Pirmą ir antrą pasakojimo dalis galite rasti čia.
Turistams neleidžiama važiuoti kartu su vietiniais net jei to norėsite arba nebus vietų ypatingajame vagone, tad verta traukinio bilietus nusipirkti iš anksto.
Aguas Cajientes ypatingas tik tuo, kad yra tarpinė stotelė į Maču Pikču. Čia beveik niekas neužsibūna ilgiau nei vieną naktį. Viešbučių ir kavinių kainos – padidintos kaip ir visose turistinėse vietose, tačiau gan lengva perprasti sistemą ir susigaudyti, kur geriausia valgyti ir kaip susitarti, kad kavinėje netaikytų papildomo aptarnavimo mokesčio.
Miestelis įdomus ir tuo, kad gali sutikti žmonių iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Visi jie atvažiavo dėl vieno pagrindinio tikslo – Maču Pikču. Dauguma keliasi 4 valandą ryto ir keliauja į Maču Pikču pasitikti saulės. Tai viliojo ir mus, tačiau kadangi visą naktį pylė lietus, nusprendėme palaukti, kol prasisklaidys debesys.
Miestelis įdomus ir tuo, kad gali sutikti žmonių iš pačių įvairiausių pasaulio kampelių. Visi jie atvažiavo dėl vieno pagrindinio tikslo – Maču Pikču.
Nors lietus nurimo, dangus nežadėjo nieko gero, tad į Hajana Pikču (Huayna Picchu) – kalną, nuo kurio atsiveria Maču Pikču, pradėjome kilti be ypatingo entuziazmo. Neįkvėpė ir jau nuo viršūnės nusileidžiančių keliautojų veidai. Protu suvokėme, kad nelabai verta kilti kone ropomis į statų kalną ir nieko nepamatyti pro debesis, tačiau širdy vis dar tikėjomės stebuklo. Žinoma, motyvavo ir tai, kad esame vieni iš 400, kurie gali lipti į šį kalną, mat bilietai yra išgraibstomi prieš kelis mėnesius.
Hajana kalnas yra aukštesnis nei Maču Pikču apie 360 metrų. Gidai pasakojo, kad stačioje šio kalno viršūnėje gyveno vyriausias Maču Pikču šventikas, apsuptas nekaltų mergelių. Kiekvieną rytą jis su nedidele palyda leisdavosi į Maču Pikču paskelbti naujos dienos pradžios. Net jei inkai buvo labai nedidelio ūgio ir iš prigimties tinkami lakstyti kalnais, sunku įsivaizduoti, kaip jie tai darė kasdien ir ne po kartą.
Laimei, mūsų kančias atpirko išsisklaidę debesys ir Maču Pikču apšvietusi saulė. Sustojimas viršūnėje buvo geriausia visos dienos dalis, kai gali niekieno netrukdomas sėdėti ir grožėtis tobulomis žaliomis terasomis, iki detalių apgalvota miesto struktūra ir bent mintimis pabandyti persikelti į tuos laikus, kai čia, kalno apačioje, virte virė gyvenimas. Jis verda ir dabar, tačiau vaikščiojant apačioje, po Maču Pikču griuvėsius, beveik neturi laiko stabtelti, nes visuomet yra eilė už tavęs norinčių nusifotografuoti. Tik iš viršaus gali pamatyti visą senojo miesto paveikslą, primenantį kondorą.
