Iranas – stebinanti ir ant pokyčių slenksčio esanti šalis

Rudenį po Iraną keliavęs Vytautas Juršėnas tęsia pasakojimą apie šią uždarą ir dėl to tik dar įdomesnę šalį. Antrajame straipsnyje jis atskleidžia, kas šioje šalyje jį labiausiai stebino ir ką būtina žinoti lietuviams, vykstantiems į Iraną.
Temos: 2 Islamas Iranas

Pirmąjį autoriaus straipsnį rasite čia

Adaptacija prie vietinių ypatybių greit išvargina galvą. Iš negausių dalykų, kuriais gali pasidžiaugti lietuvis, tėra tai, jog čia laiko skirtumas tėra 1.30 val. (man keliaujant tebuvo 30 min. dėl skirtingų rudens laiko įvedimo datų).

Visa kita nejučiomis ima pintis į baisią raizgalynę. Pirmoji painiava pasitinka valiutose: viskas skaičiuojama tai rialais, tai tomaniais, kalboje teegzistuojančiu vienetu, reiškiančių dešimtį rialų – iškart tenka pratintis prie dešimčių arba šimtų tūkstančių, tartum Baltarusijoje ar Pietų Korėjoje.

Rankose atsiduria didžiuliai pluoštai banknotų (monetų pasitaiko retai), kadangi viską privalu turėti grynaisiais. Man keliaujant „Visa“ ar „MasterCard“ kortelėmis dar nebuvo galima naudotis bankomatuose ar atsiskaityti, išskyrus porą pamatytų vietų per visą kelionę, kurios reklamavo tokią galimybę, kaip unikalų privalumą prieš visus konkurentus.

Vytauto Juršėno nuotr./Vaizdas nuo lengvojo tylos bokšto
Vytauto Juršėno nuotr./Vaizdas nuo lengvojo tylos bokšto

Pirmoji valiutos keitykla – Teherano oro uoste, kuriame, tikėtina, nusileisi naktį, jau ir taip nedaug ko norėdamas. Mieste valiutą galima išsikeisti keityklose, į jas eiti nurodė netgi banke. 

Maišaties įneša ir tai, jog kainos čia dažnai tiesiog suderamos (užsieniečiui tenka pradėti nuo prastesnių startinių pozicijų), o jei ir užrašytos, tai neįprastais persiškais skaitmenimis, kur trejetas primena šakę, nulis – tašką, o penketas – apverstą širdutę.

Maišaties įneša ir tai, jog kainos čia dažnai tiesiog suderamos (užsieniečiui tenka pradėti nuo prastesnių startinių pozicijų)

Paskutinė vyšnia ant deserto – nuolatinė infliacija: štai likus mėnesiui iki mano kelionės eurą atitiko 3600 tomanių, man atvykus – jau 3800 (ilgainiui susivokiau tūkstantį tomanių prilyginti maždaug litui).

Prie apytylių žalių erdvių, netgi didžiuosiuose miestuose, pratusias lietuvio jusles smarkiai nuvils itin užterštas Teherano (o ir kitų didesnių miestų) oras, sausa kaitra, visiškas vairuotojų nesiskaitymas su pėsčiaisiais, lietuviškas spūstis privers pamiršti nuolatinės, lėtai šliaužiančios spūsties gaudesys bei zujančių motorolerių spiečių triukšmas.

Rytiniai ir vakariniai pikai čia ilgesni ir labiau vargina nei Lietuvos miestuose; jie smarkiai kontrastuoja su į siestą panašiu miesto aptuštėjimu karščiausiuoju dienos metu.

Dažną turistą jau pirmos dienos vakare apims stiprus noras atsigauti atsitraukus nuo gatvės erzelio. Tyli, nuo gatvės ūžesio atsitvėrusi kavinukė su Wi-Fi ar bent kiek gilėlesnis prekybos centras su kondicionierium, regis, likę kažkur Europoje, arba užslėpti taip, jog tepasiekiami vietiniams.

Vytauto Juršėno nuotr./Persepolis
Vytauto Juršėno nuotr./Persepolis

Akį gali pradžiuginti (arba prislėgti) mums pažįstamų vakarietiškų iškabų, prekės ženklų, bankų pavadinimų stoka: tais retais atvejais, kai jų pasitaikys, bus galima pasimėgauti išradingomis reprodukcijomis, pavyzdžiui, „Apple“ parduotuvė, kurios viduje bus iškabinta didžiulė „Samsung“ reklama: jaunimui telefonai svarbūs ir čia, jiems nė motais čionykštė interneto cenzūra – visi žino, jog ją apeiti galima su specialia programine įranga.

Vyresniems teks prisiminti, jaunesniems – susipažinti su tupimais, dažniausiai be tualetinio popieriaus tualetais (užtat jie nemokami, be nemalonaus kvapo ir su apsiprausimo žarnele).

Vyresniems teks prisiminti, jaunesniems – susipažinti su tupimais, dažniausiai be tualetinio popieriaus tualetais (užtat jie nemokami, be nemalonaus kvapo ir su apsiprausimo žarnele).

Aplankytuose miestuose – Teherane, Isfahane, Širaze bei Jazde vyrauja gatvėje pardavinėjamas maistas, arba mažytės pirmo aukšto kebabinės, greitmaistinės bei ledainės.

Jei parduotuvė – tai minimalistinė, panaši į sandėliuką. Suvenyrų pirkimui – ne didžiulis prekybos centras, o dengtas ilgas turgus („bazaras“), maloniai paslepiantis nuo saulės (tačiau ne tiek maloniai – nuo GPS ryšio išmaniajame).

Vytauto Juršėno nuotr./Tapymas Isfahano gėlių sode
Vytauto Juršėno nuotr./Tapymas Isfahano gėlių sode

Yra ir rimtų, prabangių restoranų, tačiau juos sunkoka rasti be vietinių pagalbos. Vieninteliame Jazde buvo lengviau aptikti kažkokį tarpinį lygmenį – vakarietiško tipo parduotuvėles, suvenyrines bei užkandines. Beje, per visą kelionę temačiau tik porą vaistinių.

Aptarnavimo sektoriuje angliškai kalba anaiptol ne visi – keletas mokamų žodžių farsi kalba gali smarkiai palengvinti reikalus. Ilgainiui varginti ims ir buvę mieli vietinių „hello“ ypač (o tai bus dažnai) paaiškėjus, jog pokalbio neišeina išplėtoti jokia abiem bendra kalba.

Dėl šalies izoliacijos ir politikos prioritetų užsienio turistams infrastruktūra gana neišvystyta – vietų su suvenyrais, atvirukų pasirinkimas, angliškų žemėlapių, būtinos informacijos pateikimo suprantamomis kalbomis, skaičiais ir raidynu smarkiai trūksta, tačiau tai šiek tiek kompensuoja turizmo informacijos centrai bei praeivių paslaugumas.

Etniškai Iranas pašaliečiui atrodo gana vienodas: visi žmonės tamsiaplaukiai, dažnas – tamsaus gymio, o moterų hidžabai, ypač iš nugaros, nuslepia, jei esama kaip nors kitaip.

Etniškai Iranas pašaliečiui atrodo gana vienodas: visi žmonės tamsiaplaukiai, dažnas – tamsaus gymio, o moterų hidžabai, ypač iš nugaros, nuslepia, jei esama kaip nors kitaip.

Vienintelius juodaodžius pamačiau oro uoste, azijiečių, ar šviesaus gymio žmonių – tik turistinėse vietose ir negausiai.

Skirtingai nuo kitų kraštų, žaisti žaidimą „numanau tavo kilmės šalį“ apsiėmę vietiniai paprastai spės, kad esi vokietis.

Mūsų šalies persiškas pavadinimas „Litvany“ jiems atrodo girdėtas, tačiau nieko nesakantis.

Kelionės pabaigoje nustebino iranietis, atskleidęs, kad didelė dalis Jazdo gatvėse matytų žmonių, atrodę vietiniais, išties buvo pabėgėliai iš Irako ir Afganistano.

Ne vienas vietinis, ypač iš tų, kurie jau lankęsi Vakaruose, minėjo jaučiantis artėjančius šalies pokyčius. Dalis visuomenės ir politikų palaiko atsivėrimą Vakarams.

Vytauto Juršėno nuotr./Vakarinis Širazo eismas nuo pėsčiųjų tilto
Vytauto Juršėno nuotr./Vakarinis Širazo eismas nuo pėsčiųjų tilto

Galbūt Iranas ims palengva panašėti į Turkiją, galbūt eis kitokiu – įvairias įtakas mėginančia suderinti šalimi, kaip Armėnija, – bet kuriuo atveju atsivėrimas reikš tai, jog gatvės po truputį įsileis vakarietišką aptarnavimo stilių, atsiskies mums labiau pažįstamo gyvenimo būdo rekvizitais, vietiniai įpras ir prie turistų, pakils kainos.

Galima tai vertinti – kaip labai lauktus patogumus, galima kaip ir savotišką autentikos netektį. Aišku tik tai, jog ir tuomet Iranas liks (o gal – taps?) pažintinio turizmo mėgėjus masinančia šalimi, dvelkiančia išskirtinės civilizacijos aromatu, turtinga kultūros, istorijos ir architektūros – tų dalykų, kurie sėkmingai atlaiko visus politinių vėjų eismus.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs