Pasaulio kultūrų festivalis – pasaulinės „Gyvenimo meno“ organizacijos 35 metų jubiliejus – į Indijos sostinę Delį sutraukė 3,75 milijono žmonių. Pasaulyje, krečiamame terorizmo, būtina kalbėti apie šį gimdantį taiką ir meilę festivalį, apie Indijos chaose slypintį dvasingumą.
Pirmas įspūdis – smarvė ir intuicija
Helsinkis–Delis. Septynios valandos ore. Ironiška – nusileidus ant Indijos žemės, skrydžio palydovai visus keleivius dezinfekuoja, kad į šalį neįneštų užkratų. Tarp sėdynių praeina su flakonėliu, leidžiančiu kvapnų purškalą.
Žengus iš lėktuvo šį aromatą permuša rūgštus, karštas, kažko labai seno kvapas. Kilimai! Pirma mintis, kad tai jie, iškloti visame Delio oro uoste, dvokia.
Dangstomės nosis skaromis, kai kuriuos pykina. Dar dvi dienas atrodo, kad gatvėse, lovose, vandenyje ir net maiste yra kilimo kvapas ir skonis.
Dangstomės nosis skaromis, kai kuriuos pykina. Dar dvi dienas rodosi, kad gatvėse, lovose, vandenyje ir net maiste yra kilimo kvapas ir skonis.
Neįmanoma ramiai judėti su lagaminu autobuso link. Suprantu, kas čia esu – baltoji, gražuolė ir, žinoma, pinigų maišas.
Vyrai baltuojančiomis akimis seka kiekvieną judesį, kažką šnabžda savo kalba.
Kojos, pečiai, visos viliojančios kūno dalys po drabužiais, bet jautiesi tūkstantį kartų nurengta.
Nespėji apsiprasti su gašliu dėmesiu, o aplinkui jau sukasi išmaldos prašančios rankos: „One dollar, one dollar, one dollar.“
Kur visos moterys? Vyrai prekiauja, šluoja, siuva, stumia prekystalius ant ratų, nešioja dėžes, rūko, tupi ant kelkraščių, reguliuoja eismą, vairuoja rikšas, taksi ir sunkvežimius, kramto ir šlykščia ruda srove spjaudo tabaką. Šmėsteli vos viena kita žavinga, sariu pasipuošusi figūra.
Lygybė, teisės. Patekau į pasaulį, kuriame šie žodžiai svetimi. Tūkstantmečių tradicijas išlaikiusi kultūra sunkiai paaiškinama, įstatoma į rėmus, valdoma.
Tai – chaosas, kuriame veikia savaiminė tvarka. Automobiliai, rikšos, motociklai ir žmonės lekia visomis kryptimis. Ženklų, pėsčiųjų perėjų beveik nėra. Eismas vyksta kelių milimetrų atstumu. Pirmenybę turi tas, kuris papypsino greičiau ir garsiau.
Išsiskiriame čia ne vien dėl odos spalva, bet ir blaškymusi. 100 metrų – tai ilgas, pavojingas, streso ir įspūdžių pilnas kelias. Tik vėliau suvokiu, kad chaose gali išgyventi klausydamas intuicijos, o ne logikos balso. Gali eiti tik susitaikęs, neteisdamas, tikėdamas ir būdamas dabarties momente.
Rikšos – intuityvios eismo taisyklės
Sėdame į dvivietę rikšą, minamą. Lieknas indas veža mus kaip jautrias princeses, pirmą kartą nusileidusias iš prašmatnių rūmų bokštų.
Riedame turgaus takeliu – vos atskiriu, kur šalikelė, o kur kelias, kur prasideda ir baigiasi prekystalis, kur turgus, o kur jau įprasta miesto gatvė. Virš viso to – elektros laidų voratinkliai, kuriais šokinėja beždžionės.
Buvome sutarę – 200 rupijų už pavėžėjimą. Jau artėjame prie autobuso. „300“, – sako vairuotojas. Įbrukame 200.
„Ar turite dolerių?“ – lyg tarp kitko klausia. Ignoruojame. Pasiekus autobusą, indas gudrauja – na štai ir atvykome – 200 rupijų. Nusijuokiame. Geras pokštas, drauguži, – mes jau sumokėjome.
Na štai ir atvykome – 200 rupijų. Nusijuokiame. Geras pokštas, drauguži, – mes jau sumokėjome.
Pasigauname ir motorines rikšas, kur telpame jau šešiese. Du draugai prisėda ant atsikišimo, panašaus į papildomą sėdynę gale.
Gidas liepia samdytis naują rikšą – esą čia sėdėti nesaugu, gali sustabdyti policija.
Kvatojame, pažvelgę į save, susigrūdusius būdelėje ant ratų be langų, durų, saugos diržų, įsikibusius į metalinius trypus, kad posūkyje neišlėktume. Daugiau pasamdytų rikšų – daugiau išbyrėjusių pinigų iš europietiškų maišų.
Taikos festivalis prišaukė visas stichijas
Festivalio vieta – Jamunos upės krantas. Saulės išdegintas sausas laukas su keletu medžių. Septynių futbolo stadionų dydžio scena jau iš vakaro žiba visomis spalvomis.
Į dangų stiebiasi auksiniai kupolai. Kiek akys aprėpia pristatyta baltų kėdžių – kiekviena paminkštinta, dailiai apsiūta rankomis. Sutikti savanoriai pasakoja, kad šiomis dienomis jie vietoje pamiega keletą valandų ir vėl kimba į darbus.
Tarsi iš Delio triukšmo būtume persikėlę į kitą planetą. Paslaugūs, besišypsantys žmonės.
Kelios valandos laukimo ir pora minutėlių „Krakoviako“ repeticijos drauge su latviais ir estais.
Pirmąją festivalio dieną pro apsaugą žygiuojame į sceną – kruopščiai patikrina, neleidžia pasiimti nei fotoaparatų, nei mobiliųjų telefonų.
Scenos pakopose jau sėdi šimtai muzikantų su sitaromis, būgnais, kitais instrumentais. Po pakylomis, ant kurių jie įsitaisę, – neaprėpiama vamzdžių ir vamzdelių konstrukcija.
Pilkomis lino suknelėmis ir baltais galvos apdangalais užlipame į sceną ir susėdame tarp Indijos regionų šokėjų. Sunku įžiūrėti jų veidus, kai garderobe tiek spalvų, blizgučių, varpelių, veidrodėlių ir bumbuliukų.
Išsiskiriame kuklumu. „Ar jūs vienuolės? O gal nuotakos?“ – pusiau rimtai klausinėja indai ir trokšta fotografuotis, klausytis mūsų kalbos.
„From Lithuania“, – atsakome dešimtis kartų ir dažniausiai dar pakartojame, kol galiausiai atrėžiame „From Europe“. Europa kai kuriems iš jų tik maža tolima šalelė, kur visi kalba europietiškai.
Ima mušti būgnai, vienuoliai pradeda giedoti sanskrito kalbos mantras ir prakiūra dangus.
Saulės spinduliai dar skverbiasi pro debesis, didelius lašus indai gaudo delnais ir priima didelėmis baltomis šypsenomis.
Dar daugiau džiaugsmo – prasideda ledukų kruša. Visą dangų apjuosia vaivorykštė, pakyla vėjas.
Į sceną žengia 6000 šokėjų. Kaip milžiniška gyvatė harmoningai juda ir žvangina barškučiais ant kojų.
Mes netrukus šlapiais suknių galais atliekame savo numerį. Daugiau kaip 100 šokėjų milžiniškoje scenoje – kaip kruopelė. Šlapi, pilki basakojai iš paslaptingo, mažai kam girdėto krašto. Beje, tai laikina scena. Per keletą mėnesių ji bus išmontuota.
3,75 milijono blaivių žmonių meditacija už taiką
Kitą dieną jau persikeliame į žiūrovų gretas, 3,75 milijono masę. Jokių svaigalų, tabako. Tai festivalio rengėjo Pasaulinės organizacijos „Gyvenimo meno“ pasekėjai, užsiimantys joga, meditacija, kvėpavimo technikomis, besimokantys sąmoningo gyvenimo būdo.
Antrąją dieną programos pabaigoje vėl prapliumpa lietus. Masė patraukia išėjimų link. Sausa žemė virsta klampiu, slidžiu moliu.
Iš pradžių stengiamės neišsipurvinti, paskui suprantame, kad svarbiau nepaklysti, kibtis po tris ar keturis.
Kai kur mėtosi šlepetė ar dvi. Taikos dvasios jokia stichija nepalaužė – poros kilometrų purviną čiuožyklę žmonės tarsi vaikai įveikia su juoku ir dainomis.
Festivalio kulminacija įvyksta trečią dieną – pasaulinė meditacija už taiką. Keletas valandų pasaulyje įtakingų asmenų pasisakymų nebesutelkia minios dėmesio.
Tačiau prabilus daugelio čia susirinkusiųjų autoritetui, dvasiniam mokytojui, šventės organizatoriui Šri Šri Ravi Šankarui milijonai žmonių nutyla. Panašu, kad nė vienas iš pasisakiusiųjų nesurinktų tokios minios – tik pats organizatorius.
Vyksta pasaulinė meditacija už taiką. Viskas, ką reikia padaryti, sutelkti dėmesį į aplinką, savo kūną, kvėpavimą. Apima ramybė, meilės, gėrio jausmas, kūnas atsipalaiduoja ir veidas pats pradeda šypsotis. Po to kiekvienas muzikos garsas ir šokis ateina iki pat širdies.
Reikėtų pabrėžti, kad tuo pačiu metu pasaulyje kartu meditavo dar daugybė milijonų „Gyvenimo meno“ pasekėjų. Jų jau niekas nesuskaičiuos.
Indiškos gyvenimo pamokos
Po festivalio tęsiame beprotišką kelionę: Agra, Vrindavanas, Haridvaras, Rišikešas. Dar kartą įsitikiname – Indijoje viskas nutinka atvirkščiai negu tikiesi.
Manai, kad vegetarų šalyje kasdien lepinsies įvairiausių daržovių troškiniais, vaisiais – užmiršk. Kasdien ryžiai, miltų papločiai ir dalas padaže. Dažniausiai tai taip aštru, kad prireikia nosinaitės nuo čili bėgančiai nosiai.
Dažniausiai tai taip aštru, kad prireikia nosinaitės nuo čili bėgančiai nosiai.
Nusiperki brangesnę ledų porciją, ir keistas prieskonis neleidžia įsidėti burnon. Kiaulė su paršeliu išlenda iš po autobuso ir atiduodi brangią porciją šiai šeimynai.
Lipi į šventyklą Himalajų prieigose ir tikiesi, kad viršūnės grožyje ir ramybėje medituosi.
Mėgaukis keliu į tikslą, nes užlipęs suprasi, kad pats kelias yra esmė. O ten, viršūnėje, iš kažkur teka šlapimo srovės, šventikai įkyriai reikalauja pinigų, triukšmas kaip turguje.
Manai, kad viešbutyje puikiai išsimiegosi ir švariai nusiprausi? Indijoje paleisk prisirišimą prie komforto. Dvasinių mokyklų ašramai dažnai būna prastesni nei viešbučiai, neduoda švarios patalynės, yra pigūs arba nemokami ir visiškai nenuspėjami.
Rišikeše sutinku keliauti į ašramą, tačiau dalis draugų renkasi viešbutį. Atsiduriu ant Gangos kranto, kambarys švarus, kieme gieda ir varpeliais skambina berniukai – būsimi vienuoliai. Vos du eurai už nakvynę. Maistas gardus ir dar gauname lauknešėlį išsinešimui.
Draugai, išvykę į viešbutį, du kartus buvo išsiųsti į kitą viešbutį, susimokėjo žymiai brangiau, negavo švarių kambarių ir vaizdų į Gangą. Gera karma – sakė mums gidas ir vadino mūsų nakvynės vietą rojumi.
Sikai – sergėti ir tarnauti
Ne be reikalo kai kurie indai ant galvos dėvi turbaną, nesiskuta barzdos, ūsų, prie diržo nešioja lenktą kardą. Išdidūs ir paslaptingi.
Tai – sikų religijos atstovai. Daugiausia jų pamatysi pagrindinėje šventovėje Gurudvara Bangla Sahibas. Čia tviska baltuma, švara, auksiniai kupolai, ją supa didžiuliai baseinai. Lyg vaikščiotum sniegu, spiginant saulei, – vos gali atmerkti akis.
Švenčiausia vieta – altorius, kuriame padėta sikų knyga Guru Grantas Sahibas. Nakčiai ji keliauja „miegoti“ į netoliese esančią blizgančiais patalais ir užuolaidomis apdangstytą lovą.
Nakčiai ji keliauja „miegoti“ į netoliese esančią blizgančiais patalais ir užuolaidomis apdangstytą lovą.
Kita itin svarbi šventyklos vieta – virtuvė ir valgomasis. Siko pareiga – tarnauti žmonėms, nepaisant jo religijos ar įsitikinimų.
Šioje mokyklos sporto salės dydžio virtuvėje kaista dviejų metrų skersmens puodai, papločius kočioja akių nepakeliantys sikai, meta juos į milžinišką kepimo mašiną. Visi savanoriai.
Už stiklo matyti dar triskart už virtuvę didesnis valgomasis. Kasdien nemokamai čia gali pasimaitinti iki 10 tūkstančių žmonių, o šventinėmis dienomis pavalgo ir iki 25 tūkstančių.
„Kartą aukštas Indijos valdžios pareigūnas atsistojo eilės priekyje. Jis buvo pastatytas į galą, o už įžūlumą jo buvo paprašyta plauti indus“, – pasakoja gidas.
Sikų religijos atstovai Indijoje sudaro tris procentus, o Indijos armijoje jų yra net 30 procentų. Sikai nuo seno priklausė karių kastai.
Taip pat jie sumoka didelę dalį mokesčių valstybei, nes sikai dažniausiai patys imasi verslo ir nemėgsta dirbti kitam.
Siku tampi tik gimęs sikų šeimoje. Mūsų gidas – taip pat sikas. Jam 59 metai ir niekada nėra ragavęs mėsos, paslaugus ir su puikiu humoro jausmu.
21 kilometras
Vrindavane esančiame krišnaitų ašrame nubundame pusę trijų ryto ir ruošiamės 21 kilometro žygiui aplink šventąjį kalną Govardhaną.
Vaizduotė jau piešia kalną ir ežerą, tekančią saulę ir maudynes. Dar tamsu. Pasirodo, kelias prasideda ir tęsiasi mieste. Kalnų nematyti. Žygiuojame asfaltu. Abiejose kelio pusėse sėdi elgetos ir iš po tamsių užklotų tiesia purvinas rankas.
Kai kurie atrodo lyg negyvi, bet prisiartinus staiga atsimerkia ir prašo pinigų. Kraupų vaizdą paaštrina puvėsių dvokas. Medžiuose kažkas knibžda, judina šakas. Beždžionės daug baisesnės, kai jų nematai, o tik girdi.
„Radhė radhė!“ – vis dažnėja ir garsėja šauksmas. Maldininkai, kuriuos šmaikšti bendražygė praminė radistais, ima akmenėlį, gulasi ant pilvo arba nugaros ir perkelia jį, kur pasiekia ranka. Aplipęs kelio dulkėmis maldininkas vėl kartoja mantrą, ima akmenį.
Apsiprantame, išmaldos prašytojų mažėja. Sustoju prie bananų pardavėjo. Penketas beždžionių apspinta, kol sumoku. Pusę banano staigiai nukandu ir numetu likutį ant žemės. Visos beždžionės supuola prie jo – galimybė suslėpti bananus ir bėgti.
Jėgos mąžta. „Likusius kilometrus eisiu tylėdama“, – pranešu draugams. Po kelių kilometrų apima susitaikymas su aplinka. Einu kiaurai per beždžionių šeimą, o jos į mane reaguoja kaip į kelio stulpą – niekaip.
Išmaldos prašytojai – taip pat. Lengva šypsena. Kaip maldininkė, tik pasirinkusi lengviausią iš įmanomų kelių. Stengiuosi eiti sąmoningai – pajausti kiekvieną žingsnį, kvėpavimą, tekančios saulės spindulį.
Suvokiu, kad čia, Indijoje, didesnė pramoga ir populiaresnis užsiėmimas yra ne naktiniai klubai ir apsipirkinėjimai, o dvasinių vietų lankymas, meditacija, maldos, mantros. Šventyklos visada pilnos žmonių. Tarp penkių belangių trobų būtinai kyšo šventyklos bokštas.
Chaose, nežinomybėje, visiškoje beprotybėje užmerki akis, medituoji ir šypsaisi. Indijoje išgyvena ir Indiją įsimyli tie, kurie sugeba pasiduoti chaosui, kurio centre skamba mantros, varpeliai, o susitaikiusius nuplauna sidabrinės Gangos srovės.
