Asmeninė patirtis šnabžda: keliautojui senstant, kelionėms tapus gyvenimo būdu ar darbu, hostelių romantika ima blėsti. Tačiau ten apsistoti – kai kuriais atvejais naudingiau nei viešbutyje.
Kaip komunoje
Didelės patalpos su dešimčia ar penkiolika dviaukščių lovų. Kai kurie hosteliai (paprastai konservatyviuose islamo kraštuose) turi po kelis atskirus daugiaviečius nakvynės kambarius – skirtus tik moterims, tik vyrams ir „mišrius“.
Jausmas beveik kaip kareivinėse, tik nėra momento, kada įsiviešpatautų spengianti tyla: vis kas nors kvatoja, plepa, šiugždena popierius. Naktį būtinai kas nors knisasi po lagaminą ir ruošiasi vykti į oro uostą, knarkia ar garsiai gadina orą, o pasitaiko ir, kai kaimynystėje įsiaudrinusi porelė dūsauja, aimanuoja.
Vienintelis plotas, kuris teisėtai priklauso tik tau, – tai tavo lova. Kai kurie hosteliai dormitoriumuose – daugiaviečiuose nakvynės kambariuose – sukuria šiokią tokią asmeninės erdvės iliuziją: prie guolių galima užsitraukti užuolaidas, arba dviaukštis migis nuo kitų atsiriboja slankiojančiomis durimis – regis, nakvotum ant drabužinės spintos lentynos. Taip galima įsijausti į vidutinio honkongiečio gyvenimą, kai būtis tokioje dėžutėje – kasdienybė.
Svarbiausiais patogumais, tokiais kaip dušinė, tualetas, virtuvė, reikia dalytis su kitais. Tad populiariame hostelyje turizmo sezono metu rytais bendras prausyklas apsupa pulkas norinčiųjų išsimazgoti. Eilę gali prisieiti užsiimti ir prie išvietės, ypač jei vienas klozetas tenka viso aukšto gyventojams. Gali tekti palaukti, ir kol atsiras švarus peilis džemu pertepti pusryčių skrebučiui.
Nakvynės hostelyje kaina paprastai ir būna visiškai proporcinga ten gaunamam privatumui ir ramybei. Tai yra vidutiniškai – vos keli ar keliolika eurų už naktį. Nesistebiu keliautojais, kurie komunos sąlygomis nesutiktų gyventi nė už atlygį. Manau, nebūtinai dėl išlepimo, o dėl pagrįsto būgštavimo, kad čia kiekvienas savaip interpretuoja poilsio, laisvės, tvarkos ir intymumo ribas.
Vis dėlto dažnas hostelis siūlo ir atskirus vienviečius, dviviečius bei šeimyninius kambarius. Aišku, už didesnę kainą – ji gali priartėti ir prie ekonominės klasės viešbučio tarifų. Kai kuriems numeriams priklauso dušinė bei tualetas. Tačiau miegamasis paprastai būna kišeninis arba jei erdvus, vis tiek atitolęs nuo viešbučio su žvaigždutėmis apartamentų standartų, nes tai ir nėra viešbutis, tad gali išpulti belangis arba be jokių spintų ir kabyklų.
Garso izoliacija gali pasitaikyti prastesnė nei pas mus chruščiovkėse arba pigiausiuose naujos statybos daugiabučiuose, kur už sienos girdisi, kaip kaimyno katinas užšoka ant unitazo ir atlikinėja gamtinius reikalus. Privatų hostelio numerį nuo koridoriaus ar kito kambario nebūtinai skiria stora siena – kai kada tik gipso kartono pertvara. Taigi, pabėgimas nuo triukšmo – labiau simbolinis.
Didžiausias tokių kambarių privalumas, lyginant su dideliu dormitoriumu, pilnu nepažįstamųjų, – daugiau realaus privatumo ir vietos asmeniniams daiktams pasidėti. Man tai priimtiniausias nakvynės variantas, kai turiu išbalansuoti tarp ribotų finansinių galimybių ir asmeninių komforto poreikių.
Nuotykių ir informacijos gūžtos
Bendrabučio tipo nakvynės namuose apsistoja ne tik jauni, bevaikiai keliautojai, kurie dar nėra išvarginti buities ir per gyvenimą dar nespėjo persisotinti kelionių nuovargio. Hosteliuose apsigyvena ir jau žilstelėję „buržuazinio“ Vakarų pasaulio bastūnai, bet vis dar žvalūs ir fiziškai stiprūs, dažniau – vyrai.
Daugumai jų išėjimas iš vadinamosios komforto zonos – naujovė, dar iki galo neištyrinėta pramoga, savanoriškas iššūkis, nes kol augino vaikus, visada vykdavo ilsėtis be jokios improvizacijos tik ten, kur šilta, viskas paduota ir padaryta, viskas įskaičiuota. Kol dar yra jėgų ir fantazijos, reikia atsigriebti už tuos nuobodžius atostogų laikus.
Hostelių nesibaido ir bendravimo su svetimaisiais išsiilgę, o gal nuodėmingų potyrių ištroškę sielos hipiai. Solidaus viešbučio koridoriuose ir blizgiame vestibiulyje atseit netyčia elegantiškai užkliudyti simpatiją ar tai gražuolei arba širdies princui padėti susirinkti iš netikėtai prasižiojusio lagamino staiga pabirusius daiktus – žymiai lengviau romantiškuose kino filmuose nei realybėje.
Ten, kur visi norom nenorom malasi arti vieni kitų, pažintys įvyksta tarsi savaime. Ir jos praverčia ne tik pasilinksminimo tikslais. Didžiausia bendravimo su nepažįstamaisiais privilegija – galimybė gauti vertingų patarimų. Hostelyje, jei tik jis pilnas keliautojų, visada sutiksite žmonių su dar neataušusiais įspūdžiais bei kontaktais, ką tik grįžusių iš ten, kur jūs vykti dar planuojate. Rekomendacijos bus tikslesnės, gausesnės, nepalyginamai šviežesnės nei išsirankiotos interneto knibždėlynuose.
Be to, platesnių užmojų hosteliai turi sutarčių bei ryšių su vietinėmis kelionių agentūromis, tad padeda susiorganizuoti turus, gauti bilietus, vizas. Taip pat save gerbiantys hosteliai pasirūpina darbuotojais, kurie sklandžiai susišneka angliškai, net ir tose šalyse, kur ji tebėra egzotiška sunkenybė. Tarkim, Kinijoje, Mongolijoje jaunimas uoliai mokosi anglų kalbos, bet vis dar įprasta, kai net supermodernaus viešbučio registratorė vos surezga vieną kitą žodį. O ambicijų turinčiame hostelyje visada atsiras kas normaliai mokės mažiausiai vieną užsienio kalbą.
Savarankiškiems keliautojams hosteliuose apsistoti ypač naudinga laukiniuose kraštuose, kur tarpmiestiniai autobusai kursuoja retai ir problemiškai, logistika neišvystyta, gal net nėra gerų kelių. Atsidėjus laiko, hostelyje įmanoma prisiklijuoti prie besiformuojančios turistų grupės arba pačiam surinkti keliautojų komandą, kad ilgų atstumų kelionėje nereikėtų vienam nuomotis mašinos, o galima būtų vairuotojo paslaugų ir degalų išlaidas pasidalyti su kitais.
Aš jaučiuosi išaugusi iš „hostelių amžiaus“, tačiau kai prieš dvejus metus viena pirmą kartą lankiausi Mongolijoje, neprašoviau, kad Ulan Batore specialiai užsisakiau nakvynę „bendrabutyje“. Po ekstremalių išvykų į Gobio dykumą ir stepių gilumą bei labai gamtiško gyvenimo jurtose, grįžti į šviesų, tvarkingą hostelį, kuriame yra karštas dušas, galima apsiskalbti, be problemų pakrauti skaitmeninius prietaisus ir suprantamomis kalbomis susigraibyti naudingos informacijos, būdavo tikra palaima, kai jau nieko daugiau mandresnio ir nereikia.
Kompensacija – grožis
Jei nakvynės namai – kaip bendruomenės gardas, dar nereiškia, kad atmosfera dormitoriume būtinai bus tokia depresyvi kaip pusę amžiaus neremontuotoje daugiavietėje ligoninės palatoje, o atskiras kambarys – kaip bejausmė celė. Tai gali pasitaikyti. Bet konkuruoti gebantys hosteliai stengiasi išsiskirti aplinka ir stiliumi, taip tarsi kompensuoja standartinių patogumų trūkumą.
Jie įsikuria mediniuose namuose, istorinio paveldo ar senovę imituojančiuose pastatuose, pirmuosiuose ar cokoliniuose daugiabučių aukštuose arba atvirkščiai – dangoraižių aukštybėse. Visiškai greta stūksantys karališkieji rūmai, galbūt pilis, gal vaizdingiausias miesto parkas, centrinė aikštė, paplūdimys ar senamiestis jau savaime hosteliui suteikia šarmo.
Langas, jei toks yra, gali „atsimušti“ į pilką gretimo namo sieną ar kokią nors triukšmingą makalynę, bet gali būti dosnus pavydėtino atviruko – gal atsivers namų bei šventyklų stogų lipdinys, gal dangoraižių vitrina, gal vandenynas ar kalnai.
Tibete teko nakvoti ant pasaulio stogo – įvairiomis prasmėmis. Lasoje rytinę kavą gurkšnodavau, o vakarais prie kompiuterio dirbdavau ilgame mediniame balkone, pakibusiame virš senojo prekybos ir ritualų rato – Barkoro ir atsisukusiame į švento grožio Tibeto plokščiakalnio viršūnių panoramą. Maroke medinų hosteliai su riadais ir plačiomis stoginėmis terasomis irgi verti aplankyti kone kaip gyvi muziejai.
Pekine, kai senieji kvartalai dar nebuvo masiškai naikinami, mėgdavau apsistoti Tiananmenio aikštę supančiuose hutonguose. Tai siauros vienaaukščių namų gatvės, apjuostos aukštų tvorų – tarsi miestas mieste. Ten vieni su kitais nepertraukiamai liečiasi nedidukai gyvenamieji būstai, krautuvėlės, lauko užkandinės, viešieji tualetai, kvapai ir vietos senolių kvaksėjimas. Imperiniais laikais hutongai būdavo statomi taip, kad namai turėtų vidinius kiemus, kaip, pavyzdžiui, ir vienuolynai. Panašios struktūros – ir kitų istorinių Kinijos miestų senosios centrinės dalys.
Jaukumu, stilingumu besirūpinantys kiniški hosteliai mėgdžioja vieni kitus: kiemus apsistato vazonais su gėlėmis, po jų lapais pavėsyje snaudžia labradoras ar ilsisi katinas, žvelgiantis į raibuliuojantį akvariumą, arba jis slampinėja palei nedidelį fontaną. Kitaip tariant, jaunimo nakvynės namai savo vertę kelia ir jokių ypatingų investicijų nereikalaujančiomis estetinėmis smulkmenomis, o erdvesni prigalvoja įvairių poilsio zonų – su knygų iš viso pasaulio skaitykla, biliardo, pingpongo stalais, hamakais, baru su nemokamu talonu pirmam alaus bokalui.
Bankoke pakeičiau kelis hostelius, kol atradau tą, į kurį sutikčiau grįžti. Nei jo architektūra, nei interjeras niekuo neypatingas, o ir jokių įdomesnių pramogų jis nesiūlo, bet prijaukina nepriekaištinga švara ir privačiuose kambariuose, ir, svarbiausia, bendrose dušinėse.
Apskritai klaidinga pasiduoti pasipūtėliškam eurocentristiniam požiūriui esą, lyginant su kitais regionais, Europos apgyvendinimo įstaigos yra saugiausios ir tvarkingiausios, vien todėl, kad jos – vakarietiškos. Glitnūs ir nuobodūs pigūs hosteliai man dažniau pasitaikydavo būtent Europos miestuose. Beje, Stokholme, kur pragyvenimo lygis – aukštas, miegamojo rajono hostelyje gavau sterilų ir jaukų vienvietį kambariuką, bet ir sumokėjau kaip už poilsį 4 žvaigždučių viešbutyje tolimojoje Azijoje. Mano geriausia patirtis su hosteliais daugiau „neša“ į Rytus.
Taigi, vienos taisyklės, kaip sėkmingai pataikyti, nėra.
Kaip išsirinkti?
Kaina nėra vienintelis hostelio puikumo lygio rodiklis. Reikėtų atkreipti dėmesį į nuotraukas. Jei jose kambariai atrodo patrauklūs ir tvarkingi, nebūtinai jie tokie bus realybėje, turint omeny, kokia yra daugybė vaizdų pagražinimo triukų. Bet niekada neapsigausite, jei net nuotraukose nakvynės vieta jums pasirodys varginga ir nyki. Be to, jos išduoda kai kurias svarbias smulkmenas, tarkim, ar miegamosios patalpos turi langą.
Kai kurie hosteliai reklamuoja savo „charakterį“. Vieni skelbiasi kaip visą parą netylančių linksmybių oazės, kiti išskiria griežtas gyvenimo taisykles, kaip antai ramybės valandos. Labai seniai Berlyne nežinodami su draugais patekome į seksualinių mažumų palapinių miestelį, todėl atrodė keista, kad man išskirtinį dėmesį rodo vien merginos.
Būna, jog keliautojas patikusio hostelio aprašyme mato tik tai, ką nori matyti. Verčiau įsiskaityti ir paieškoti tarp eilučių užslėptų trūkumų. Tel Avive su draugais nusižiūrėjome nakvynę brangesniame hostelyje vien todėl, kad jis giriasi turintis kambarių su vaizdu į jūrą. Iš tikro pirmame aukšte ir gavome kambarį priešais pakrantę. Mums net priklausė balkonas. Bet jame pasisėdėjimo malonumo nepajutome, nes pastatą nuo paplūdimio skiria ypač judri ir triukšminga, plati gatvė, kurioje išmetamų dujų smarvė niekada neišsklaido, o automobilių ūžesys aprimsta tik gilią naktį. Kita vertus, niekas ir nerašė, kad iš savo apartamentų pateksime tiesiai ant smėlio.
Ypač pravartu panagrinėti klientų atsiliepimus. Neseniai draugė su mažu vaiku Londone nakvojo tarp blakių. Tik po bemiegės nakties ji iš smalsumo pasiskaitė keliautojų atsiliepimus: kas antrame mirgėjo nusiskundimai dėl po nakties atsiradusių keistų išbėrimų.
Taip pat svarbu – pati vieta. Verčiau, kad muziejai, rūmai, įdomiausios bažnyčios ar šventyklos būtų pasiekiamos greitai arba pėsčiomis – taip ištaškysite mažiau laiko ir pinigų transportui, ypač jei maklinėsite ne po mažą miestuką, o po ištįsusį ir persiraizgiusį megapolį, kur iš vieno galo nusigauti iki kito užtrunka gerą valandą ar net tris.
Rezervavimo sistemose, tokiose kaip booking.com ar agoda.com, visos apgyvendinimo įstaigos aiškiai nurodo savo vietą ir atstumus iki artimiausių turistinių objektų. Dar niekada neapsirikau ieškodama nakvynės tik atsirinkusi tuos viešbučius ar hostelius, kurie skelbiasi esantys „pirmame miesto žiede“, „pačioje sostinės širdyje“ ar „vos kelios minutės pėsčiomis iki centrinės aukštės“ arba „tik viena metro stotelė iki Senamiesčio“.
Sostinėse nemažai hostelių būna aplipę geležinkelio stotį. Šią vietą jie išskiria pasididžiuodami. Tačiau prieš rezervuojant vertėtų savęs paklausti, ar tikrai bus reikalingas tas taip peršamas stoties rajonas. Ten apsistoti racionalu tik tuo atveju, jei mieste pabūti laiko visai neliks ir jau paryčiais lauks kelionė traukiniu.
Ne pro šalį pasidomėti ir, ar patikęs hostelis priklauso „Hostelling international“ federacijai arba „Youth Hostels Assosiation“ („YHA“). Tai tam tikras solidumo ženklas. Didesnė tikimybė, kad hostelis bus patikimas, greičiausiai ne aferistų ar sukčių būstinė. Bet visada pirmą kartą jame lankantis, neišvengiamai tykos atradimų jaudulys ir netikėtumų loterija.
