Kažkam gali sukelti nuostabą – Vrindavanas laikomas bhakti (dvasingumo) lopšiu, kuriame – keli tūkstančiai šventyklų. Kažkoks vienybės jausmas atsigrežia į tave, kai sutinki gana nemažai skirtingų bhakti religinių grupių bei nuotaikų arti vienas kito ir visi – viename pasaulėžiūriniame lauke.
Mieste yra nei daug, nei mažai – apie 90 tūkstančių gyventojų. Čia nerasi jokių gyvūninių produktų, gal tik vieną kitą kiaušinį, kuriuos atvežė musulmonai. Mieste sveikinasi šventais vardais: Radhe Radhe, Jay Shry Radhe, Radhe Krishna, Hare Krishna, Jay Shry Radhe Shyam, Haribol... Kol dar Vrindavano dvasia manyje neišgaravo ir aš sveikinuosi su visais Radhe Radhe!
Pabuvau ir aš indiškoje pynėje, kurioje margas pasaulis smelkėsi kasdien į visus mano gyvybės kraštelius ir apjuosė pilnai. Integruotis nebuvo taip sunku, nes tam tikrų dalykų komponentai jau buvo įaugę į kraują. Gana seniai praktikuojamas vegetarizmas, psichoaktyvių medžiagų atsisakymas ir jogos pradžiamokslio žinios.
Labiausiai Indijoje įstrigo jos daugiaveidystė.
Bent jau man atrodo, pabuvojus Indijoje, jogos sistema yra dar gilesnė negu aš įsivaizdavau, todėl ir mano santykis su tuo, taip kaip aš suprantu – vis dar pradinuko lygio. Manęs persismelkęs dvasingumas nešokiravo, nes esu susipažinęs su vedomis.
Vrindavane gyvenau praktiškai mėnesį. Kitomis dienomis buvau išvykęs. Vieną dieną su grupele lietuvių vykome į Govardano kalvos parikramą (piligriminė kelionė basomis), kad apeitume dvidešimt kelis kilometrus pėsčiomis. Aplankėme Shyamą Kundą ir Radhą Kundą (tvenkiniai). Kita kelionė buvo organizuojama autobusu į Barsaną, Maturą ir dar kartą į Govardano kalvą. Govardaną šį kartą apvažiavome su rikša. Paskutinė kelionė buvo į Delį.
Labiausiai Indijoje įstrigo jos daugiaveidystė. Šitiek visko dar nesu matęs. Tai visiškai kita civilizacija, dar daugiau – kita „planeta“, kuri turi savas tradicijas, su kuriomis nori nenori teko susidurti. Gyvenimas čia yra paprastas, bet išaukštintas. Materialiai jie yra vargšai, bet dvasiškai jie laimingesni.
Tai visiškai kita civilizacija, dar daugiau – kita „planeta“
Pasirinkau labai gerą metų laiką – pavasarį. Vasario 23–kovo 22 d. buvo metas, kuomet dar neprasidėjo sunkiai pakeliami karščiai. Šilčiausia buvo maždaug 35 laispniai, bet jau paskutinėmis dienomis, kai teko ruoštis namo.
Vrindavanas – gyventojai, šventyklos ir didelė įvairovė su vienodomis gatvėmis
Siauros ir purvinos viena į kitą panašios gatvės, nubyrėję statiniai, išblukusios reklaminės iškabos, kai kur vaizdai primenantys lūšnynus ir savartynus, o gal taip ir yra. Jokio įvaizdžio niekas nesiekia, nei žmonės, nei viešbučiai, nei restoranai.
Tik šventyklose gražu, jauku, švaru, spalvota ir einama basomis. Ir tai didelis kontrastas su tuo, ką matome gatvėje. Tie, kas iš aukštesnių luomų labiau savimi pasirūpinę ir švyti tiek iš veido, tiek iš drabužių. Spalvų paletė ryški. Rūbai pas juos lengvi, spalvoti ir gražūs.
Kvapai – nuo smilkalų ir kvepalų iki šlapimo ir išmatų. Gatvėje – didelis chaosas ir nenutrūkstamas transporto priemonių įspėjamo signalo garsas iš pradžių nuteikė nejaukiai. Teko prie to priprasti. Išėjęs į gatvę jaučiausi nejaukiai, bet visada saugiai, nes tikėjau, kad viskas bus gerai. Tiesiog tokia tvarka ir jiems reikia visiems sutilpti.
Man pasirodė keista ir netikėta, kad Vrindavano miestas stokoja gamtos. Vos keli parkeliai, o pakelės medeliai yra nusėti dulkėmis. Lietuvoje buvau pripratęs kartais nueiti į mišką ar parką, o Vrindavane rasti tokią vietą buvo ypač sunku.
Radau vieną parką, į kurį kartais nueidavau, o taip pat kelis kartus užsukau į kaimo laukus, prie Jamunos upės, nusimaudyti šioje šventoje upėje. Kas man teikė pasigėrėjimą akims ir šiek tiek atstojo gamtos grožį – tai prekyba įvairiomis gėlėmis, suvertomis į spalvotas girliandas.
Žmonėms, kurie pripratę prie ramybės, Vrindavano mieste pasivaikščiojimas gali kainuoti daug – spengiančias ausis nuo įvairių transporto priemonių įspėjamųjų signalų, pusiausvyros praradimą nuo žmonių stabdymų ir pinigų prašymų net ir tada, kai juos ignoruoji, keistų kvapų, kurie gali pradėti pykinti.
Kas kartą einant gatve, visada jautiesi nejaukiai, nes nežinai, ar tu kam nors užsilipsi ant kulnų, o gal atsitrenksi, o gal tave kas nors stumtelės ar atsirems. Niekas čia nekreipia dėmesio dėl smulkių apsistumdymų ar apsidaužymų. Žmonės turi savo taikinius ir eina nesustodami. Tiksliau įvardinčiau – veržiasi be sustojimų, nedaro staigių judesių ir primena dramblius, kuriems sunku sustoti.
Niekas čia nekreipia dėmesio dėl smulkių apsistumdymų ar apsidaužymų.
Suprantu, kad nors ir viskas chaotiška, tame chaose yra kažkokia intuityvi tvarka. Neteko matyti jokių nelaimingų atsitikimų ar eismo įvykių. Transporto ypatumai su savais niuansais rodo, kad taisyklės gal ir kažkokios yra, bet ne tokios, kokios pas mus. Toks jausmas, kad automobilyje diržą segtis rekomenduojama, bet nebūtina, o motorolerio žibintui nesuveikus, pergyveni ne dėl to, kad sustabdys pareigūnas ir nubaus, bet kaip saugiai tamsoje parvažiuoti namo.
Didžioji dalis žmonių patenkinti – kvatoja, juokiasi, šypsosi. Pamatęs baltaodį indas pasisveikina praktiškai visuomet ir rodo didelę pagarbą. Dažnas nori nusifotografuoti.
Daug prašančių pinigų, nuo vaikų iki senjorų. Tik nelabai supratau, kurie iš tikrųjų neturi, o kurie pripratę prašyti ir gauti lengvus pinigus. Man spaudė širdį matant mažamečius vaikus prašančius išmaldos. Jie lyg numesti našlaičiai. Ir, kaip supratau, jokių vaikų namų ten nėra. Paradoksas, tačiau net ir „elgetos“ šypsosi gatvėje.
Vaizdai, kuriuos kartais pamatydavau, mane nukeldavo į laikus, kur žmonės neturėdavo skalbimo mašinų ir išmaniųjų telefonų. Mamos skalbia drabužius rankomis, vaikai bėgioja po kiemą ir žaidžia ne su kompiuteriais ar telefonais, o sugalvoja savo žaidimus kieme, kaip senais gerais laikais, kuriuos aš dar prisimenu.
Tiesa, gatvėje ar viešoje erdvėje teko pastebėti ne vieną išmanųjį telefoną. Liūdna, tačiau pastėbėjau, kaip indai mėgsta fotografuotis ir tai drąsiai daro net ir šventyklose. Fotografuoja viską, o labiausiai – save.
Man atrodo, kad įėjęs į sakralią erdvę tas vartotojiškas nuotraukų ir videoįrašų kaupimas sumenkina energetinę galią – nupigina vaizduotę ir uždaro interpetacijos galimybes bei susitelkimą į dievybes, pabuvimą ramumoje ir įsiklausymą į tai, ką tai galėtų duoti. Kai kuriose šventyklose jei ir draudžiama fotografuoti, jie vis tiek tai daro.
Sakoma, kad čia veikia YOGAMAJA. Tai dieviškųjų santykių energija, todėl žmonės pasirodė draugiški ir nuolankūs, tačiau teko suabejoti sąžiningumo klausimu, nes pirkau muzikos instrumentą, kuris vieną dieną kainavo tiek, o kitą dieną jau 25 eurais brangiau.
Susidaro įspūdis, kad kainas, kokias sugalvoja einamuoju laiku, tokias ir skelbia, priklausančias nuo nuotaikos. Jie iš pradžių siūlo paslaugą, o paskui prašo atsiskaityti ir dažnai kainos yra pakeltos kelis kartus. Manęs gatvėje už ausų valymą paprašė 100 eurų. Buvo ir komiška, ir gaila matyti to žmogaus veidą, kai jam sumokėjau apie 6 eurus.
Manęs gatvėje už ausų valymą paprašė 100 eurų.
Žmonės sukasi kas kaip gali. Lauke verda gyvenimas. Gatvėje jie lygina drabužius, siuva, kerpa, skalbia, remontuoja ir t. t. Prekyba – nuo vaisių iki drabužių, paslaugos – nuo ausų valymo tiesiog susistabdžius gatvėje, tilakų piešimo ant veido iki masažo siūlymo ant suoliuko.
Šiukšliadėžių mieste yra minimaliai, o ir jos dažnai ignoruojamos. Šiukšlės tiesiog metamos ant gatvės arba prie šiukšliadėžės. Indas nesivargina sukti galvos dėl atliekų – išgėriau puodelį arbatos ir numečiau puodelį po kojomis.
Dar įdomiau – suvalgiau važiuojančiame autobuse pietus iš palmių lapų lėkštės ir išmečiau atliekas atsidaręs langą tiesiog ant gatvės. Ir visiškai neįdomu, ar tos šiukšlės nukrito ant žemės, ar kam nors ant galvos. Anokia čia bėda. Ir tai mane glumino, o tuo pačiu sukėlė didelį juoką, kai su tuo susidūriau pats.
Man padarė paslaugą autobuse sėdinti indė – paėmė dvi lėkštes ir švystelėjo pro langą. Juokiausi garsiai. Seniau indai neturėjo jokių plastikinių pakuočių, puodeliai buvo moliniai, o ne plastikiniai ar popieriniai, neturėjo jokių traškučių ir kitokių vakarietiškų pakuočių, todėl visa tai, ką mesdavo gatvėje, suirdavo, tačiau dabar jie tai tęsia, bet niekas jų needukuoja, kad tai visiškai kitokios šiukšlės. Net jei ir edukuotų, neaišku, kaip būtų, nes šiukšlinimas yra tarsi mada ar kaip pavadinti. Tai jiems normalu.
Teko sutikti tik vieną piktą šunį kaime, bet ir jis tik paurgzdavo ir daugiau nieko.
Laukiniai šunys, karvės, beždionės, paršiukai – visi kuičiasi šiukšlėse ieškodami kąsnelio išlikimui. Visi gyvūnai jaučiasi ramūs ir nebijantys žmonių. Gyvūnų ir žmonių santykis pavyzdinis. Teko sutikti tik vieną piktą šunį kaime, bet ir jis tik paurgzdavo ir daugiau nieko. Neatrodė, kad jis pavojingas. Nemačiau nei vienos laukinės katės, tik vieną naminę.
Siuralistinis vaizdelis, kur tokių galima pamatyti iš tiesų daug. Eina dvi karvės keliu ir tuo pat metu per gatvę bėga šuo, vos ne joms po kojomis. Iš priešais dideliu greičiu atvyksta motociklininkas, kažkaip jų nepartrenkia, iš kitos pusės pasirodo rikša, šalia beždžionė valgo bananą, o visai netoli – prekyba spalvotais ryškiais drabužiais ir prie pat vyksta statybos, kurios skleidžia garsus ir teršia orą. Visi gyvena savo gyvenimą, bet vaizdelis – kaip siurealistiniame sapne. Trini akis ir negali patikėti.
Prieš vykstant į Indiją buvau girdėjęs įvairių istorijų apie beždžiones. Jos vagiliauja, kandžiojasi ir kartais elgiasi beprotiškai. Teko matyti gyvai, kaip nugvelbia piniginę, akinius, maistą lygioje vietoje. Vieną naktį beždžionių būrys prie viešbučio gal kiek išgąsdino, tačiau viskas baigėsi gerai. Buvo kartu ir baugu, ir juokinga.
Indijoje – ypatingai aštrus maistas. Laimei, buvo du restoranai vakariečiams su patiekalais, kurie mažiau aštrūs. Veikiausiai aštrų maistą jie vartoja, kad geriau virškintų ir organizmas lengviau kovotų su bakterijomis, nes jų yra daugiau nei pas mus. Man pačiam atiteko nemokama klizma ir priverstinis žarnyno prasivalymas kelias dienas bėgiojant į tualetą.
Indiški viešbučiai yra labai „prabangūs“ – be patalynės užvalkalų, be dvi dienas karšto vandens ir, žinoma, vis dingstančia elektra. Laimei, patalynė buvo pakeista.
Didelis privalumas – be transporto ir nekilnojamo turto kainų mieste, kuriame gyvenau, viskas buvo kelis kartus pigiau.
Aš vis uždavinėjau sau klausimus, kodėl Vrindavanas yra toks, koks yra? Man atėjo atsakymas, kad Vrindavanas nėra skirtas mėgautis ir patirti malonumą. Čia žmonės atlieka askezes, didesnes ar mažesnes – piligrimines keliones basomis, nusilenkimus ant kilimėlio ir taip, kol apeis visą miestą, lanko šventyklas.
Jei darbe jie gali pasirodyti tinginiai, kur prekyvietėje reikia pardavėją pasižadinti, o taksi vairuotoją pamasažuoti, pakutenti, patrinti ausis, kad neužmigtų kur nors pakelėje, režimo dalykuose jie atrodo labiau entuziastingi – 4.30 val. ryte jiems jau prasideda gyvenimas. 4.30 val. jau matydavau vaikšiojančių žmonių, o kažkas rekomendavo naktį 2.00–3.00 val. išeiti į miestą ir pamatyti tikruosius sadhu (klaidžiojančius vienuolius).
Neseniai praūžė „Holi“ šventė, kurioje teko pabūti. Šiame kasmetiniame renginyje susimaišo ne tik kastos ir luomai, bet ir visa kita. Nuspalvinti ir maži, ir dideli, ir jauni, ir seni, ir turtingi, ir vargšai. Šventykloje gavus neaišku iš kur prasivežusios vandens dažų srovės į veidą, rodytųsi iš dangaus atskriejančių spalvotų miltų ir delikačių miltuotų rankučių, kultūringai minkančių praeivių žandukus, supranti, kad turi pasiduoti ir „atsipalaiduoti“ taip, kaip tai daro indai, nesirūpindami, kad rūbus teks išmesti arba n kartų plauti.
Man ši šventė nebuvo daugiau nei pasilinksminimas, tačiau aš ne kartą regėjau, kad tai ne šiaip spalvų šventė, o viskas savotiškai „paplaukę“ smoge. Girdėdamas vietinių ir svečių, suvažiavusių tūkstančiais į šį miestą, šlovinimo skanduotes, šūksnius ir neblėstantį atsidavimą, suvokiau, kad jie turi didelę dovaną – tikėjimą Aukščiausia Aukštybe ir didelį entuziazmą, ko pas mus trūksta. Aš gal ir nieko nesupratau ir man tai buvo tiesog pasimėtymas dažais, bet jiems tai didelė šventė ir didelis religinis įvykis.
Didžiausias kelionės iššūkis buvo eiti daugiau kaip 20 kilometrų aplink Govardaną. Pats ėjimas – nieko baisaus – imi ir eini, tačiau teko eiti skaudančia galva, su temperatūra ir nuolatiniu svaiguliu. Žiūrėjau į žemę ir ėjau. Mintys sukosi tik apie vieną – ar išgyvensiu?
Kolegoms pasiūlius apvažiuoti kalvą su rikša, šios idėjos atsisakiau. Norėjau visą kelią įveikti pėsčiomis net ir tokioje būsenoje. Laimei, buvo šilta, bet ne per karšta. Man reikėjo šios kančios, nes žinojau, kad po kančios ateina laimė. Kai apėjau ir pasiekiau finišą, skruostais liejosi nevaldomos ašaros, bet aš tai padariau! Kitą dieną buvau praktiškai sveikas, tik viduriuojantis. Тai tęsėsi penkias dienas.
Netikėta, bet šioje šventykloje ginkluotas policijos pareigūnas paspaudė man ranką.
Didžiausią įspūdį paliko Akšardamo šventykla Delyje, kurioje jaučiausi kaip oro uoste, nes patikra analogiška, o Krišnos gimimo vietoje Maturoje reikėjo rodyti pasus viršiausiam viršininkui, kad praleistų mus – baltaodžius. Netikėta, bet šioje šventykloje ginkluotas policijos pareigūnas paspaudė man ranką. Apskritai, kelionėje teko su pareigūnais pabendrauti ne kartą ir jie pasirodė labai draugiški. Tokios pagarbos dar neteko sulaukti iš jokio pareigūno.
Taip pat didelis įvykis buvo „Red Stone“ šventyklos dievybių gimtadienis, kur policijos pareigūnų lydimi, su guru ir daugiatūkstantine žmonių minia, dievybės „išvažiavo į gatvę“ ir vyko judantis koncertas, kur ant visu garsu buvo paleista muzika. Ir nesvarbu, kad aparatūra „springo“. Svarbu – efektas ir šlovinimas. Man teko pašokti su guru, uždėti jam girliandą. Buvo gana smagu ir teko lipti per savo drovumą. Čia su tokio lygio guru elgiamasi taip, kaip pas mus su prezidentu.
