Keisčiausia tai, kad nepaisant itin užteršto oro, gatvėse pilna bėgiojančių ar kitaip sportuojančių žmonių. Pasaulinė lieknėjimo manija neaplenkė ir šio Pietų Amerikos kampelio net jei mums atrodo, kad prisikvėpavus mašinų dujų savo sveikatai gali labiau pakenkti nei padėti. Kaip ten bebūtų, maloniau matyti sportuojančius nei apgirtusius žmones, kurių Bolivijoj matyti daugiau nei Peru.
Alkoholizmo problema egzistuoja abejose šalyse, tačiau bent jau didžiuosiuose Peru miestuose mums neteko matyti nei rūkančių, nei svirduliuojančių žmonių. Užtat daug daugiau tokių, kurie patys prieina ir pasiūlo pagalbą, jei mato pasimetimą tavo akyse. Žinoma, net jei praeiviai ar viešbučiuose dirbantis personalas tau yra ypatingai paslaugūs, aklai pasitikėti kelionių agentūrų atstovais neverta. Pavyzdžiui, svarstant ar keliauti mirties keliu, ar ne, rinktis šią pramogą mus įtikino žodžiai, kad kelyje teks prasilenkinėti tik su dviračiais, o ne mašinomis.
Legendomis apipintas mirties kelias (Death Road) mus viliojo jau senai, tačiau pavėžioti kalnų serpentinais, paskraidinti beveik subyrėjusiais ir labai nepatikimais lėktuvėliais, buvome rimtai susimąstę, ar norime rizikuoti dar daugiau. Patikinti, kad su vairuotojais-mirtininkais susidurti neteks, nusprendėme atsiduoti likimui ir susidraugauti su mirtį nešančiu keliu.
Kelias dėl mirčių ne kaltas
Mirties kelias savo epitetą pelnė tik 1995 metais. Tikrasis jo vardas – Šiaurės Yungo kelias, kuris driekiasi 70 kilometrų tarp La Paso ir Koroiko.
Jis išgarsėjo tuo, kad per metus jame vidutiniškai žūdavo nuo 100 iki 200 žmonių. Vis dėlto, mistikos čia nėra, mat kelias nuo aukščiausio taško – 4200 metrų – labai staigiai nusileidžia iki 300 metrų, atverdamas iki 800 metrų skardžius. Kelias – vos 3 metrų pločio, tad mėgstantiems palakstyti vietiniams vairuotojams yra ypatingai daug progų nugarmėti žemyn. Dėl gausių mirčių, pastatytas kitas kelias, tačiau kadangi jis buvo remontuojamas mūsų kelionės metu, visi turėjo važiuoti būtent mirties keliu.
Na, bet kaip pasakojo gidas, šis kelias mėgstamas vietinių ir todėl, kad jis trumpesnis nei aplinkinė nauja atkarpa. Kai iš už staigaus kampo išnyra sunkvežimis be jokio garsinio perspėjimo, susidaro įspūdis, kad pravažiuoti kuo didesniu greičiu vietiniams yra garbės ir orumo klausimas. Pagal taisykles, besileidžiantys nuo kalno, kaip kad mes su dviračiais, turi važiuoti arčiau skardžio. Stengėmės šio reikalavimo nepaisyti, tačiau kai susiduri su greitai atlekiančiu vairuotoju tenka labai operatyviai reaguoti ir duoti kelią.
Gidas ne šiaip sau kiekvienoje stotelėje kartojo, kad pagrindinė taisyklė – nesitraukti atgal, mat vienas žingsnis ir tu gali skristi žemyn. Fiziškai minti dviratį nėra sunku, mat beveik visus 60 kilometrų leidiesi žemyn nuo kalno, tačiau rankas visuomet reikia „laikyti ant stabžių“. Dairytis ir grožėtis kalnais važiuojant nesinori, nes, kaip žinia, dviratis krypsta ten, kur žiūri tavo akys.
Teko važiuoti vienu iš pavojingiausiu laikomu keliu Nepale, tačiau neteko patirti nieko panašaus kaip čia – tikriausiai nėra daugiau tokios vietos pasaulyje, kai tu lendi su dviračiu po kriokliu, besileidžiančiu nuo 300 m aukščio stataus skardžio, o tokio pat aukščio ir 90 laipsnių statumo skardis yra ir po tavimi. Siaura kelio juostelė, išskaptuota kalno pakraštyje, neturi nieko bendra nei su saugumu, nei su mums įprasta kelio sąvoka. Asfalto nėra. Tenka minti per žvyrą, skaldą ar purvą ir neturint patirties važiuojant bekele, dviračio „plaukiojimas“ ant minkštos dangos sukelia ypatingai daug adrenalino.
Asfalto vaikams ten tikrai yra ką veikti, tačiau alternatyva sėsti į autobusiuką, važiuojantį iš paskos, neatrodo saugesnė dėl vietinių vairavimo įpročių. Tad iš vėliau sutikto gido išgirsta istorija apie 75 metų vokietį, nukritųsi nuo skardžio žemyn 15 metrų, bet tęsusį kelionę su dviračiu toliau, neatrodo tokia jau neįtikėtina. Kur kas nuostabiau tai, kad jam pasisekė užstrigti už medžio, tad gidai ir ekskursijos draugai jį sėkmingai užtraukė atgal į viršų. Jo šalme žiojėjo skylė, tačiau jis nepatyrė jokių sužalojimų. Nebent smegenų sutrenkimą, jei toliau drįso sėsti ant dviračio.
Deja, tokių laimingų istorijų, matyt, nebūna daug, mat visos pakelės nužymėtos kryžiais. Jie geriau nei bet kokie gido žodžiai primena ir motyvuoja laikytis saugumo taisyklių. Įtampa ir adrenalinas lydėjo visą kelionę, tačiau matyt kuo esi arčiau nebūties, tuo esi arčiau gyvenimo, tad be jokios abejonės, tai buvo viena įdomiausių patirčių visame gyvenime.