Persija, 1398 m.
„Pasaulis – tai namai, kur vilkstinės nakvoja,
Kur lankosi diena ir kur naktis buvoja.
Tai rūmai, kur šimtai Džamšidų kelia puotą,
Tai kapas, kur šimtus Behramų suvilioja.“
O.Chajamas
O.Chajamo rubajatai, versti L. Brogos, pirmąkart lietuviškai pasirodė 1972 metais. Buvau dar vaikas, ir užbūrė tuomet tie žodžiai kaip pasaka, pati paslaptingiausia iš girdėtų. Dabar jau žinau, kad O.Chajamas – persų poetas ir filosofas, XII a. dirbęs Isfahano observatorijoje, o rubajatas yra epigraminio pobūdžio ketureilis su aforistine sentencija. Žinau, kad Džamšidas – legendinis persų karalius, kuriam valdant žemėje buvo aukso amžius, o Behramas – karžygys, mėgęs moteris ir medžioklę.
Bet kas ta šalis, kuri taip paprastai ketureilyje pasako: gyvenimas yra dvasingasis Džamšidas, įsitaisęs ant persiškų kilimų su žemiško grožio mylėtoju Behramu?
Kovo 21-ąją iranėnų pasaulis sutiks Novruz – gamtos atgimimo šventę, atitinkančią Naujuosius metus šalyse, kur naudojamas saulės Hidžros kalendorius. Iranas įžengs į 1398 metus, nes skaičiuoti istoriją pradeda nuo Mahometo išėjimo iš Mekos 622 metais. O ir Iranu pasivadina tik 1935 metais. Lig tol buvęs Persijos vardas pasirodė atgyvena tuometiniam šachui Reza Pahlavi.
Reza Pahlavi valstybės datavimą pradėjo nuo persų karaliaus Kyro garsiojo dokumento apie tautų teises ir laisves, JTO pripažinto vienu ankstyviausių žmogaus teisių katalogu. To paties Kyro, kuris minimas Senajame Testamente kaip žydų išlaisvintojas iš Babilono vergijos ir Jeruzalės šventyklos statybų skatintojas.
Ar dar nesusipainiojote? Išties, dabartinis Iranas didžiulė mįslė. 2002 metais pavadintas viena iš „Blogio ašies“ valstybių, nuolat lydimas nepalankių politologų atsiliepimų, gąsdinimų nesaugumu ne tik pasauliui, bet ir keliautojams. Ir nepaisant to, viena labiausiai keliautojus traukiančių krypčių.
Keliaudami su kelionių organizatoriumi „GRŪDA“ aplankysite vietas, kurios liudija šios šalies unikalumą. Kelis dešimtmečius vykstančios kelionės leido išsikristalizuoti optimaliausią maršrutą, sudarant galimybes pabuvoti įdomiausiose ir ypatingiausiose Irano vietose, suderinant vietos gidų geranoriškumą ir mūsų smalsumą.
Kelionė po Iraną yra lyg mozaikos dėlionė, nes kiekvienoje detalėje slypi atskirų laikotarpių, religijų, kultūrų ypatumai. Iranas – dabar musulmonų šiitų (islamo krypties pasekėjų) valstybė. Bet ar visi žino, kad šie musulmonai yra persai?
Širazas – persų kultūros širdis, romantiškiausias senosios kultūros miestas, garsėjantis savo poetais mistikais, rytietiškais sodais, rožynais ir lakštingalomis.
Tai vienas svarbiausių islamiško pasaulio viduramžių miestų, kur galima paklaidžioti po gražiausią Irane skliautuotą Vakilio turgų, kuriame prekiaujama kvapiais prieskoniais, dekoratyviais metalo kaldiniais, rytietiškais aliejais ir spalvingais audiniais.
Po to pailsėti mečečių maldų salių vėsoje, o vakare pabūti prie Hafizo kapo, kur temstant skamba sufijų giesmės, kvepia gėlynai ir jaukiai būriuojasi vietos jaunimas.
Kitas žingsnis į gilesnę praeitį – Persepolis – senoji Persijos karalių religinė sostinė ir vienas įspūdingiausių bei paslaptingiausių Irano istorijos puslapių. Būtent čia galima išvysti ne tik Tautų vartus, pro kuriuos Naujų metų (Novruzo) dieną atvykdavo daugiau nei dvidešimties tautų atstovai (kurie įamžinti su savo dovanomis procesijų laiptus puošiančiuose bareljefuose), bet ir trikalbius įrašus: Elamo, senąja persų ir Babilono kalbomis.
O dar autentiški vienos paslaptingiausių religijų – zoroastrizmo (VI a. pr. Kr.) ženklai bei sparnuotas Ahūra Mazda, globojęs ne tik valdovų rūmus, bet ir visą valstybę. Šis istorijos brangakmenis, skaičiuojantis 2500 metų – Achaimenidų dinastijos klestėjimo liudininkas, planuotas, statytas ir puoštas daugybės senosios Persijos talentingiausių meistrų.
Pro Nakše Rostamo nekropolį, kur olose palaidoti valdovai, pro Pasargadus, senosios persų sostinės griuvėsius, ir Kyro Didžiojo kapą, kylant į kalnus pasiekiamas Bavanatas. Čia Zagroso kalnuose tebegyvuoja Irano klajokliai, senieji nomadai. Jų palapinėse svetingai įsitaisę ant kaškajų moterų kilimų būsite pavaišinti kalnų žolių arbata.
Dalis klajoklių, reformų dėka, jau apsistoję nuolatinėse gyvenvietėse: pas juos apsinakvojus atsiveria unikali buitis, saviti šeimų ir giminių santykiai: melžiama banda, kepama duona, audžiami persiški kilimai ir rišami garsieji kilimų vertę lemiantys mazgai.
Irane yra ir daug senesnių kaimiškų gyvenviečių, kurios kalnų apsupty šimtmečiais gyveno savo tradicinį, permainų nepaliestą, gyvenimą. Toks yra vėjo išpūstose ertmėse įsikūręs Meimandas ar Abjanė – vieną virš kito sulipdytus molinius namelius ir pusiau klajokliškas tradicijas menantys autentiški, santūrus ir asketiški zoroastristų kaimai, kuriuose laikas atrodo sustojęs: jų gyventojai kalba, gyvena ir rengiasi lyg senosios Persijos palikuonys.
Iranas – aštuoniolikta pagal dydį pasaulio valstybė. Todėl pasižymi gamtine įvairove, ribojasi su septyniomis valstybėmis, turi Kaspijos jūros ir Persijos įlankos pakrantes, o ypač garsėja savo dykumomis. Kermanas, įsikūręs Dešte Luto dykumos prieigose, garsus savo sena istorija ir turtingu kultūriniu paveldu. Tai rankų darbo tradicinių persiškų kilimų gamybos ir eksporto centras Irane bei svarbiausias pistacijų eksportuotojas pasaulyje.
Kermanas yra patogi vieta apsistoti viename tolimiausių Irano pakraščių. Iš čia netolimos išvykos siekia Mahano sufijų centrą, kuriame yra garsaus Irano mistiko ir poeto Nematola Vali mauzoliejus, Šazdės sodus, vienus iš devynių Irano sodų, kuriuos 2011 metais UNESCO įtraukė į kultūros paveldo objektų sąrašą bei unikalią Rajeno tvirtovę – dykumos citadelę, vieną didžiausių ir geriausiai išlikusių molinių viduramžių tvirtovių (po 2003 m. žemės drebėjimo sunaikintos Bamo tvirtovės).
Šahdado dykuma yra dalis didžiosios Luto dykumos (Dešte Luto), kurią 2007 metais UNESCO įtraukė į preliminarų saugotinų gamtos objektų sąrašą. Luto dykuma yra garsi uolų, smėlio ir vėjo dariniais (vadinamais jardangais), aukštomis smėlio piramidėmis ir pačia karščiausia temperatūra pasaulyje.
Keistas jausmas lydi važiuojant į dykumos gilumą: kelias tuščias, nebelieka ženklų, aplink tik viena kita jau išdžiūvusi datulinių palmių giraitė oazėse. Suvoki, kad artimiausia gyvenvietė už kokių 300 kilometrų, o tai jau – Afganistano pasienis. Sustojus paskutinėje turistams skirtoje aikštelėje jardangų apsupty išbūni vos pusvalandį ir dykumos kaitroj bei įkyrių muselių apsupty tikiesi, kad transportas nepaves ir greitai grįši į rožėmis kvepiantį Kermaną.
Dar tikresnis dykumų miestas, įsikūręs oazėje tarp dviejų didžiulių Irano dykumų Dešte Keviro ir Dešte Luto – Jazdas. Tai seniausias pasaulyje nedegtų plytų miestas, kurio panorama nepalieka abejingų. Čia dunkso Dakhmeh – tylos bokštai, kuriuose savo mirusiuosius ypatingu būdu laidojo Zoroastros pasekėjai. Painiomis gatvėmis pasitinka klaidus senamiestis su kvapniomis kepyklomis, durų rankenų paslaptimis ir veidus besidangstančiomis moterimis.
Jazdos miesto Vandens muziejus, įsikūręs turtingo pirklio namuose, vaizdžiai pristato persišką gyvybės paslaptį – vandens kelią kanatą, leidusį išgyventi dykumų apsupty. Jazdas buvo vienas svarbiausių Šilko kelio centrų, todėl unikali patirtis yra nakvynė Zeinodino karavansarajuje, kur būta senųjų pirklių poilsio vietos, kur naktimis po žvaigždėmis liejosi vynas, skambėjo muzika, maišėsi kalbos, patirtys ir religijos.
Toliau kelias veda pro Meibodą su viena didžiausių ir geriausiai išlikusių ledo saugyklų, pro seniausią Irano mečetę Naine ir pro Varzaneho dykumą su smėlio kopomis. Isfahanas – legendinis miestas, kuris niekada nenuvilia. Jis įsikūręs Zagroso kalnų šlaituose, abipus Zajanderudo upės, kuri yra jo gyvybės arterija.
Upė senkanti, todėl užtvankos aukštupyje sustabdo jos vandenis, kaupia ir tuomet kartą per metus atsiveria. Miestas laukia upės atsigavimo kaip didžiulės šventės, renkasi parkais virtusiose krantinėse, vakaroja iki vėlumų, susėda ant vejos, geria arbatą ir žiūri į tekančius vandenis.
Isfahano tiltai atsispindi savo šviesomis tamsiuose upės vandenyse kaip gyvi praeities liudininkai. Bent vieną dieną Isfahane dera praleisti Imamo aikštėje, kurią iš visų pusių įrėmina puikūs ir prabangūs statiniai: Imamo mečetė, stebinanti savo didybe ir puošnumu, elegantiška šeicho Lotfala mečetė bei šeicho rezidencija Ali Kapu rūmai.
Isfahano prekeiviai, įsitaisę aikštę supančiose arkadose, kvieste kviečia į savo parduotuves – dirbtuves. Miestas garsėja kilimų audimu, sidabro, vario, žalvario dirbiniais, koklių dailiaisiais amatais. Ypač vertinami Isfahano rištiniai kilimai, gaminami nuo XVI amžiaus ir pasižymintys savita spalvine gama bei simetriška kompozicija – tai vieni gražiausių ir brangiausių rištinių kilimų pasaulyje.
Keliautojai Irane pasigenda Europai įprastų pramogų. Šįmet keturiasdešimtmetį švenčianti Irano islamo respublika turi savitą vertybių sistemą, su kuria dera susipažinti prieš kelionę. Tai elgesio, aprangos ir bendravimo kodai, kuriuos dažnas priima kaip suvaržymus ir jais piktinasi.
Nesiimu spręsti, ar tai teisinga ir kiek tai mūsų valioje su tuo nesutikti. Tačiau pasiryžusieji priimti šias taisykles turės galimybę kompensuoti įprastas pramogas Teherano muziejais (o jų gausa ir įvairovė pavydėtina) arba bendravimu su vietos gyventojais.
Ne veltui sklinda legendos apie iraniečių svetingumą ir vaišingumą. Nebus nė dienos, kad prie jūsų neprieitų drovoki jaunuoliai, kuriems mokytojų užduota tobulinti anglų kalbą ir mokytis bendrauti, triukšmingos moksleivės, kurios mokyklinių ekskursijų metu labiau džiaugiasi mumis nei istoriniais rūmais ar orūs šeimų tėvai, stovintys atokiau, tačiau atsiunčiantys mus į svečius pakviesti angliškai kalbančias atžalas.
Pokalbis prasideda tradiciniu klausimu: „Ar jums patinka Iranas?“, o baigiasi dažniausiai bendra nuotrauka. Sunku patikėti, kad tai išmokta ar režimo padiktuota. Ypač kai prie Saadi kapo sutinki vietinių, iš provincijos atvykusių moterų būrį, stipriai po kaklu ranka sugniaužusių čadorą, tačiau smalsiai mus apžiūrinėjančių ir mielai besisveikinančių. Arba kai vairuotojas visą dieną vinguriuoja kažkokią melodiją ir nebeapsikentęs paklausi: „Ką čia dainuoji, Saidai?“ – „Hafizą, o ką?“
O kai grįšite po kelionės, tegu ir daug ko nesupratę, galėsite sakyti: „Kai aš buvau Persijoje 1398 metais…“
Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionės į Iraną vyks 2019 metų balandžio, spalio ir lapkričio mėnesiais.
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionių po Iraną akimirkos:
