„Žuvėdroje“ galima pavalgyti ir apsinakvoti. Tačiau, kaip pasakoja P.Mačiulis, maždaug prieš penkerius metus susimąstyta, kad vien to negana – atvykstantiems svečiams reikia siūlyti ir pramogų. Tad įkurtas parkas, kuriame galima lipti, vaikščioti tarp medžių ir skristi virš ežero.
Pramogos vilioja
„Tada mes pamatėme, kad pramogos labai susijusios su mūsų teikiamomis apgyvendinimo ir maitinimo paslaugomis. Vieni atvažiuoja apsistoti viešbutyje ar tiesiog papietauti, pamato, kad čia kažkas vyksta, mielai papramogauja ar pasižiūri į kitus. Taip toks papildomas užsiėmimas atsiranda. Kiti atvyksta žinodami apie parką, kad galima perlėkti virš ežero, o pamato, kad galima ir kavos išgerti. Išeina, kad vaikai pramogauja, o seneliai ar tėvai kavą geria, papietauja. Taip ir juda viskas. Gaila, kad tai daugiau sezoninis dalykas. Kaip ir pati Ignalina“, – kalbėjo P.Mačiulis.
Žiemą Ignalina užsnūsta žiemos miegu, nors atvykstančiųjų yra, todėl stengiamasi sugalvoti pramogų ir vietos jaunimui, ir svečiams. Vis dėlto pagrindinis turistų srautas plaukia vasarą – bendraujama su užsienio turizmo agentūromis, vykstama į parodas, tokiu būdu pritraukiama svečių iš kitų šalių.
„Teikdami maitinimo ir apgyvendinimo paslaugas mes nesame įdomūs svečiams iš užsienio. Sugalvojome tokią koncepsiją, kad reikia parodyti, ką turime aplinkui. Ir jau prieš 5-6 metų sutarėme su Aukštaitijos nacionalinio parko direkcija, jie sutiko tą dalyką paremti, davė mums knygų, mes išvažiuojame į Latviją, Daniją, Švediją, ten ieškome turizmo agentūrų, kurios užsiima įvažiuojamuoju turizmu į Lietuvą. Pristatome Aukštaitijos nacionalinį parką. Tiesiog nuščiūva žmonės, turizmo organizatoriai, pamatę, kad toks dalykas yra Lietuvoje, nes jiems Turizmo departamentas dažniausiai pristato Kryžių kalną, Trakus, Aušros vartus, Nidą“, – kalbėjo P.Mačiulis.
Vis dėlto Ignalina, bent jau šio verslininko tikinimu, dėmesio irgi sulaukia vis daugiau, atvyksta po Baltijos šalis keliaujantys turistai iš įvairiausių pasaulio kampelių. Tarkim, šiemet buvo ne viena japonų grupė.
„Šitas regionas išsiskiria ramybe, vandeniu, gamta. Norisi pasitvarkyti, juk keliaujant matome, kaip kai kur yra lyg išlaižyta. Bet kai pakalbi su atvykusiais iš kitų šalių, jie sako, kad paliktume natūralumą, nes tai juos labiausiai ir domina, tą ir nori pamatyti“, – pasakojo verslininkas.
Infrastruktūra – lyg 90-aisiais
Tam, kad Ignalina taptų ne tik vasaromis lankoma vieta, reikia daugybės dalykų, apgailestavo P.Mačiulis: „Atvažiuoja daug firmų, kurios jau čia lankėsi, vežė turistus. Ta mūsų infrastruktūra ir liko kaip 90-aisiais. Yra Ginučių malūnas, Bitininkystės muziejus, ten atsinaujina, bet neatsiranda objektų, kurie trauktų visus metus. Daug firmų atvažiuoja, džiaugiasi ramybe, bet ką veikti vakare?
Nelabai nori žmonės sėdėti prie stalo, jau atsiranda visai kitos tradicijos. Tai, ką mes turėjome anksčiau – kad jaunimas sėdi, vartoja alkoholį, pasikeitė. Atvažiuoja su šeimomis, vaikais, vieni meškerioja, kiti vaikšto gamtoje ir t.t. Pasikeitė poilsio būdas. Bet ką veikti daugiau? Yra objektų, kuriais dar galima pasinaudoti – baseinas, boulingas, bet visiškai tai netenkina atvykstančių žmonių ir jie nori žymiai daugiau.“
Reikėtų renginių – esą ir kaimyniniuose rajonuose vyksta įdomių dalykų, galima būtų perimti patirtį, tarkim, iš Anykščių, kur kartais savaitgaliais sunku rasti vietą automobiliui, tiek žmonių atvyksta į Lajų taką.
„Mėgdžioti nereikia, bet norint ką nors padaryti – reikia gyventi rytdiena. Jeigu Jonas padarė kokias nors laipynes, tai jau reikia galvoti kažką kitą. Aš galvočiau, gal atsirastų maitinimo įstaiga po vandeniu – būtų labai įdomu“, – svajojo P.Mačiulis, pabrėždamas, kad kartoti kitų atliktų darbų nereikėtų, geriau paieškoti ko nors naujo.
Pristatome Aukštaitijos nacionalinį parką. Tiesiog nuščiūva žmonės, turizmo organizatoriai, pamatę, kad toks dalykas yra Lietuvoje, – sakė P.Mačiulis.
Jis mano, kad Ignalinoje lankytojų atsirastų ir lošimo namuose, jeigu tokie čia išdygtų. Bet štai sanatorijų statybų šiam miestui jis nelinkėtų, nes šią nišą jau užėmė Birštonas, Druskininkai.
Įpūtė gyvybės
Senoji Palūšės valtinė šiais metais irgi prisikėlė naujam gyvenimui. Patalpas ežero pakrantėje išsinuomojęs Tomas Baušys vardija, kad svečių sulaukta ir iš Brazilijos, ir iš Kinijos, jau nekalbant apie Europą – daugiausia atvyksta vokiečių, olandų, šveicarų, suomių, norvegų. Paprastai poilsiautojai keliauja per kelias šalis, regionus, nesiorientuoja tik į šitą vietą.
„Kai kurie pabūna dieną, atvažiuoja su kemperiais. Būna ir taip, kad atvažiuoja, pasistato kėdutes ir kokias dvi dienas pasėdi ir išvažiuoja. Kartais paklausiu, ką gi jie veikia. Sako: o mums gražu. Tada atsinešu žemėlapį, padėlioju jiems maršrutą, nuvažiuoja ir aplanko, grįžę giria. Visokių yra turistų, poilsiautojų, visokių žmonių“, – oficialiam sezonui pasibaigus, rugsėjo pradžioje pasakojo T.Baušys.
Valtinėje galima išsinuomoti visokiausias plaukimo priemones – valtį, irklentę, baidarę ir t.t. „Už pinigus galime bet kokį kaprizą įgyvendinti“, – šelmiškai šypsosi Tomas ir bando prisiminti, ką gi tokio neįprasto yra tekę įgyvendinti. „Gal nesakysiu, – nusijuokia. – Būna, tenka inventorių nuvežti vos ne į pelkę, nes žmonės susiplanavę ten plaukti.“
Iki šio sezono valtinė buvo apmirusi, dėmesio jai trūko, tad atgijusi vieta pritraukė žmonių – T.Baušys neslepia, kad daug kas stebėjosi, jog čia tiek gyvybės: kažkas kūrena laužą, kažkas verda pietus, kažkas neša irklą.
Sezono atidarymas valtinėje – pirmą vasaros savaitgalį, nors dirbti šiemet pradėta gerokai anksčiau: dar balandį, kadangi orai lepino. Uždarymas jau irgi atšvęstas rugsėjo 1-ąją, nors išsinuomoti valtį ar kokią kitą plaukimo priemonę dar galima.
Valtinę išsinuomojo
Pats Tomas kilęs iš Ignalinos. Jis prisipažįsta visada apgailestavęs, kad tokia graži vieta Palūšėje merdėjo, nes dar atsimena, kaip prieš dešimtmetį ir kiek anksčiau žmonės čia leisdavo ištisas vasaras arba atvažiuodavo kiekvieną savaitgalį. Valtinė buvo rekonstruoja europinėmis lėšomis, o Aukštaitijos nacionalinio parko ir Labanoro regioninio parko direkcijai paskelbus nuomos konkursą T.Baušys su kolegomis nusprendė dalyvauti.
„Išsinuomojome pastatą su valtimis, o visa kita jau yra jau mūsų pačių – pirkome, tarėmės su pažįstamais, kad galėtume pernuomoti. Svarbiausia, kad klientas atvažiavęs rastų tai, ko nori, – pasakojo Tomas. – Būdavo sezono metu dienų, kai ko nors trūkdavo, bet vietoj baidarės galime paskolinti kanoją, vietoj valties – dar ką nors. Sugalvojame visada.“
Juk aplinkui ežerai, miškai – būtų dviračių takas, žmonių turėtume žymiai daugiau. Nes žmogus atvažiuotų ne tik paplaukioti, – sakė T.Baušys.
Tai daugiau hobis, apie šį darbą sako T.Baušys, o ar verslas pasiteisino – reikėtų klausti tų, kurie paslaugomis naudojosi. O ko reikėtų, kad Ignalina taptų madinga poilsio vieta? Anot Tomo, to tikrojo recepto jis neturi, bet vis dėlto pasižvalgyti reikia ir į
„Reikia kapstyti nuo viršūnėlių, tada kastis iki šaknelių. Tarkim, jau daug metų kalbame, kad reikalingas dviračių takas nuo Palūšės per miškus iki Ginučių. Nėra. Vien vandeniu, ežerais mes žmonių nepritrauksime. Turime duoti kažko daugiau. Anykščiai turi vienintelę upę, kuri teka per miestą, sugebėjo pasistatyti Lajų taką. Mums gal net nereikia to kurortinės vietovės statuso. Ignalinos žmonėms reikia darbo, jeigu žmogus dirbs, jaunas žmogus liks, o jis turi kitokios iniciatyvos, galbūt daugiau drąsos, nuo to viskas keistis pradės“, – kalbėjo T.Baušys.
Jo manymu, geriausia, kai jaunas žmogus išvyksta, studijuoja, padirba kitur ir tada grįžta. O savivaldybė, nacionalinis, regioninis parkai turėtų sudaryti sąlygas kokiai nors veiklai: „Juk aplinkui ežerai, miškai – būtų dviračių takas, žmonių turėtume žymiai daugiau. Nes žmogus atvažiuotų ne tik paplaukioti, galbūt atvažiuotų dviračiu ir tada plauktų, dar ką nors pamatytų.“
Pasiūlymų Tomas neslėpė turįs, svarbu, kad juos kažkas girdėtų ir mėgintų įgyvendinti. O atvykėlius privilioti sunku nebūtų, jeigu veiklos pasiūlymų Ignalina turėtų daugiau. Ne visi patenkinti galimybe atvykti, nusipirkti parduotuvėje maisto ir nieko neveikti. Kiti nori čia būti ir turėti prasmingos veiklos.
„Mano tikslas yra parodyti žmonėms nuo 25 iki 45 metų iš Vilniaus, kad Ignalina, Palūšė, parkas yra ne prasčiau negu Nida, kur galima atvažiuoti, ištirpti gamtoje, kam reikia gamtos“, – įsitikinęs T.Baušys.
