūro filmą „Sapnuoju, kad einu“ – tai dokumentinis filmas apie lietuvį, kuris į kelią išėjo iš savo namų. Žiūrėdama pagalvojau, kad būtų nuostabu turėti galimybę tokį žygį pakartoti.
Ida: Žavu paklausyti tokių istorijų, bet pati to daryti nesiryžčiau.
– Pakalbėkime apie tai, su kokiais sunkumais susidūrėte kelyje? O kas teikė daugiausiai džiaugsmo?
Rasa: Pirmomis dienomis lietus pliaupė be perstojo, neperšlampami rūbai ir batai vis tiek peršlapo, nuo drėgmės kojas nutrynė ir visą kelionę nepavyko jų užgydyti, tad tai nebuvo pats lengviausias ir patogiausias kelias. Taip pat buvo dienų, kai nuėjus varginančius 30 km pamačiau, jog albergė nedirba, o artimiausia tik už 15–20 km. Temsta, šlapia, vėsoka, valgyt norisi, bet susikaupi ir eini. Tikrai būdavo akimirkų, kai kūnas pavargęs, pasijauti vieniša, silpna ir niekas nepaguodžia, tačiau kažkaip atrandi jėgų, užsispyrimo savyje ir eini toliau.
Daugiausiai džiaugsmo teikė gamta ir malonūs žmonės – kiti piligrimai ar vietiniai, maloniai besišypsantys ir linkintys „Buen Camino“.
Ida: Jų tikrai buvo daug – ir dauguma dėl sveikatos problemų. Labai kentėjo kelių sąnariai – nuolatiniai uždegimai, įtvaras. Kaip minėjau, savo batus teko išmesti antrą dieną, tad naujai nusipirkti visąlaik trynė, tad visą kelią turėjau pūsles, dėl kurių teko ir į ligoninę kreiptis. O galiausiai – pats pikas – buvo prasidėjusi skrandžio opa, su tokiais dideliais skausmais, kad teko sustoti ir pasirūpinti savimi. Paradoksas tame, kad jeigu ne mano sveikatos bėdos, mes nebūtume tiek pamatę, kai kartais reikėdavo lėčiau žingsniuoti. Nebūtume tiek draugysčių užmezgę. Nebūtume savo santykio išbandę tokiomis sąlygomis ir nebūtume dar labiau sustiprėję kaip pora.
Buvo tikrai įsimintinų dienų, kuomet pylė kiaurai ir visą dieną. Kai šlapi buvo net apatiniai, o tu vis tiek stoji prie krūmo nusilengvinti ir juokiesi, kad absoliučiai viskas šlapia. Brendi per susidariusius mini ežerėlius, po to per dumblus. Viskas kliuksi, ima darytis šalta, o lietaus pabaigos nematyti. Ir iš giedro dangaus prieini nuostabią vietą – sukurtą piligrimams, kurios šeimininkas, save vadinantis Jėzumi, tau duoda karštos arbatos ir maisto, o susimoki tiek, kiek nori. Tokios akimirkos neįkainojamos.
O džiaugsmo buvo gausu kiekvieną dieną. Net kai gulėjau patale, kamuojama labai stiprių skausmų, vis tiek buvau be galo laiminga, kad esu čia. Nuo pirmųjų dienų susipažinome su keletu kitų piligrimų (mūsų buvo apie 8), su kuriais tai prasilenkdavome, tai susitikdavome po kelių dienų vėl kažkur. Visi susidraugavome, taigi būdavo labai gera vėl kažkur pasimatyti, kartu vakarieniauti. Ir nutiko taip, kad dėl sveikatos pertraukų atsilikome, nutolome ir buvom įsitikinę, kad viskas – jau nebesusitiksime. Bet kelias duoda savo dovanas ir įvyko pats netikėčiausias dalykas – paskutinę dieną mes sutikome visus savo draugus, kurie, pasirodo, irgi turėjo įvairių nutikimų ir kuriems taip pat teko sustoti. Tad Santjage visi kartu turėjome savo vakarienę – buvau beprotiškai laiminga!
– Kalbėdamos apie džiaugsmus, daugiausia minite žmones. Kas dar, be kelyje sutiktų žmonių, įsiminė?
Rasa: Yra dar keli dalykai: savo gimtadienį sutikau kelyje, albergės registratorė pamatė mano gimimo datą, garsiai pranešė ir tą vakarą praleidau su keliais piligrimais, gerdama sidrą. Kitą dieną kitoje albergėje vėl kažkas pamatė, jog mano gimtadienis buvo vakar, ir vakarienės metu būrys piligrimų prie stalo dainavo „Happy birthday“.
Atsimenu, kai buvo viena iš tų silpnumo akimirkų, kai tiesiog atrodė, jog nėra jėgų, nesupratau, kodėl einu. Pamenu, ašaros akyse kaupiasi, lipu į kalną, sunku... Ir pakeliu akis – o prieš mane atsiveria didžiulis paplūdimys su žydru vandeniu ir didžiulėmis bangomis, o tolumoje apsnigtos kalnų viršūnės. Tą akimirką jau akyse džiaugsmo ašaros žibėjo.
Labai pasijautė ir įsiminė tai, kad supratau, jog niekas nevyksta be reikalo. Jei nebūčiau ryte gėrusi kavos – nebūčiau sutikus Martino ir nebūtume tris dienas ėję kartu. O jei nebūčiau vakarieniavusi tam tikrame restorane – nebūčiau sutikus vokietės, su kuria susitikę net apsiverkėm iš laimės ir vakarą praleidom labai jaukiai, su bangų mūša ir vynu...
Ida: Be sutiktų žmonių, įsiminė be galo graži gamta, tuo metu buvo pats gėlių žydėjimas. Nuvargę kūnai ir bendros piligrimų vakarienės, kuomet valgai pačią skaniausią duoną, geri patį gardžiausią vyną. Be to, šalia kaskart turi naują pažintį bei jo gyvenimo istoriją. Tai – nuostabu.
– O kokių įdomiausių žmonių sutikote kelyje? Kokių istorijų teko išgirsti?
Ida: Jų tikrai buvo nemažai. Keletas įdomesnių – tai vyresnio amžiaus aklas žmogus, kuris ėjo kelią su savo vedliu. Mano jau minėtas 80-metis senukas, kuris savo jubiliejų nusprendė taip pažymėti stumdamasis karutį keliu.
Vokietė mergina, kuri keliavo su savo šuniuku – jis turėjo savo kuprinėlę, kurią nešėsi ant nugaros, o joje buvo jo maistas.
Labai pasijautė ir įsiminė tai, kad supratau, jog niekas nevyksta be reikalo.
Jauna šeima maždaug vienerių metų vaikutį nešėsi ant nugaros. Gerai pamenu istoriją, kuomet viena moteris nerado vietos nakvynei, nes albergėje nepriėmė jos su šunimi. Taigi ji jau buvo nusprendusi miegoti lauke, tačiau kažkokia moteris išnuomojo jai keturių kambarių butą „Airbnb“, kad patogiai su savo augintiniu išsimiegotų.
Labai įsiminė vienas momentas: kai nuėjome į Finisterą ir prisėdome ant uolų, už mūsų nugarų išgirdome kalbant moterį, kuri kitų žmonių prašė ją nufotografuoti. Ėmiau klausytis pokalbio – ji susigraudinusi pasakojo, kaip prieš kelerius metus ėjo kelią ir turėjo nemažą etapą įveikti autobusu, nes kitaip nebūtų spėjusi į Santiagą – skubėjo grįžti į darbus.
Ji pasakojo, kad tuos porą metų gyveno taip, tarsi būtų kažko nepadariusi, su nerimu širdyje, vis norėjo grįžti atgal į kelią. Moteris džiaugėsi, jog šį kartą pavyko sugrįžti bei nueiti tą atkarpą, kurios nepavyko įveikti prieš keletą metų. Ji su tokiu palengvėjimu ir jautrumu apie tai kalbėjo, kad visi tie, kurie klausėmės – apsiverkėme. Buvo nepaprastai emociškai stipru.
Rasa: Sutikau moterį, kuri savo 50-ąjį gimtadienį norėjo sutikti Santjage. Jai tai pavyko, kartu su ja ir keliais kitais piligrimais pasiekėme Santjagą būtent jos gimimo dieną, atšventėme kavinėje.
Taip pat buvau sutikusi 70-ties metų ispaną, kuris „Camino de Santiago“ ėjo jau penktą kartą, be to, planuoja dar eiti ir eiti...
Taip pat sutikau senyvo amžiaus moterį, kuri visą kelią ėjo su „crocs‘ais“, puošniu sijonu ir maža kuprine, eidavo ji po 10 km per dieną, neskubėdama, nes, kaip sakė, pagaliau turi laiko ir visą jį gali skirti sau, nors, deja, namie niekas nebelaukia.
– Ar kelyje teko sutikti lietuvių?
Rasa: Taip, sutikau vieną lietuvį. Kai kelyje jis mane pralenkė, pamačiau ant jo kuprinės lietuvišką vėliavą ir užkalbinau. Buvo keista kalbėti lietuviškai po mėnesio kelyje.
Ida: Kelis. Vienas jaunuolis atkeliavęs iš Norvegijos pėsčiomis – visiškas „laukinis“ gerąja prasme (šypsosi).
– Tiek tu Rasa, tiek Ida, grįžusios iš kelio, pradėjote užsiimti kūrybine veikla. Kaip manote, kodėl kelias jus įkvėpė?
Rasa: Man atrodo, jog neįmanoma, kad kelias vienaip ar kitaip neįkvėptų. Kasdien tu sugeri į save tiek gėrio ir grožio. Ir galiausiai tai nebetelpa tavyje ir išsiveržia.
Ida: Kūryba užsiėmiau jau prieš kelią, tačiau jai laiko būdavo mažiau, nei norėjosi. Po kelionės nėriau į tapybą stačia galva, nes supratau, kad tai yra mano esmė, mano širdies veikla. Nebebuvo jokių kliūčių jai, o gal tikslingiau sakyti, jog pati jokių kliūčių jai nebekūriau ir tiesiog pagaliau leidau sau būti savimi.
Kelias yra dovana kiekvienam, tad jei tik krebžda kažkas širdy, turi tą dovaną imti.
– Ką patartumėte žmogui, kuris svajoja apie šį kelią, tačiau nesiryžta?
Rasa: Eiti, nustumti visas baimes ir abejones šalin ir eiti. Kelias atsidėkos.
Ida: Gyvenimas tik vienas, o ir nežinia, ar ilgas tau skirtas. Kelias yra dovana kiekvienam, tad jei tik krebžda kažkas širdy, turi tą dovaną imti.
