Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
Tą ilgą milžiną čia atstūmė nuo Rygos atslinkęs ledynas, kuris jį apdovanojo, o gal ir nubaudė molio gausa.
Taigi Pasvalio krašte tas ištįsėlis savo gigantišką kuprą labiausiai išrietęs Grūžių kaimo apylinkėse. Būtent čia, labai arti vienas kito kadaise stūksojo net 4 dvarai. Akivaizdu, ir tais laikais norėjosi iš aukščiau žvelgti į savo valdas, todėl kalvagūbris ar jo pašlaitės prisisėjo mediniais rūmais, ūkiniais pastatais ir kitais trobesiais.
Laiko verpetuose šalia vienas kito gyvavo Grūžių, Mažųjų Grūžių, Didžiųjų Grūžių (Kalneliškių) ir Paliepių Grūžių (Paliepių) dvarai. Deja, šiandien kai kurie iš jų jau nušluoti nuo žemės paviršiaus, o kiti, panašu, taip pat greitai patirs tokį likimą.
Mažųjų Grūžių dvaras stovėjo prie Velniakalnio, aukščiausio Pasvalio rajono taško, esančio aptartame kalvagūbryje. Dvarą valdė iš Vokietijos kilę baronai Radenai. Sovietmečiu jis priklausė kolūkiui, o šiandien apie buvusios dvaro sodybos egzistavimą išduoda tik prisiminimai.
Kalvagūbris ar jo pašlaitės prisisėjo mediniais rūmais, ūkiniais pastatais ir kitais trobesiais.
Štai Grūžių kaime, ko gero, liko daugiausiai aristokratišką istoriją bylojančių statinių. Iki jų nulydi medžių alėja, kurioje ar netoliese jos galima aptikti tokių galiūnų, kokių retai kur tebepamatysi. Tiesa, prieš prasidedant dvarvietės alėjai, pasitinka ženklas „Įvažiuoti draudžiama“. Tikriausiai jis čia pritvirtintas tik dėl nekviestų smalsuolių atbaidymo.
Einant keliuku tankios žalumos apsuptyje išnyra grafams Tiškevičiams priklausęs Grūžių dvaras. Paminėtina, kad jie čia negyveno, sodybą nuomavo arba leido joje šeimininkauti įgaliotiniui. Vėliau dvaro pastatuose veikė mokykla, parduotuvė, paštas, buvo mokyklos bendrabutis.
Pastarasis statinys šiandien visiškai apleistas, tačiau vis dar turi skardinį stogą, kuris neleidžia ištirpti sienoms. Beje, čia pat prasideda dar viena alėja, bet ji pasivaikščiojimams jau nebenaudojama.
Kitas – Didžiųjų Grūžių dvaras, kurį dabar galima rasti Kalneliškių kaime, kitados jis buvo pats garsiausias iš visų išvardytų dvarų, o dabar net iki jo prieiti sudėtinga... Reikia prasibrauti pro bene pečius siekiančias žoles, voratinklius ir visą kitą per vasarą suvešėjusią žalumą. Tankioje augmenijoje paskendusi sodyba tikrai neprimena tų laikų, kuomet apie Didžiuosius Grūžius kalbėjo net ir Rygos ar Sankt Peterburgo aukštuomenė...
Žymiausias šio dvaro valdytojas – Panevėžio apskrities bajorų vadas – Tadas Povilas Puzinas. Jis moderniai pertvarkė dvarą, čia pradėjo veislinę gyvulininkystę, užveisė medelyną, įsteigė plytinę. Aplinkinėse vietovėse bajoras atidarė kredito įstaigas, parduotuves, vaistinę.
Beje, verslus vyriškis nemažai investavo ir Panevėžyje: ten turėjo skerdyklą, kaulamilčių gamyklą, keletą namų bei kitų objektų. Jis šiame mieste inicijavo ir realinės mokyklos įkūrimą. Kol vyko statybos, mokykla veikė viename iš bajoro namų. Šio vyro dėka regione buvo nutiesti nauji vieškeliai, pastatyti tiltai, ištemptos telefono linijos.
Tačiau daugiausiai žinomumo jam atnešė 1880 m. Didžiuosiuose Grūžiuose pastatytas keramikos fabrikas, kurį Puzinas įrengė greta dvaro sodybos. Vadovauti savo naujajam fabrikui dvarininkas pakvietė profesionalų keramiką iš Vokietijos. Jame dirbo apie 30 žmonių. Beje, čia dvarininko įkurtoje trimetėje mokykloje buvo mokomi menui imlūs gretimų kaimų jaunuoliai. Keramikos specialybę joje įgijo apie 200 mokinių.
Žodžiais nupasakoti šio fabriko darbus išties sudėtinga – tai buvo aukščiausios klasės meno kūriniai, galėję puošti įspūdingiausius rūmus ar pilis.
Didžiųjų Grūžių dvaro keramikos fabrike gimdavo dekoratyviniai kokliai, itin puošnūs indai, prabangios vazos ir kt. Žodžiais nupasakoti šio fabriko darbus išties sudėtinga – tai buvo aukščiausios klasės meno kūriniai, galėję puošti įspūdingiausius rūmus ar pilis. Šie dirbiniai įvairiose parodose pelnė ne vieną apdovanojimą.
Taip pat kalbama, kad apie puikius meno gaminius sužinojęs Sankt Peterburgo porceliano fabriko savininkas Puzino pareikalavo jam atiduoti gabiausią keramikos fabriko meistrą. Bajorui teko sutikti.
Deja, netrukus paaiškėjo, kad kraštą išgarsinusio dvarininko tarnautojai pasisavino ir iššvaistė daugybę lėšų. Dėl šios priežasties 1888 m. Didžiųjų Grūžių pramonininkas bankrutavo. Tais nelemtais metais iš varžytinių buvo parduotas dvaras ir kitas Puzino valdomas turtas.
Lyg to nebūtų gana, Puzinas 10-čiai metų buvo ištremtas į tolimąjį Irkutską, iš jo atimtos bajoriškos teisės. Turbūt dar daugelį metų buvęs dvarininkas svajojo apie savo puoselėtą kraštą, bet jis čia grįžti nebegalėjo.
Paminėtina, kad Puzinas dar studijuodamas Maskvoje viešai vartojo lietuvių kalbą, priklausė lietuvių studentų draugijai, bendravo su lietuvių nacionalinio sąjūdžio nariais.
Garsiojo bajoro nesėkmės nulėmė ir Didžiųjų Grūžių ateitį. Dvaro žemės buvo išdalytos, o jo pavadinimą išstūmė Kalneliškiai. Sovietiniais laikais ponų name veikė mokykla, biblioteka, čia taip pat gyveno mokytojai. Atgavus nepriklausomybę, svarbiausias dvaro pastatas liko be žmonių ir be ateities.
Dar ne taip seniai dvaro ponų namą puošė grakščios medinės kolonos, tačiau jos kažkam užkliuvo...
Dar ne taip seniai dvaro ponų namą puošė grakščios medinės kolonos, tačiau jos kažkam užkliuvo... 2010 m. neliko nei jų, nei prieangio su visu stogu. Kasdien pastatas nyksta vis labiau. Turbūt greitai liks tik dirvose išsibarstę čia pat buvusio keramikos fabriko koklių gabalėliai, kada nors kažkam primindami tą laikmetį, kai ši vieta buvo garsi Rusijos imperijos platybėse.
Tai jau trijų Grūžių dvarų istorijos, paskutinysis – bajorams Ruščicams, paskui – Juozapui Skripkai priklausęs Paliepių Grūžių dvaras. Jo likimas ne ką mažiau tragiškas – iš sodybos liko tik senas bestogis akmenų bei raudonų plytų mūro vėjo malūnas, dar ir dabar vadinamas Paliepių Grūžių dvaro malūno vardu.
Dailusis malūnas sparnus suko nuo 1881 m. Visai šalia malūno stovėjo ir dvaras, tačiau sovietmečiu jis buvo sunaikintas. Toje vietoje įkurtas gyvulininkystės kompleksas.
Sovietiniais laikais malūno girnas pradėjo sukti elektra, o 1990 m. jis jau liko be darbo, paskui – be įrangos, be durų, be stogo...
Nors šis prislėgtas malūnas jau seniai niekieno nedomina, apie jį užsimenama seniausiame Lietuvos teatruose rodomame spektaklyje – Boriso Dauguviečio pjesėje „Žaldokynė“.
Sunku patikėti, kad visos 4-ios Grūžių dvarvietės baigia pranykti. Gal tik prisiminimai gali būti amžini?..
Daugiau kelionių Lietuvoje istorijų ir fotoreportažų rasite tinklaraštyje „Vieškeliu dundant“
