Panašiai galvojo ir lietuvis Andrius Sarcevičius, laimėjęs stipendiją mokytis Indonezijoje. Bet vis dėlto čiupo gyvenimo suteiktą šansą ir, atrodo, nepasigailėjo, nes tolima šalis jį taip įtraukė, kad vyras nusprendė ten pasilikti ilgiau.
Kaip parašyti rašinėlį nemokant kalbos?
Tiesa, apie visus laukiančius nuotykius, kultūrinius skirtumus ir kitus keblumus Andrius sužinojo tik atvykęs. Iš pradžių, prieš porą metų, kai sužinojo, jog laimėjo stipendiją universitete mokytis indoneziečių kalbos, jam tereikėjo išspręsti dilemą – važiuoti ar ne.
„Galvojau: na ką, yra puiki galimybė nuvažiuoti už dešimties tūkstančių kilometrų ir pamatyti naują šalį, pakeliauti, pramokti naujos kalbos, gal ir kitų kalbų, pamatyti naujų žmonių… Viskas, važiuoju!“ – pasakojo pašnekovas.
Apsispręsti padėjo ir vienos ten besimokiusios draugės įkalbinėjimai: puikus oras, skanus maistas, linksmi žmonės, graži gamta.
Atrodo, gyvenk ir norėk, jei ne ta kalba, kurios mokytis keliavo Andrius. Savaime suprantama, indonezietiškai iki tol jis nemokėjo nė žodžio, bet, turėdamas laiko lėktuve, pramoko pasakyti skaičius, savaitės dienas ir panašiai.
Parašyti rašinio negalėjau, tad nusprendžiau surašyti visus žinomus žodžius. Gal šiek tiek ne į temą, bet parodys mano žinių lygį. Taigi surašiau skaičius, savaitės dienas, mėnesius, „mama“, „tėtė“, „sūnus“, „dukra“, „valgyti“, „miegoti“, „dirbti“.
„Pirmą savaitę universitete mūsų laukė indoneziečių kalbos testas – labai rimtas, trunkantis kelias valandas, panašiai kaip TOEFL (bene plačiausiai pripažįstamas anglų kalbos testas – red. past.). Reikėjo keltis penktą ryte, važiuoti daugiau nei valandą į kitą miesto galą, į kitą universitetą ir rimtai sporto salėje laikyti.
Gavome po keturias knygas, vienoje – klausymo pratimai, kitoje – gramatika, rašymo užduotis. Man sudėtingiausia buvo su rašiniu, nes nieko nesupratau.
Reikėjo parašyti rašinėlį viena iš keturių temų. Nelabai galėjau suprasti, apie ką, nutuokiau tik šiek tiek iš paveiksliukų. Mokėjau kelis žodžius, bet nemokėjau susieti jų į sakinius, nes juk niekada nesimokiau indoneziečių kalbos!
Parašyti rašinio negalėjau, tad nusprendžiau surašyti visus žinomus žodžius. Gal šiek tiek ne į temą, bet parodys mano žinių lygį. Taigi surašiau skaičius, savaitės dienas, mėnesius, „mama“, „tėtė“, „sūnus“, „dukra“, „valgyti“, „miegoti“, „dirbti“. Nepatikėsit, bet, kaip kalbą mokėdamas nuliniu lygiu, gavau labai neblogą pažymį. Mano kurse mokėsi mergina iš Rytų Timoro, kuri laisvai kalba indonezietiškai, bet nemoka gramatikos, nes galbūt turi mažiau įgūdžių mokytis kitų kalbų. Kai po metų laikėme egzaminą, ji už rašto darbą gavo mažiau balų nei aš pirmą savaitę per tą egzaminą!“ – prisiminimais pasidalijo Andrius.
Tikėjimas – būtinas
Tolimoje šalyje teko pratintis prie kitokios kultūros bei tradicijų. Pačią pirmą dieną universiteto durys buvo užtrenktos tiesiai prieš lietuvio nosį, mat jis buvo netinkamai apsirengęs. Nors nuolat tvyro karštis, aukštosiose mokyklose ten privaloma formali apranga: ilgos kelnės, uždari batai, marškinėliai su apykakle. Taip išreiškiama pagarba šioms institucijoms ir dėstytojams.
Būsimieji studentai užsieniečiai buvo perspėti, kad šiukštu negalima vilkėti šortų ir berankovių marškinėlių, tad Andrius tokių nė neturėjo, bet jo atsivežtieji vis tiek netiko, nes buvo be apykaklės. Problemą atvykėlis išsprendė nesunkiai – greitai persirengė, mat lyg tyčia kuprinėje turėjo marškinius.
Indonezijoje buvo kitoks ir žmonių bendravimas. Viena pagrindinių taisyklių – rodyti pagarbą vyresniam žmogui. Pavyzdžiui, jei močiutė žiūri televiziją, o anūkas nori išeiti iš kambario, pirmiausia turi atsiklausti: „Aš jau gal eisiu.“
Viena pagrindinių taisyklių – rodyti pagarbą vyresniam žmogui. Pavyzdžiui, jei močiutė žiūri televiziją, o anūkas nori išeiti iš kambario, pirmiausia turi atsiklausti: „Aš jau gal eisiu.“
Tik tuomet, pritūpęs ir palenkęs galvą, kad ši nebūtų aukščiau už močiutės, gali išeiti. Močiutė tokiu atveju tikriausiai palinkės geros kloties, bet paprašyti jos leidimo vis tiek būtina.
Negalima ir stovėti įsirėmus rankomis į klubus, nes toks žmogus atrodo piktas, arogantiškas bei agresyvus.
Šios normos – pagarba vyresniam, įvairioms institucijoms – ypač įsitvirtinusios musulmoniškoje Indonezijos dalyje, kur gyvena Andrius.
Bet nereikia stebėtis, jei indoneziečiai apipila ir, atrodytų, tokiai kultūrai nekukliais klausimais: kiek tau metų, ar esi ištekėjusi arba vedęs, ar turi vaikų? Toks tiesmukas bendravimas suprantamas kaip nuoširdumas, o ne lindimas į kito pasaulį – tenykščiai gyventojai tenori suprasti, su kokiu žmogumi bendrauja, kuriai kategorijai jį priskirti (ar jaunesnis, ar vyresnis, ar vertas didesnės pagarbos).
Dažnas klausimas – apie religiją. Net jei esi netikintis, reikia išreikšti santykį su tikėjimu: sakyti, kad tėvai katalikai, kad esi iš katalikiškos šalies. Tai indoneziečiams suteikia daug papildomos informacijos. Juolab kad būti nereligingam ten nelegalu – religija net įrašoma į asmens dokumentus. Mat ši detalė reikšminga sprendžiant įvairius klausimus (santuokos, skyrybų, paveldėjimo), tad tikėjimas nurodo, kokias nuostatas taikyti.
Būti nereligingam ten nelegalu – religija net įrašoma į asmens dokumentus.
Vis dėlto, nors Indonezija – didžiausia musulmoniška šalis, religija nėra tokia svarbi, kaip, pavyzdžiui, Irane ar Saudo Arabijoje. Tai yra demokratinė valstybė, turinti prezidentą, dvejų rūmų parlamentą, ministrus. Islamą išpažįstančių gyventojų dalis – panaši į katalikų Lietuvoje, bet jis neturi valstybinės religijos statuso.
Žmonės gali išpažinti ir kitą tikėjimą. Valstybė pripažįsta islamą, katalikybę ir kitas krikščionybės kryptis, budizmą, hinduizmą, konfucionizmą.
Pietums – ryžių ar ryžių?
Indoneziją, ketvirtą pagal gyventojų skaičių valstybę, sudaro 13–17 tūkst. salų. Andrius gyvena Javos saloje, kur yra ir sostinė Džakarta. Iš čia iki daugeliui žinomo Balio (kai kurie, ten apsilankę, turbūt net nepagalvoja buvę Indonezijoje) reikia skristi apie 50 minučių. Jei norite suprasti Indonezijos dydį, įsivaizduokite skrydį nuo Portugalijos iki Irano – būtų vis ta pati valstybė.
Iš pradžių Andrius apsistojo bendrabutyje, tik po metų įsikūrė atskirame bute. Tenykščiai bendrabučiai – panašūs į lietuviškus, gal net tvarkingesni. Bene didžiausias skirtumas – kad vaikinai ir merginos gyvena atskirai. Dažnai ir karšto vandens nebūna, bet pašnekovas to nesureikšmino – kai lauke nuolat karšta, tinka ir šaltas.
Be to, erdvę reikia dalytis su įvairiais gyviais. Uodai – įprastas dalykas, jei nori miegoti prie atviro balkono ir nuo jų apsisaugoti, galima pasikabinti tinklelį. Į trečią aukštą atšokuodavo varlės, o pirmame aukšte ir gyvačių pasitaikydavo.
Bendrabutyje nebuvo virtuvės, mat indoneziečiai pietus ar vakarienę dažniausiai įsigyja tiesiog gatvėje. Šis maistas yra pigus ir labai populiarus. Tenykščiai žmonės labiausiai mėgsta kalbėti būtent apie maistą, panašiai kaip lietuviai – apie orą.
Nors iš tiesų ten apie orą nėra ką kalbėti, nes lauke tvyro pastovi +35 laipsnių temperatūra, tik per lietų nukrinta kokiais 10 laipsnių. Užtat visada galima paplepėti apie tai, ar jau valgei, ką valgei, tiksliau, pasak Andriaus – apie ryžius, nes jie indoneziečiams yra pagrindinis patiekalas. Kaip Lietuvoje valgoma mėsa su bulvėmis, daržovėmis, duona ar ryžiais, taip ten valgomi ryžiai su vištiena, daržovėmis ir panašiai.
Be to, maistas – labai aštrus, o Andriaus gyvenamoje vietoje – dar ir labai saldus, net mėsos patiekalai. Todėl mitybos klausimu jam teko gerokai pasukti galvą, mat nemėgsta nei ryžių, nei aštraus maisto. Liko vaisiai, kurių Indonezijoje netrūksta. Vien bananų yra bent dešimt rūšių, jau nekalbant apie įvairius mums egzotiškus vaisius.
Obuoliai ten – priešingai, reti ir brangūs, nes auga tik kalnuotose vietovėse, kur ne taip karšta. Jie ir vynuogės – brangiausi vaisiai, gali kainuoti ir kokius 4–5 eurus už kilogramą.
Įdegis? Nieko gražaus!
Nusiteikęs kultūriniam šokui, lietuvis iš anksto domėjosi, ko laukti. Tačiau nemažai dalykų vis tiek nustebino. Pavyzdžiui, kad Indonezija – besišypsančių žmonių šalis. Jie atrodo patenkinti gyvenimu, džiaugiasi, dalijasi šypsenomis.
„Gal ir lengva šypsotis, kai visus metus lauke – +35 laipsniai ir šviečia saulė, o jei palyja, po poros valandų vėl nušvinta saulė. Turbūt paprastesnis gyvenimas“, – svarstė pašnekovas.
Jo žodžiais tariant, tokioje vietoje daug nereikia, kad būtum laimingas: šildymas nekainuoja, elektra oro kondicionieriams – taip pat, mat jie yra prabangos reikalas ir dauguma tenkinasi paprastais ventiliatoriais.
Vis dėlto kai kas nustebino nemaloniai. Pavyzdžiui, Andrius negalėjo patekti į baseiną su savo įprastais maudymosi šortais – ten priimtina maudytis su šortais, primenančiais aptemptus dviratininkų šortus, tad jam vėl teko persirengti. Tiesa, nors Indonezija – musulmoniška šalis, moterys maudosi su maudymosi kostiumėliais, dažniausiai vientisais, o ne bikiniais.
Maudytis jūroje, jei ne turistinė vieta, neįprasta, nes Indoneziją supa vandenynai, taigi bangos kur kas aukštesnės ir stipresnės. Be to, karštis būna dar stipresnis.
Prekybos centruose dauguma kremų balinamieji. Dušo želė – irgi. Andrius pardavėjos paklausė, gal yra kas tamsinančio. Moteris jo nesuprato…
Nuo vandens atsispindint saulei oda įdega dar stipriau, o indoneziečiai to visai nenori. Todėl prekybos centruose dauguma kremų ten – balinamieji. Dušo želė – irgi. Andrius pardavėjos paklausė, gal yra kas tamsinančio. Moteris jo nesuprato…
Vienas labiausiai nustebinusių ir gal net kiek išgąsdinusių dalykų buvo lėktuve išgirstas įspėjimas apie mirties bausmę.
„Skambėjo paprastai: daiktus galima pasidėti po sėdyne priešais save arba lentynoje virš galvos, o jei vežate narkotikų, jums gali grėsti mirties bausmė“, – po poros metų Andrius juokėsi, bet pirmąsyk išgirsta tokia frazė galėjo ir išgąsdinti.
Neįprasta pasirodė ir kaimynų bendruomeniškumo iniciatyva – naktinis patruliavimas, kad gatvėje būtų saugiau. Pirmą, antrą ar trečią nakties gatve dviračiu pravažiuoja apsaugininkas ir trenkia metaliniu strypu į kiekvieną stulpą. Taip jis ne tik nurodo, kiek valandų, bet ir garsiai visiems praneša nemiegantis, budintis ir visus saugantis. Andriui toks triukšmas vidury nakties kėlė nuostabą. Bet vėliau iš kaimynų suprato, kad tai reiškia saugumą.
Indonezijoje – daugiau nei 700 kalbų
Po studijų universitete Andrius indoneziečių kalbos toliau mokėsi savarankiškai. Žinioms patikrinti ten duodamas testas, panašus į anglų kalbos TOEFL. Iš viso yra septyni lygiai, iš kurių pirmas – aukščiausias. Pašnekovas sakė pasiekęs jau trečią, tad dar turįs, kur tobulėti.
Turimų žinių jam pakanka ne tik susikalbėti Indonezijoje, bet ir suprasti kitų šalių gyventojus. Indoneziečių kalba, kurioje naudojama mums įprasta lotyniška abėcėlė, panaši į malajų kalbą, vartojamą ne tik Malaizijoje, bet ir Singapūre bei Brunėjuje.
Indonezijoje ši kalba – tik viena iš daugelio. Salose gyvena daugybė tautų, kurios bendrauja daugiau nei 700 skirtingų kalbų, o vienintelė visiems bendra ir suprantama daugeliui – indoneziečių. Esama ir tokių dialektų, kurių, net mokėdamas indonezietiškai, nesuprasi. Andrius pasakojo kartą nukeliavęs daugiau nei 2 tūkst. km nuo tos vietos, kur gyvena, ir jau su savomis žiniomis pajutęs, kad žmonės kalba kitaip.
Lietuvis keliautojas, kelionių vadovas (čia galite rasti jo puslapį) ne tik toliau stiprina savo įgūdžius, bet ir pats moko vietinius anglų kalbos privačioje mokykloje. Taigi pats gali patirti, kaip veikia taisyklė gerbti mokytoją, dėl kurios ne sykį turėjo keisti savo drabužius. Pavyzdžiui, mokyklos direktorius gali ateiti patikrinti, ar moksleiviai avi baltas kojinaites ir taip rodo pagarbą aplinkiniams.
