Daugiau kelionių istorijų rasite čia.
Tylėdami ateiname į Granjoną. Nejučia suprantu, kad šiandien lygiai savaitė, kai išvykau. Tarsi tam, kad sustiprėtų šios svarbios dienos įspūdis, nakvynei sustojame prie bažnyčios esančiuose parapijos namuose. Keturiolika čiužinių ant grindų, vėsu, o salės gale – altorius. Gulim ant žemės vienas prie kito, bet vis tiek šalta. Laimei, užlipę į jaukų saloną, sutinkam daugiau piligrimų ir sušylam. Granjono albergas – neįprastas tuo, kad priklauso bažnyčiai, todėl viskas ten donativo – tereikia paaukoti tiek, kiek leidžia kišenė. Jeigu pačiam labai reikia, iš aukų dėžutės net ir kažkiek pinigų ar dosnių piligrimų paliktų rūbų, batų galima pasiimti.
Vakaro vinis – ėjimas į mišias šalimais esančioje bažnyčioje, specialus kunigo palaiminimas piligrimams, o vėliau vakarienė su dainomis prie didžiulių medinių stalų viduramžius primenančioje salėje. Šioje piligrimų prieglaudoje savanoriaujantys žmonės – ispanas ir amerikietis – trumpai papasakoja, kad bažnyčia Granjone nuo viduramžių priiminėdavo piligrimus, jiems ruošdavo vakarienes, o šie prieš jas valgydami dainuodavo. XXI a. piligrimai turi laikytis tradicijų, todėl „komandos“ iš kiekvienos šalies sudainuoja po dainą. Užtraukdami savo himną (na, žinoma) pradeda amerikiečiai, mes greitai sumetam Edmundo Kučinsko „Laimės žiburio“ posmą, o korėjietis Changmo tiesiog šūkteli „Opa Gangnam style“!
Vakaras Granjone – bene vienas įsimintiniausių. Ir ne tik dėl skambančių dainų. Čia sutinkame dar daugiau į mūsų Kelio šeimą įsijungsiančių bendraminčių: ispaną banglentininką Chuaną Manuelį saulėje nublukusiais plaukais, kuris visiems, visur ir visada prisistato Chuanma vardu; jauną blondiną vokietį Karsteną, keliaujantį su pačia skaudžiausia istorija; naiviąją olandę Anę Johanę, pasimetusią tarp savo mylimųjų; Deivą ir Janetą amerikietiškomis šypsenomis ir jų tėvynainį paauglį, vietoj įprastos kriauklės ant kuprinės prisisegusį pliušinį „angry bird“.
Ne mažiau už Granjoną įspūdinga vieta – Kastrocherizas. Mažas, jaukus, apsuptas aguonomis raudonuojančių laukų, o ant šalimais esančio kalno – IX a. pilies griuvėsiai. Su Džiugu užkopiame pasižvalgyti. Vaizdas – iki ašarų gražus. Kaip tyčia šiandien išsikrauna fotoaparatas, o pakrovėjas liko namie. Gana simboliška, nes juk žmonės sako, kad gražiausius vaizdus reikia „fotografuoti“ širdimi. Tą ir darau; stengiuosi išmatuoti, ar mano širdis pakankamai didelė, kad šitiek daug galėčiau joje sutalpinti. Regis, kol kas neblogai sekasi.
Stovėdami ant pilies kalno, su Džiugu kalbamės, kad bus sunku grįžti į realybę. Bet kodėl realybe laikome tai, nuo ko iš esmės nuolatos stengiamės pailsėti ir pabėgti – darbą, namus, miestą, kuriame gyvename, kažkur vis užstringančius santykius. Gal realybė visgi yra čia ir dabar; tie vaizdai, kuriais nuo pilies kalno žavimės, tos tingios karštos popietės, kuriomis ilsiname pavargusias kojas? Bandau suprasti, kodėl realybe nevadiname šitos nuostabios, pačiais įvairiausiais žalios atspalviais žydinčios gamtos, ir tų raudonų aguonų, tuo pačiu metu verčiančių galvoti apie meilę, aistrą, kraują ir kančią. Man vienintelė realybė Kelyje – kietėjančios blauzdos ir nuo saulės rusvėjanti oda (vis dar negaliu prisiversti galvoti, kad saulė – nesveika ir sendina).
Kastrocherizas – neišdildomą prisiminimą paliksianti vieta. Ne tik dėl savo grožio, į kurį dėmesį atkreipė ir UNESCO, bet ir dėl daugybės emocijų, susiklosčius aplinkybėms užplūdusių būtent tame miestelyje. Mąstau, kad jei ne Kelias, joks turistas nesugalvotų lankyti nuošalių Ispanijos kaimų ir... kiek daug prarastų!
Klaidžiodama Kastrocherizo gatvelėmis, sutinku Chuanma – jis nusiveda į „Hospital del Alma“. Sunku nusakyti, kas tai per vieta. Gal tiksliausia tiesiog būtų išversti jos pavadinimą – „Sielos ligoninė“. Tai – (dvasinio) poilsio oazė piligrimams su aitriu smilkalų kvapu, prietema, tamsiais mediniais baldais, biblioteka, šiek tiek apdulkėjusiais siūlų kamuoliais su juose styrančiais virbalais, tvarkingai netvarkinga terasa su hamakais ir urvu kalne, kur žvakių švieselių apšviestas bando pasislėpti nedidelis altorėlis, toli gražu netelpantis į jokios religijos rėmus. Labiausiai dėl to, kad viskas šioje mažoje gamtos koplytėlėje – tarsi su humoru. Po iš medžio išdrožtu žmogeliuku perskaitau: „besišypsantis vienuolis“. Prie altoriaus: „palikite čia savo kryžių, kad piligriminė kelionė neapsunktų“. Prieš išeinat iš „Hospital del Alma“, apžiūrime čia eksponuojamą Kelio fotografijų parodą su viena už kitą taiklesnėmis sentencijomis. „Jei nesi laimingas dėl to, ką turi, nebūsi laimingas ir gavęs tai, ko trokšti“. Arba: „Stebuklas – tai ne sugebėjimas skraidyti ar vaikščioti vandeniu; stebuklas – tai vaikščiojimas žeme“.
Vakarą Kastrocherize užbaigiame iš Granjono atsinešta tradicija – nors šįkart nedainuojame, visi draugiškai pasigaminame vakarienę ir mąstome apie tai, kokius naujus suartinančius Kelio ritualus galėtume sukurti. Neskaitant puikaus vietinio vyno degustacijų, žinoma.
