Valgymo ypatumai vietiniame restorane
Užsisakę viename iš nedidelių Indijos restoranėlių, nustembame, kai mūsų patiekalas atkeliauja ne lėkštėje, bet ant didžiulio bananmedžio lapo. Ėmus dairytis šakutės ar peilio, tenka nusivilti – tokie čia nenaudojami.
Besišypsantis ūsuotas padavėjas ranka moja link kriauklės rankoms plauti ir sugrįžus prie staliuko duoda valgymo instrukcijas: „Valgykite su ranka, taip maitinsite ne tik savo kūną, bet ir sielą. Tik su dešine ranka, kairė skirta purviniems darbams dirbti, pavyzdžiui, purvui nuo bato nubraukti“.
Paklūstame ir, it maži vaikai, imame rankomis kabinti maistą. Tačiau atrodo, kad vaikystėje tai daryti buvo žymiai smagiau – dabar ryžiai byra į visas puses, o ir lęšių troškinį su pirštais pakabinti atrodo be galo sunku.
Maistas toks skanus, kad pavalgę net pirštus norime apsilaižyti, tačiau mūsų stalo kaimynai jau moja pirštu – to daryti nevalia, nemandagu.
Šalia sėdinti šeimyna netrukus pastebi nerangius užsieniečius ir ima mus mokyti – pasirodo, iš maisto reikia suformuoti nedidelius rutuliukus ir juos dėti į burną.
Maistas toks skanus, kad pavalgę net pirštus norime apsilaižyti, tačiau mūsų stalo kaimynai jau moja pirštu – to daryti nevalia, nemandagu, kad ir kaip skanu buvo, rankas reikia nusiplauti.
Taip pat pastebime, kad indai prie stalo užsisėdėti nemėgsta – dažnas greit sudoroja savo patiekalą ir traukia savais keliais. Tad sugalvojus po pietų ar vakarienės dar pasėdėti ir paprašius dar vieno arbatos puodelio, sulaukiame nustebusių žvilgsnių.
Gatvės skanumynai: ragauti baisu, bet skonis – pasakiškas
Kaip išvengti pilvo negalavimų? Matyt, gatvėse nevalgyti? – dar besiruošdami išvykti klausėme po Indiją keliavusio draugo Karolio.
„Nuo to pabėgti nepavyks. Gali saugotis, tačiau vidurius vis tiek paleis, – šyptelėjo mūsų pašnekovas. – O jei nuspręsite gatvėje nieko neragauti, labai daug prarasite“.
Indijos gatvėse maistas ruošiamas ant kiekvieno kampo, tad išties sunku praeiti pro nepakartojamus kvapus ir mikliai dirbančius virėjus.
Kelias dienas į gatvės prekeivius žiūrėję įtariai, netrukus įsidrąsinome ir prisijungėme prie gatvės maisto smagurių.
Beveik visas maistas gaminamas prieš tavo akis. Kulinarinius šedevrus atrandame pačiose netikėčiausiose vietose: saldžius ryžių blynelius – vienoje Mumbajaus autobusų stočių, pasakiškas Momas (indiškus koldūnus) – Delio universiteto skverelyje, o mūsų labai pamėgtą Čili Parotą pirmą kartą ragaujame pas tiesiog prie greitkelio įsikūrusį prekeivį.
Kaip ir prieš kelionę sakė draugas Karolis, nuo pilvo bėdų nepabėgame, bet ne gatvės gardėsius tenka kaltinti – kelis kartus užsukę į Džaisolmere esantį nediduką restoranėlį ir itin skaniai papietavę, čia užsukame ir trečią sykį.
Tąkart nutariame pabandyti meniu kažką naujo ir išsirenkame labai prabangiai skambantį patiekalo pavadinimą, tačiau net neįtariame, kad suvalgius jo mūsų laukia ilga ir skausminga naktis...
Iš Indijos keliamės į Centrinę Aziją, kuri mus tiesiog užbūrė nuostabia gamta: kalnais, kurie, regis, neturi nei pradžios, nei pabaigos, žydrais ežerais bei be galo šiltais žmonėmis. Jie sutiktam keliautojui atveria ne tik namų duris – kartais ir savo spintas atidaro.
