„Turkish Airlines“ mus nuskraidina į Stambulą, kur lėktuvo į Naująjį Delį reikia laukti beveik 24 valandas. Avialinijos pateisina savo absoliutaus kokybės lyderio vardą Europoje mus nemokamai apnakvydindamos penkių žvaigždučių viešbutyje.
Kitą dieną dar spėjame pasigrožėti Stambulo vaizdais – paskutinis atsisveikinimas su komfortu ir prabanga prieš įžengiant į visiškai kitokį Rytų pasaulį.
Galiausiai, po ilgai trukusio skrydžio nusileidžiame Indijos sostinėje Naujajame Delyje. Ir čia iš karto susiduriame su pirmais netikėtumais – nesulaukiame viešbučio vairuotojo, turėjusio mus pasitikti oro uoste ir nuvežti į viešbutį. Paskambinus telefonu išgirstame: „Atsiprašome, sugedo mašina...“
„Sveikos atvykusios į Indiją“, – tariame sau. Nepabūgę nei pradingusio vairuotojo, nei veriančių vietinių žvilgsnių, nei aplink besisukančio chaoso, šokame į metro ir leidžiamės į daugiau nei valandos trukmės kelionę iki viešbučio. Iš pradžių nesuprantame, kodėl metro vagone esame vienintelės merginos. Kaip vėliau paaiškėjo, čia traukiniuose yra dviejų tipų vagonai: tik moterims ir bendrieji.
Traukinyje taip pat pajutome pirmuosius vietinių kultūrinius ypatumus – čia nėra familiaraus vakarietiško mandagumo, vyras prieina prie tavęs ir rėžia: „Madam, aš vyresnis, leisk man atsisėsti“.
Atvykus į viešbutį mus ir vėl pasitinka netikėtumai – paaiškėja, kad kambarys, kurį iš anksto buvome rezervavusios dviems naktims, yra užimtas, todėl mus apgyvendina gretimai esančiame kitame viešbutyje.
Nusprendusios, kad neleisime išorinėms aplinkybėms išsklaidyti entuziazmo, užrakiname daiktus kambaryje ir leidžiamės aplankyti pirmojo savo kelionės objekto – Akshardam šventyklos. Tai didžiausia induistų šventykla pasaulyje. Įspūdingo dydžio šventykla buvo pastatyta vos per penkerius metus. Tai istorijos ir meno kūrinys. Visą šventyklos teritoriją, į kurią įeinant privalu nusiauti batus, supa sodai ir fontanai.
Antrąją dieną Indijos sostinėje susipažįstame su vietiniais – gatvėje prie mūsų prieina vyresnio amžiaus vyras, „tuktuko“ (egzotiška triratė transporto priemonė) vairuotojas, ir pasisiūlo už 300 Indijos rupijų (1 EUR = 72 INR) mus pusę dienos vežioti ten, kur mums reikia. Tokiu būdų aplankome lankomiausią Delio vietą – Lotoso šventyklą, dvelkiančią ramybe ir hamonija, Indijos vartus, prezidento namus, Humajūno kapavietę, parlamentą, ir sikhų švenyklą Gurudwara Bangla Sahib.
Vairuotojas pats nusprendžia mūsų dienos planą paįvairinti nuveždamas mus į indiško šilko parduotuvę ir į dar keletą pagal kainas į vakariečių turistus orientuotas kokybiškas indiškų gaminių parduotuves. Tik vėliau jis mums prasitaria, jog tokiu būdu iš parduotuvės vadovo jis gauna bilietą, už kurį gali nemokamai pavalgyti kavinėje.
Ir tokia sistema galioja visur – vairuotojas nuveža turistus į tam tikras parduotuves, turgus ar restoranus, už tai gaudamas tam tikrą atlygį. Įdomu yra tai, jog parduotuvėje jo atvežti klientai netgi neprivalo nieko pirkti, užtenka 10–15 minučių apsižvalgyti, pasidomėti viena kita preke, paklausinėti kelių klausimų, žodžiu, suvaidinti tam tikrą spektaklį, jei neketina nieko pirkti, tam, kad uždirbtum maisto savo vairuotojui.
Po dviejų pilnų įspūdžių dienų Delyje galiausiai išvykstame į Agrą. Traukinių stotyje mus pasitinka dar vienas netikėtumas – prie įėjimo neuniformuotas žmogus, prisistatęs kaip traukinių stoties darbuotojas, pažiūrėjęs į mūsų bilietą pradeda aiškinti, kad mūsų traukinys atšauktas ir mums reikia važiuoti į turizmo agentūrą, kuri padės nusigauti iki reikiamo miesto.
Budrumo nepraradusios dar traukinių stotyje išsiaiškiname, jog tai apgaulė ir bandymas prisidengiant netikra turistų agentūra išvilioti pinigų. Sėdame į traukinį ir keliaujame Agros link. Maždaug 200 km kelionė truko daugiau nei 6 valandas – ir tokiais tempas Indijoje važiuoja beveik visi traukiniai.
Atvykus į Agrą ir vėl nusisamdome „tuktuko“ vairuoją visai dienai, kuris mus nuveža į vienu iš pasaulio stebuklų laikomą Tadž Mahalą, įspūdingąjį Agros fortą, keletą prekybviečių ir į labai patraukų „Green Park“ restoraną, pamėgtą visų šiame mieste apsilankančių turistų. Restoranas yra gryname ore, priklauso indų šeimai, todėl atmosfera ten – kaip jaukiuose indiškuose namuose, o maistas ypatingai skanus.
Kitą dieną nusprendžiame po Agrą pasivaikščioti vienos, todėl neatsiginame vaikų, sekančių paskui ir prašinėjančių duoti šokolado arba pinigų. Gatvėse taip pat užkliudo moterys, kurios su suluošintais mažais vaikais prašinėja išmaldos. Žemesniųjų kastų gyventojai gana dažnai gimus vaikams juos specialiai suluošina, kad tokiu būdu galėtų vėliau jais pasinaudodami prašant gatvėje išmaldos.
Dulkėtas gatves čia taip pat mindo karvės, ožkos, asilai ir laukiniai šunys. Karvės Indijoje yra lygiavertis eismo dalyvis, kaip ir žmogus. Atrodo, sunku suvokti, kaip žmonės gali gyventi tokioje aplinkoje diena po dienos, ar važiuodami mašina išlaviruoti tarp visų gatve vaikštinėjančių palaidų gyvūnų, tačiau galiausiai net nepajunti, kaip pats pripranti prie tokios kasdienybės.
Kitą dieną išvykstame į Džaipūrą – Radžastano valstijos sostinę, dar kitaip vadinamą „rožiniu miestu“. Šį pavadinimą jis pelnė dėl to, jog beveik visi pastatai jo naujamiestyje yra rožinės spalvos. Džaipūre gyvena apie 3 milijonai žmonių. Senamiestis yra geltonos spalvos, todėl vadinamas Gintariniu miestu.
Čia taip pat stūkso ir žymusis Gintarinis fortas („Amber fort“). Tai įspūdinga tvirtovė, pastatyta kalnuose. Po šią teritoriją vaikštinėja drambliai, kurie suteikia tik dar daugiau egzotikos. Tai savotiška turistų meka, pritraukianti milijonus turistų.
Džaipūre taip pat aplankome Jantar Mantar observatoriją, Birla šventyklą, Vėjų rūmus („Hawa Mahal“), ant vandens stūksančius Jal Mahal rūmus, dramblių fermą. Ypatingo dėmesio verta yra beždžionių šventykla – tai šventykla kalnuose, kur gyvena daug laikinių beždžionių. Turistai jas maitina riešutais ar bananais.
Važiuodamos atgal į viešbutį pakeliui vis juokiamės, nes mūsų vairuotojas vis moja kokiam nors savo giminaičiui – šeimos Indijoje labai didelės. Šeima, turinti keturis vaikus, yra skaitoma maža. Taip susipažinę su mūsų „tuktuko“ vairuotojo giminaičiais ir aplankę įspūdingiausias vietas, leidžiamės į 9 valandų kelionę traukiniu į dar vieną miestą – Udaipūrą.
Udaipūras – visiškai kitoks miestas, nei kad prieš tai matyti. Atrodo, tai pirma vieta, kurioje iš tiesų galima pasimėgauti ramybe. Aišku, ir tai sąlyginai. Miestas įsikūręs tarp kalnų, jame yra keli ežerai. Pats didžiausias – Pichola ežeras. Pastarasis ypatingas dar ir tuo, kad dar praeitas metais nuo sausros jis buvo visiškai išnykęs, nuo vieno kranto iki kito buvo galima nueiti pėsčiomis.
Beveik visi čia esantys restoranai yra ant stogo – nesunku atspėti, jog dėl veriančio vaizdo, kuris atsiveria žiūrint į kalnų, ežerų ir architektūros sintezę.
Udaipūras taip pat priklauso Radžastano valstijai ir dėl savo architektūros yra vadinamas „baltuoju miestu“. Pavaikštinėjus po miestą, nustebina ir vietos gyventojų mentalitetas, kuris yra visai kitoks nei ankstesnėse vietose. Žmonės čia paprastesni, nuoširdesni, nesistengia apgauti turistų. Vieną kartą perkant keletą prekių pardavėjas net nepaėmė visų pinigų – tiek, kiek oficialiai kainavo prekės. Tai buvo pirmas kartas, kai Indijoje mums, turistėms, nereikėjo derėtis.
Udaipūre, be turgaviečių, taip pat aplankėme miesto rūmus, Jagdish šventyklą, laivu apiplaukėme Pichola ežerą ir apžiūrėjome jame esančius rūmus ant vandens. Visiems čia atklydusiems, labai rekomenduojama pasikelti į Karni Mata kalną, nuo kurio matosi įspūdinga miesto panorama, kalnai ir ežerai. Įspūdį taip pat paliko ir nacionalinių Indijos šokių šou, kurį galima kiekvieną vakarą pažiūrėti Bagore Ki Haveli muziejuje.
Taip apžiūrėję paskutinį mūsų maršruto miestą, vietinėmis avialinijomis skrendame atgal į Naująjį Delį ir pradedame ilgą kelią namo...
Indija – kontrastų šalis, kuri abejingų nepalieka. Nors iš pradžių skurdas, nešvara, vietinių gyvenimo būdas ir benamiai šunys ant kiekvieno kampo šiek tiek šokiruoja, vėliau pamatai, kokie iš tiesų laimingi čia yra žmonės. Visa tai, ką jiems atneša gyvenimas, jie priima kaip likimo dovaną. Kiekvienas indas įsitikinęs, jog jam lemta gimti šioje šalyje, priklausyti tam tikrai kastai. Gyvenimą ir jo ypatumus jie priima kaip duotybę, už kurią yra dėkingi. Todėl nė vienas kelionės metu sutiktas vietinis nesiskundė, jog yra kažkuo nepatenkintas, o priešingai spinduliavo laimę ir džiaugsmą dėl to, ką turi.
Prieš išvykstant į šią kelionę daugelis net stebėjosi, kaip mes, dvi merginos, nebijome po Indiją keliauti savarankiškai. Po dviejų intensyvių kelionės savaičių galime drąsiai teigti, jog bijoti iš tiesų nėra ko. Nors kelionės pradžioje ir buvo mūsų budrumą patikrinusių dalykų, tačiau svarbiausia – su kokiu požiūriu į šią šalį ir kultūrą įžengi pats.
Visiems vykstantiems į Indiją norisi patarti tik vieną – atsipalaiduokit ir būkit atviri patirčiai, kurią suteiks ši magiška šalis...
