Ievos piligriminė kelionė: 8. Santjago de Kompostela – vieno kelio galas ir kito pradžia

Sukaupęs įstabią piligrimo patirtį, Bonis nutarė atidaryti albergą Salsedoje ir neprašovė. Kaip pats šmaikštauja, dirba aštuonias dienas per savaitę, bet užtat uždirba tiek, kad galėtų išmokėti piniginius prizus visai Ispanijos rinktinei šiai laimėjus Pasaulio futbolo čempionatą. Vienas iš Boni pomėgių – fotografuoti pas jį nakvojančius piligrimus ir kelti visas nuotraukas į albergo paskyrą „Facebook'e“. Ne išimtis – ir mes. Pas Bonį norėčiau sugrįžti.

Piligriminio kelio pabaiga

+15

Iki Monte de Gozo – paskutiniosios nakvynės vietos prieš Santjago de Kompostelą – einame per džiungles primenantį mišką, kvepiantį eukaliptais. Ne, koalų čia neišvysi, bet eukaliptai XX a. viduryje iš tiesų atgabenti iš Australijos, siekiant užsodinti praretėjusį ir gaisrų nuniokotą Galisijos mišką.

Ievos Vaitkevičiūtės nuotr./Galisijos miškai, užsodinti eukaliptais

Neįprasta diena. Keista matyti, kaip tirpsta kilometrai ant pakelės stulpelių. Tikriausiai pirmąkart per visą ėjimo mėnesį noriu, kad laikas tekėtų lėčiau ir kad kilometrų ne mažėtų, o daugėtų. Nuotaiką praskaidrina Monte de Gozo mūsų jau laukiantys Kelio draugai. 

Monte de Gozo – mistiška vieta. Šiek tiek tvinpyksiška, nes miestelis atrodo paslaptingas ir išmiręs, jo centre – tik milžiniškas 800 vietų albergas ir neveikiančios piligrimams skirtos suvenyrų parduotuvės.

Čia susipažįstu su šaunia pensininkų britų pora, kuri Kelią „eina“ antrą kartą – pirmą nužygiavo pėsčiomis nuo pat Saint-Jean-Pied-de-Port su savo dabar jau dvylikamečiu šuniuku Jogiu, o šįkart keliauja namelyje ant ratų – Jogiui jau per sunku eiti. Tai jiems esu dėkinga už tai, kad dabar, priešingai nei daugelis apsigavusių piligrimų, žinau, kur iš tikrųjų yra Monte de Gozo ir ką reiškia jos pavadinimas (ispaniškai Monte de Gozo – Džiaugsmo kalva). Būtent nuo šios kalvos, esančios šiek tiek tolėliau nuo mūsų albergo, artimoje tolumoje matyti trys Santjago de Kompostelos katedros bokštai, o į juos milžiniškais geležiniais pirštais rodo ant kalvos stūksančios dviejų piligrimų statulos. Viduramžiais nuo šios kalvos atsivėręs vaizdas būdavo nesuvaidinto džiugesio priežastis, ilgai siekto tikslo pažadas.

N. Toth nuotr./Džiaugsmo kalva – nuo jos atsiveria Santjago katedros vaizdas

Dėl skirtingų priežasčių pasidžiaugę ir mes, nusileidžiame nuo kalvos. Su vengru Normanu, sutiktu dar pirmąją kelionės dieną Pamplonos autobusų stotyje, vėliau pamestu ir vėl atrastu, pasisupame vaikų žaidimų aikštelėje ir pauostome greta žydinčią magnoliją. Laukia paskutinė naktis. Aš laiminga, tik vis labiau ima skaudėti skrandį. Įtariu, kad tai – jaudulys, bet stengiuosi nebūti sentimentali, todėl garsiai kaltę suverčiu pigiam per vakarienę išgertam vynui. Tradicija tapusių, Kelio šeimą suburiančių ritualų, savaime suprantame, neatsisakome ir paskutinįjį kelionės vakarą.

Naktį nė vienas neužmiegame, bet rytas nuo to ne mažiau įsimintinas. Paskutiniai penki kilometrai ir mes Santjago de Komposteloje. Vidurdienį – piligrimų mišios, kurių pabaigoje stebime šou – penki ar šeši vyrai įsiūbuoja vieną didžiausių pasaulyje smilkyklių – botafumeiro – sveriančią aštuoniasdešimt kilogramų. Šis šou (kitu vardu to nepavadinsi) kainuoja nepigiai – 800 eurų, bet visada atsiranda grupė pasiturinčių turistų, negailinčių patuštinti savo kišenių. Jei visgi piligrimų pasitaiko šykštesnių, už reginį sumoka greta katedros įsikūręs prabangus viešbutis „Parador“, nes jo svečiai būna pasipiktinę, jei nepamato skraidančio botafumeiro.

J. Aixner nuotr./Botafumeiro – viena didžiausių smilkyklių pasaulyje

Santjago de Kompostelos katedroje tikram piligrimui, žinoma, reikia aplankyti ir šv. Jokūbo kapą bei apkabinti apaštalo statulą. Dienoraščio pradžioje esu minėjusi, kad prie pastarosios eilė juda itin lėtai. Ar žmonės taip ilgai prie statulos kontempliuoja išsakydami savo norus? Ir taip, ir ne.

J. Aixner nuotr./Pagaliau mes čia! Šiuo metu renovuojama Santjago de Kompostelos katedra

Pagaliau priartėjus prie soste sėdinčio šv. Jokūbo mums prašviesėja akyse – ir ne tik nuo ją puošiančių brangakmenių, bet nuo fotoaparatų ir mobiliųjų telefonų blyksčių. Štai ir išspręsta sustojusio laiko mįslė. Tik ar beieškant geriausio kadro socialinio tinklo profiliui užtenka laiko pagalvoti apie savo svajones ir viltis, dėl kurių ir traukiame apkabinti šv. Jokūbo? Su Normanu vieningai sutariame, kad šįkart apsieisime neįsiamžinę. Tad kiekvienas su savo mintimis greitai prisiliečiame prie apaštalo ir nueiname; mus palydi už nugarų caksintis blyksčių garsas.

J. Aixner nuotr./Švenčiame nueitą Kelią – jei įveikėme daugiau nei 700 km, tai gal visi drauge galime sutilpti ir šiame kambarėlyje?

Vakare visi drauge švenčiame Kelią – visų mūsų bendrą ir kiekvienas savąjį. Netoliese katedros esančiame bare šokame skambant devintojo dešimtmečio melodijoms, o prie mūsų netikėtai priėjęs ispanas sako: „When love is born, everything’s OK“. Negaliu su juo nesutikti.

Sugrįžus namo: (ne)galima neturėti planų

„Ne peregrinos mes esam“, – mėgdavo kartoti Chuanma. „Turistai“. Kad ir kas būtume, namo grįžtame su savo kompostelomis. Kompostela – sertifikatas, išduodamas atkeliavus į Santjago de Kompostelą, jei nueita ne mažiau kaip 100 kilometrų. Tiesa, tie turistai pragmatikai, kurie žūtbūt nori gauti sertifikatą, turėtų būti budrūs. Mat kiekvieno, atėjusio į Santjago de Kompostelą, piligrimų biure prašoma užpildyti nedidelę anketą, kurioje, be įprastų vardo, pavardės, amžiaus ir profesijos prašoma pažymėti, kokių tikslų vedami leidotės į ilgą kelionę. Esama trijų galimybių: religiniai, dvasiniai ir turistiniai bei sportiniai motyvai. Pažymėjus trečiąjį variantą, kompostela neišduodama. Apsimetėliai piligrimai tuomet gauna „padėką“, tačiau ne vienas vis tiek piktinasi, kodėl nenusipelnė kompostelos, jei ėjo kaip visi.

Ievos Vaitkevičiūtės nuotr./Neslėpsiu – gavus šį pažymėjimą apima išties ypatingas jausmas

Puse lūpų šypsausi ir naiviai stebiuosi žmogiškąja prigimtimi – jei nesi krikščionis, kurių galų tau ta kompostela. Pamanau, kad galėčiau keistis – atiduoti savo kompostelą nepatenkintam nepažįstamajam ir pasiimti jo padėką. Arba palikti abu dokumentus jam. Čia itin taikli atrodo „Albergue de Jesus“ visai prie mano lovos užrašyta frazė: Don’t let your happiness depend on something you may loose (Neleisk savo džiaugsmui priklausyti nuo to, ką galbūt prarasi). Nueito Kelio dokumentas neatstos, nueito Kelio niekada nepamesi, o sertifikatą – gali. 

Grįžusi namo tikiuosi „nepamesti“ ir Kelio draugų. Palaikome ryšį, dalinamės planais, kuriuos sužinoti visiems aplinkiniams taip įdomu.

Senukas Raymondas, jei viskas gerai (pats elektroniniame laiške padeda klaustuką ir daugtaškį), kitais metais planuoja dar kartą leistis į Kelią. Chuanma nuo rugsėjo gaudys vėją Kadize. Changmo pagaliau atidarys savo restoraną. Dave'as ir Janeta šoks sūnaus vestuvėse. Ana Johana imsis vesti kūrybinius seminarus ir parašys apsakymą apie velnią. Jonatano keliai nežinomi. Mano, Renatos ir Džiugo, tiesą sakant, – taip pat. 

D. La Plant nuotr./Brangiausia Kelio dalis – jame sutikti žmonės

Kažkodėl visiems norisi sakyti, kad šią akimirką jokių planų neturiu. Šiek tiek meluoju, bet stebina tai, kad žmonės tai priima neigiamai. Nors kartais neturėti plano ir yra tavo planas.

Visgi viena svajone, gimusia Kelyje, galiu pasidalinti. Jau senokai norėdama ištyrinėti Andalūziją, progai pasitaikius ketinu leistis į mauriškąjį kelią, prasidedantį Granadoje ir vedantį į Kordobą, o vėliau įsiliejantį į Via de la Plata, prasidedantį Sevilijoje ir toliau besitęsiantį iki pat Santjago de Kompostelos. Po nužingsniuotų 700 kilometrų galiu ranką prie širdies pridėjusi (ir vėl tas Kelio įprotis!) sakyti, kad kelionė pėsčiomis – geriausias būdas visapusiškai pažinti šalį.

Manau, kad tikrai dar kartą (o gal ir ne vieną) ateisiu į Santjago de Kompostelą. Būtent dėl to šiemet nebekeliavau iki Finisteros. Patikėjusi Chuanma pasakojimu, kad „žemės pabaigon“ reikia keliauti tik tada, kai tvirtai žinai, jog į Santjago de Kompostelą visus kelius, kuriuos norėjai, jau išmynei, Finisterą pasilikau kitam kartui. Ką padarysi, esu šiek tiek prietaringa. 

Buen camino!