Važiavo Panemunės keliu
Tiek Inga, tiek Arnoldas savo kasdienybės neįsivaizduoja be automobilio. Jis, sako pora, kasdienybėje yra būtinas. Tačiau planuodami atostogų savaitę jie nutarė išsiversti be jo. Arnoldas nemažai po Lietuvą keliauja pėsčiomis ir mėgsta laiką leisti aktyviai. Tuo tarpu Ingai tokia kelionė, reikalaujanti fizinės ištvermės, buvo pirmoji.
„Galvodami apie atostogas be automobilio pasirinkome ne kelionę po Lietuvą pėsčiomis, o išbandyti keliavimo būdą dviračiais. Buvo aiški ir kryptis – važiuosime į pajūrį. Bet konkretaus kelionės plano neturėjome. Galima sakyti, kad sėdome ant dviračių ir išvažiavome, nepadarę jokių namų darbų“, – pasakojo pora.
Važiuoti jiedu nutarė Panemunės keliu, pro Jurbarką. Visų pirma todėl, kad šis kelias – labai gražus ir vadinamas vienu iš gražiausių kelių Lietuvoje. Jis veda pro Raudondvarį, Kulautuvą, Vilkiją, Veliuoną, pilis ir piliakalnius.
Pasak Ingos, išvažiuoti į tolimesnę kelionę dviračiu ji norėjusi jau seniau, tačiau iki šiol šio savo noro įgyvendinti nebuvo pavykę.
Vežėsi palapinę ir miegmaišius
Inga su Arnoldu kelionei pernelyg nesiruošė, o vienintelis daiktas, kurį įsigijo, buvo speciali bagažinė daiktams. Joje – palapinė ir miegmaišiai, o kuprinėse – keli drabužiai.
Pasak kauniečių, gerąja prasme nustebino tai, kad keliauti dviračiais yra patogu, daug kur nutiesti dviračių takai, taip pat nedidelis mašinų srautas ten, kur takų nėra, o kelyje sutinkami automobilių vairuotojai – geranoriški ir mandagūs.
Vienintelis, dėl ko pasigailėjome – kad neturėjome primuso, nes tuomet bent kur gamtoje galėtume išsivirti kavos.
„Mes nesivežėme maisto, tik lengvus užkandžius. Todėl maisto stojome arba parduotuvėse, arba pakelės kavinėse. Vienintelis, dėl ko pasigailėjome – kad neturėjome primuso, nes tuomet bent kur gamtoje galėtume išsivirti kavos“, – kalbėjo Arnoldas.
Pirmasis poros sustojimas – Šilinės kempinge: „Tai buvo vienintelė suplanuota mūsų nakvynė, o kur nakvosime toliau – nežinojome.“
Kitą dieną pasiekę Jurbarką Inga ir Arnoldas stabtelėjo mieste. Pasak jų, šiame mieste seniau neteko lankytis. Patiko Jurbarko senamiestis, sutvarkytas ir gražus miestas.
Kelionės planas – važiuoti kuo lėčiau
Antrąją dieną kauniečiai sako niekur neskubėję, net iš kempingo išvažiavę apie pietus: „Mes sau sakėme: mūsų planas – važiuoti kuo lėčiau, o ne kuo greičiau pasiekti pajūrį. Kur skubėti?“
Antrąją naktį pora taip pat apsistojo pakeliui atrastame kempinge, tačiau šį kartą nuomojosi čia esantį namelį. Pasak Ingos ir Arnoldo, palapinės nutarė nestatyti, mat kempingą pasiekė tik prieš vidurnaktį.
„Važiuodami nevengėme maždaug kas dešimt kilometrų sustoti arba užsukti į vietas, kurios pasirodo įdomios“, – kalbėjo Inga.
Už persikėlimą laivu – 120 eurų
Kauniečiai nutarė užsukti į Mingę, iš kur laivu ketino persikelti į Juodkrantę. Apie tai, kad Kuršių neriją iš Mingės galima pasiekti laivu, jie sužinojo viename iš kempingų. Tačiau pasiekus Mingę paaiškėjo, kad laivas plauks tik po dviejų dienų.
„Krantinėje pamatėme skelbimą su telefono numeriu. Buvo rašoma, kad valanda plaukiojimo – 60 eurų. Nutarėme paskambinti ir paklausti, kiek kainuotų mums dviem persikelti į Juodkrantę, juolab, kad valandos tikrai netruktume. Tačiau paaiškėjo, kad persikėlimas mums kainuos 120 eurų“, – pasakojo pora.
Kaina pasirodė per didelė, tad pasitarę Inga su Arnoldu nutarė važiuoti toliau – iki Klaipėdos ir apsigyventi Girulių kempinge. Į jį atvažiavo irgi tik prieš vidurnaktį.
Vos spėjo į keltą
Per tris dienas kauniečiai dviračiais numynė apie 260 kilometrų.
„Vieną dieną iš Girulių nutarėme dviračiais nuvažiuoti iki Juodkrantės – suvalgyti žuvienės.
Taip ir padarėme, tačiau kadangi ir vėl išvažiavome vėlokai, vos spėjome. Kavinė jau buvo beveik baigusi darbą, tačiau mus dar priėmė ir į dubenis supylė visą likusią žuvienę“, – pasakojo kauniečiai.
Tačiau kai susiruošė važiuoti atgal į Klaipėdą, suprato: iki paskutinio kelto liko nebedaug laiko. „Mynėm iš visų jėgų. O tada aš supratau, kad mano dviratis yra lėtesnis, nei Arnoldo. Atrodo, minu maksimaliai ir vis tiek nevažiuoju taip greitai, kaip jis. Pasakiau jam, kad važiuotų greičiau ir bandytų sulaikyti keltą“, – juokėsi Inga.
Mynėm iš visų jėgų. O tada aš supratau, kad mano dviratis yra lėtesnis, nei Arnoldo.
Pasak Arnoldo, atvažiavus į prieplauką keltas iš tiesų jau buvo beišplaukiantis: „Bet dar mus priėmė, palaukė, kol atvažiuos Inga.
Apskritai ši kelionė – paskutinės minutės kelionė. Taip ją pavadinome. Į keltą vos spėjome, į kavinę – irgi, o vieną dieną paskutinę minutę įžengėme ir į parduotuvę, vos spėjome į kempingus, kurie užsidaro vidurnaktį. Pasirodo, kad žmonės Lietuvoje labai draugiški ir malonūs.“
Per savaitę nebuvo jokių nesusipratimų
Inga ir Arnoldas pasakoja, kad laiką leisti jie mėgsta įvairiai. Kartais tai gali būti atostogos užsienyje, kartais – kelionės automobiliu. Tačiau toks atostogų formatas, kokį pasirinko šį kartą, yra labai žavus.
„Mes dar juokavome, kad tai bus savaitė, kai geriau pažinsime vienas kitą – mums tai pirmoji tokia kelionė kartu. Tada, kai keliauji tokiu būdu, pasimato visi žmogaus „aštrūs kampai“, – kalbėjo Inga.
„Inga sako, kad ji neturi daug kantrybės, bet per šią kelionę pamačiau, kad ji jos turi labai daug“, – pridūrė Arnoldas. Abu patvirtina: grįžo nesusipykę, o per savaitę nebuvo jokių nesusipratimų.
Inga sako, kad ji neturi daug kantrybės, bet per šią kelionę pamačiau, kad ji jos turi labai daug.
„Ir dar pagalvojau, kad kasdienybėje užtenka turėti labai mažai daiktų – viskas telpa į mažą kuprinę. Man patiko išeiti iš komforto zonos, kai nėra automobilio. Nėra patogumų, yra tik palapinė. Labai faina kartais neturėti patogumų ir nežinoti, kas bus“, – sakė Inga.
Parsivežė daug džiaugsmo
Kitomis spalvomis pasirodė ir Lietuva. Vilkijoje kauniečiai valgė nė trijų eurų nekainuojančius skanius šaltibarščius, kalbėjosi su sutiktais žmonėmis, maudėsi pakelės vandens telkiniuose ir jūroje, vakarais žiūrėdavo į žvaigždes, rytą pažadindavo ne gatvės triukšmas, o gamtos garsai.
„Vasarą man labai patinka Lietuvoje, kitur važiuoti aš nenoriu. Lietuvoje esu dar daug ko nemačiusi ir man atrodo, kad yra ką pamatyti. Juk gyvename tikrai gražioje šalyje.
Iš šios kelionės parsivežiau labai daug džiaugsmo, o jos metu lydėjo ramybė, kai visiškai atitolai nuo darbų, nuo reikalų. Per šias atostogas tikrai pailsėjau“, – pasakojo Inga.
„Aš dažnai keliauju pėsčiomis. Dabar, lygindamas ėjimą pėsčiomis ir važiavimą dviračiu manau, kad važiuodamas dviračiu esi mobilesnis – jei sugalvoji, gali nusukti penkis ar dešimt kilometrų į šalį. Pėsčiomis tą padaryti būtų sunkiau.
Kai atostogauti pasirenki taip, kaip šį kartą mes, neišleidi ir daug pinigų. Finansiškai ši kelionė tikrai buvo labai paprasta.
Net paprasta žuvienė, atrodo, tampa skanesnė, nes tai ne tik maistas, tai – emocija“, – kalbėjo Arnoldas.
