Šis kelias lietuviams – jau girdėtas dalykas. Google sako, kad vien www.15min.lt buvo publikuota mažiausiai keturi su šia tema susiję straipsniai. Tačiau kiekvienam, pasiryžusiam keliauti kone 800 kilometrų šiaurine Ispanijos dalimi, Kelias yra naujiena, kad ir kiek straipsnių ar knygų apie jį perskaityta (net jei tarp jų – Paulo Coelho „Piligrimas“), kad ir kiek filmų peržiūrėta (net jei tarp jų – Luiso Bunuelio „The Milky Way“ ar kiek populiaresnė amerikietiška drama „The Way“ su Martinu Sheenu).
Neabejotina naujiena Kelias buvo ir man (šioje vietoje jaučiu pareigą paaiškinti, kodėl bendrinį žodį – „kelias“ – rašau ir toliau rašysiu didžiąja raide. Turiu pripažinti, kad skaitydama kelionių žurnalistės Kristinos Stalnionytės knygą „Kelias į Santjago de Kompostelą“, šiek tiek skeptiškai vertinau šią meninės raiškos priemonę kaip galbūt nereikalingą pompastiką. Dabar suprantu, kad nuėjęs Kelią žmogus mažąja raide jo rašyti tiesiog negali. Kelių pasaulyje daugybė, net ir kelių į Santiago de Kompostelą yra ne vienas, tačiau kiekvienam, išėjusiam ne šiaip pasivaikščioti, o pėsčiomis įveikusiam šimtus kilometrų, kelias tampa Keliu).
Link savojo Kelio ėjau kone metus, jame – lygiai trisdešimt dienų. Galvoje ėmus kirbėti minčiai apie Kelią, netikėtai vienas po kito ėmė rastis nauji pažįstami, jį jau įveikę. Priėmiau taip kaip ženklą, juolab, kad niekuo taip netikiu, kaip veltui nevykstančiais atsitiktinumais.
Pirmąjį Kelio žingsnį iš tiesų žengiau ne gegužės 23 d., kai su neplanuotai pradėtuose lankyti ispanų kalbos kursuose sutikta Renata po šešių valandų kelionės autobusu iš Barselonos išlipome Pamplonos autobusų stotyje. Mano kelio pradžia – gana simboliška, nes ryžausi jam šių metų sausio 1-ąją. Tuomet, kai nelaiku buvau pažadinta po naujametinio vakarėlio. Tuomet, kai sulaukiau tokio palinkėjimo, kuris privertė išlipti iš lovos ne ta koja. Net pati nustebau, kaip „ne ta koja“ greitai ėmė virsti „ta“ išėjus pasivaikščioti po žiemišką šampano buteliais ir tuščiomis fejerverkų tūtelėmis nuklotą Vilnių.
Nepajutau, kaip nužingsniavau 11 kilometrų. Netgi į katedrą užsukau, nors dievais tikiu visais ir nė vienu. Neslėpsiu – mėgstu sentimentalumą ir didingus dalykus. Gal todėl tą naujamečio ryto pasiryžimą „apiforminau“ būtent Vilniaus katedroje, kur savęs ir tų visų dievų paprašiau, kad mano ką tik nueiti 11 kilometrų neilgai trukus atvestų iki kitos – Santjago de Kompostelos – katedros.
Vėliau sekė penkis mėnesius trukęs moralinis ir fizinis pasiruošimas, daug kartų vertęs abejoti, ar tikrai noriu, sugebėsiu, verta, reikia, kas iš to? Po žygio pėsčiomis į Trakus kitą dieną prasivarčiau lovoje, o iš galvos nėjo mintis: Kelyje tokios prabangos neturėsiu. Nebūčiau galėjusi pagalvoti, kad po 32 nueitų kilometrų kažkur šiaurės Ispanijoje dar norėsis apžiūrėti nakvynės miestelį, o dienomis, kai bendrakeleiviai skaudančiomis kojomis teįveiks 20 kilometrų, stebėsiuosi ir pyksiu – tik tiek?
