Projektas „Pažink Žiemgalą dviračiu“ vykdomas kartu su Latvija. Vieni iš partnerių – Žagarės regioninis parkas. Iki vasaros vidurio turėtų būti parengti stendai ir internetinis žemėlapis dviratininkams, kurie norėtų dviračiu aplankyti Žagarės ir už sienos esančio Tervetės gamtos parko grožybes.
Viskas turėtų būti pritaikyta mėgstantiems važinėti dviračiais. Netrukus latviai išasfaltuos nepatogaus žvyrkelio ruožą, kuris jungia prie pat sienos esančią Žagarę ir už keliolikos kilometrų esančią Tervetę.
Mūsų pusėje asfaltuoti neskubama. Asfalto iki svarbiausio objekto – Mūšos tyrelio pažintinio pelkių tako – gali tekti dar ilgokai palaukti.
Modesta Bielskienė, Žagarės regioninio parko direkcijos vyresnioji specialistė priminė, kad dviratininkai parke yra visada laukiami.
Čia galima aplankyti netoli vienas kito esančius objektus: galima pradėti nuo dvaro rūmų, aplankyti užtvanką, atodangą, bažnyčias, garsųjį „puodų namą“, Žvelgaičio grožybes, Raktuvės piliakalnį ar buvusią žydų sinagogą.
Už miesto ribų geriausia būtų vykti į Mūšos tyrelio pažintinį taką. Pakeliui pamatyti Brolių akmenį, Veršių ąžuolą, Juodeikių paminklą Vytautui, Tėvo Stanislovo namelį.
Beje, vienoje pažintinio tako stotelėje neseniai atsirado ir jauno Tėvo Stanislovo nuotrauka. Jis nufotografuotas dar tuomet ir toje vietoje, kur kunigavo – netoliese esančiuose Juodeikiuose.
Gamtininkai teigtų, kad teoriškai asfaltas iki pažintinio tako tik padidintų lankytojų kiekį, tačiau tuo pačiu būtų daugiau triukšmo ar šiukšlių. Pastarųjų čia iš principo neturi likti, nes take nėra poilsiavietės ir šiukšliadėžių. Tai takas skirtas pažinimui ir atgaivai, o ne iškyloms.
Triukšmas čia taip pat nepageidaujamas – ypač nuo balandžio 1 iki rugpjūčio 1 dienos. Galioja taisyklė telmologiniuose draustiniuose tuo laiku nesilankyti, tačiau čia – savotiška išimtis.
Tai yra pažintinis takas, kuriuo galima eiti kiaurus metus. Minėtu laikotarpiu tiesiog negalima garsiai šūkauti ir žengti nuo tako gilyn į mišką – netrukdyti paukščiams.
Pelkėje esantis ežeras gamtininkams yra žinomas kaip želmeninių ir baltakakčių žąsų migracijos mėgiama stotelė. Gamtos fotografai kartais ten nakvoja, kad kylančios saulės šviesoje užfiksuotų pakylančius pulkus. Taip pat apylinkes mėgsta gervės, kurių klyksmą labai toli galima girdėti jau dabar.
Tenka pripažinti, kad šis takas yra vienas įspūdingiausių Lietuvoje. Anksčiau šis takas iš paukščio skrydžio priminė balionėlį – penki kilometrai vingiuoto kelio per pelkes ir palei vieną ežero šoną. Tuomet „balionėlis“ – trijų su puse kilometrų ratas, kuriame galima rasti Mūšos bei Juodupės ištakas, partizanų stovyklos bunkerius ir mitologinį akmenį su aiškiai įžvelgiama išskaptuota ožio galva.
Dabar takas eina aplink visą ežerą ir sudaro savotišką „aštuonetą“ su 900 metrų takeliu iki apžvalgos bokšto ir Miknaičių ežero.
Pribloškiančių vaizdų pelkė dovanoja praktiškai visais metų laikais. Visu savo grožiu gali atsiskleisti iš pažiūros niūriausiu oru – darganotą rudens vakarą ar šarmojantį pavasario rytą. Saulėtekių ir saulėlydžių tikrojo grožio neįmanoma ne tik aprašyti, bet ir nufotografuoti. Tik pamatyti ir atsiminti.
