10 istorinių ir kitokių faktų:
1) Bratislava laikoma vienintele sostine pasaulyje, besiribojančia su kitų dviejų kaimyninių šalių sienomis – Austrija ir Vengrija, tad atstumas iki Vienos, Budapešto ar Prahos – lengvai įveikiamas, susiplanavus, kelionė gali virsti kur kas turiningesne.
Štai į Vieną galima nuplaukti katamaranu. Saulėtą dieną Dunojaus pakrančių vaizdai tikrai pakerės.
Praplaukiamas ir labiausiai į rytus nutolęs Austrijos miestas Hainburgas. Miestelis žinomas dėl 2,5 km išlikusios sienos su trimis vartais į miestą ir 15 bokštų (mena XIII a.). Tai vieni seniausių ir geriausiai išlikusių miesto įtvirtinimų Europoje.
Vienoje leiskitės į nemokamą turą (free walking tour), apsilankykite viename iš daugelio muziejų (pvz., Albertinos), stebėkite karališkų baltų žirgų baletą, akompanuojamą klasikinės muzikos, pakilkite į katedros bokštą (teks įveikti daugiau nei 300 laiptelių – puiki treniruotė), įsigykite paskutinės minutės pigius stovimus bilietus į valstybinį operos ir baleto teatrą (vietoj kelių šimtų eurų sumokėsite vos 13 ar 15, tiesa, 3 valandas teks stovėti, bet patirtis tai atpirks).
Būtina Vienoje suvalgyti ir lėkštėje netelpantį šnicelį (didžiausias mieste!). Geriausi, mano manymu, tiekiami nuo 1905 metų veikiančiame „Figlmüller“ restorane (dvi įstaigos, viena nuo kitos nutolusios 50 metrų – iš viso 370 sėdimų vietų per tris aukštus).
Šis restoranas toks populiarus, kad prie jo nuolat vingiuoja laukiančiųjų eilė. Prie šnicelio (jų firminis – kiaulienos, tačiau originalus receptas – su veršiena) užsisakykite nuostabių bulvių salotų ir vietinio vyno.
Skanus „Figlmüller“ ir tradicinis desertas kaiserschmarrn – tarsi „plėšyti“ blynai (tiksliau, imperatoriškieji blyneliai ar plėšytas omletas) su cukrumi, obuolių padažu bei burnoje tirpstančiomis abrikosų ir slyvų uogienėmis.
Be to, primenu, kad sviestiniai traškūs kruasanai (kipferl) gimė ne Prancūzijoje, bet Austrijoje.
„Cafe Central“ – bene gražiausia kavinė, kokią galite pamatyti. Ten būtina paskanauti obuolių štrudelio ar kaiserschmarrn, užsigeriant Vienos kava Melange. Tikriausiai visi žymiausi Europos diktatoriai savu laiku joje pietavo ir rinko gandus.
Neišvykite iš Vienos neparagavę ir garsiojo šokoladinio pyrago su abrikosų džemo pertepimu – Sachertorte. Šį desertą dar 1832 metais išrado Franzas Sacheris ir dėl jo taip pat kasdien stovi eilės smaližių. Gruodžio 5 dieną net švenčiama Nacionalinė Sacher torto diena. Geriausi Sacherio tortai tiekiami „Sacher Hotel“ ar „Demel“.
Praleidus dieną Austrijos sostinėje, atgal į Bratislavą galima grįžti vėlyvuoju traukiniu ar autobusu – tai atsieis nuo 8 iki 12 eurų.
Lauktuvių patariu nupirkti garsiųjų, dar 1898 metais išrastų Vienos vafliukų „Manner“ (firminėje parduotuvėje pagrindinėje aikštėje ar bet kuriame prekybos centre – tai vienas geriausiai parduodamų produktų Austrijos sostinėje).
2) Žmonės mėgsta Bratislavą vadinti „Little big city“ („Mažas didelis miestas“) arba Vienos priemiesčiu (Austrijos sostinė nutolusi tik 80 km atstumu), tačiau pastarojo ironiško pavadinimo, girdint slovakams, garsiai ištarti tikrai nepatarčiau.
Įdomu tai, kad austrų avialinijos „FlyNiki“ tarp šių dviejų sostinių net vykdė rekordiškai trumpiausius tarptautinius skrydžius pasaulyje.
3) Skaičiuojama, kad šiuo metu Bratislavoje gyvena apie 450 tūkst. gyventojų, tad tai yra viena mažiausių sostinių Europoje.
Bratislava – kone 50 kartų mažesnė, pavyzdžiui, už Niujorką, tad joje tikrai nepasiklysite ir visus lankomiausius objektus lengvai pasieksite pėsčiomis.
Tiesa, užimamu plotu Bratislava nėra didžiausias Slovakijos miestas, už ją didesnis – Aukštieji Tatrai. Kaip teko girdėti iš vietinių gidų, apie 250 tūkst. slovakų kasdien iš visos Slovakijos vyksta dirbti į sostinę, tad populiacija darbo dienomis joje išauga kone 50 proc.
4) Iki Pirmojo pasaulinio karo 42 proc. Bratislavos gyventojų sudarė vokiečiai, 41 proc. – vengrai, o pačių slovakų tebuvo 15 proc. Vietiniai juokauja, kad XX a. pr. Bratislava rytais buvo laikoma slovakų miestu, nes tuomet prekybai iš apylinkių suvažiuodavo slovakai. Per pietus ji tapdavo jau vengrų miestu, nes mokymas vyko vengrų kalba, o vakare jau buvo tituluojama vokiečių gyvenviete, nes didžioji dalis barų priklausė vokiečiams.
Bratislavoje net įstaigų, gatvių pavadinimai buvo rašomi visomis trimis kalbomis.
5) Savąjį pavadinimą Bratislava gavo tik tuomet (iki tol vadinta Presporoku, Istropoliu, Presburgu ir kt.), kai 1918 metais žlugo Austrijos-Vengrijos imperija ir susikūrė Čekoslovakija (tad 1918-ieji slovakams, kaip ir lietuviams – patys svarbiausi, tai yra laisvės, metai).
Atsikračius šimtmečius kamavusio imperialistinio jungo, sunaikinta daug su Habsburgais sietų simbolių, pavyzdžiui, nuverstos imperatorienių Sisi ar Marijos Teresės skulptūros, – prasidėjo savotiškas antiimperializmo judėjimas.
Su čekais nuspręsta susijungti vien jau dėl daugybės tautinių panašumų, ypač – itin panašios kalbos. Ir dabar slovakai bei čekai vieni kitus puikiai supranta, slovakai lengvai gali persijungti ir imti kalbėti čekiškai, tačiau čekams tai padaryti yra jau kiek sunkiau.
Išvertus iš slavų kalbos, Bratislava reiškia „brolių šlovę“. Iki šių dienų čekai ir slovakai tarpusavyje puikiai sutaria, konkurencija jaučiama tik tarptautinių ledo ritulio ar futbolo rungtynių metu.
Vis dėlto, vėliau Čekoslovakija vėl susijungė, išduoti „broliai“ atleido. Kyla tik klausimas, kodėl 1993 metais nuspręsta atsiskirti ir sukurti atskiras valstybes – Slovakiją ir Čekiją. Eilinių kalbintų slovakų nuomonės čia išsiskyrė.
6) Pirmasis Slovakijos prezidentas Jozefas Tiso iki šiol laikomas vienu prieštaringiausių politinių lyderių Vidurio Europoje. Galima teigti, kad pirmą kartą Slovakija tapo Slovakija tik šiai asmenybei sukirtus rankomis su pačiu velniu – Adolfu Hitleriu ir išdavus „brolius“ čekus: slovakai leido naciams okupuoti Čekijos žemes. Tiesa, vėliau jie ir patys buvo okupuoti. Su J.Tiso, kuris dar buvo ir teologas, palaiminimu A.Hitleris sunaikino didžiąją dalį Slovakijos žydų.
Karui pasibaigus, J.Tiso slapstėsi, nepripažino savo indėlio darant baisius nusikaltimus, tačiau buvo surastas ir po teismo Bratislavoje sutaną dėvintis pakartas. Palaidotas slapta, baiminantis politinių neramumų. Iki šiol vietiniai nežino, kur yra buvusio šalies prezidento palaikai – numatyta tik simbolinė kapavietė.
Tokia gana juoda dėmė Slovakijos nepriklausomybės istorijoje.
7) Teigiama, kad parašiuto išradėjas Štefanas Baničius gimė netoli Bratislavos, o žymiojo JAV poparto dailininko Andy Warholo šeima buvo kilusi iš Slovakijos.
8) Įdomią tradiciją turi Bratislavos studentai. Baigę universitetą jie savo inicialus (tikrus ar išgalvotus) palieka ant šaligatvių. Štai ING prieš vardą reiškia, kad šis studentas tapo inžinieriumi, baigė inžinerijos ir technikos aukštąją mokyklą.
9) Žymūs slovakai ir automobilių (žymių pasaulinių prekės ženklų) gamyba, sakoma, kad daugiausiai automobilių vienam šalies gyventojui pagaminama būtent šioje šalyje. Netgi sklandė reklama „KIA made in SlovaKIA“.
10) 2022 metais spalio 12 dieną Bratislavoje buvo įvykdytas pirmasis ir vienintelis teroristinis aktas. Per šaudynes prie „Tepláreň“ baro įėjimo žuvo du jauni vaikinai, dar viena mergina buvo sužeista. Šis baras žymus tarp vietinės LGBT bendruomenės narių.
19-metis šaulys Jurajus Krajčikas kitą rytą po atakos buvo rastas nusižudęs namuose. Paaiškėjo, kad iki šūvių paleidimo jis pusvalandį slėpėsi šalia esančioje tarpuvartėje. Po žudynių jis grįžo į namus ir susikivirčijo su tėvais. Šie žinojo, ką sūnus padarė, bet į policiją nesikreipė.
Šaudynės buvo pripažintos neapykantos nusikaltimu, teroristiniu aktu, teisėsauga mano, kad J.Krajčikas buvo radikalizuotas, prieš žudynes socialiniuose tinkluose jis paskelbė ne vieną radikalų pranešimą, pvz., kad „Rasė pirma. Visada“, garbino Andersą Breiviką. 2022 metų rugpjūtį vaikinas netgi buvo nusipaveikslavęs prie „Tepláreň“, taip pat priešais Slovakijos ministro pirmininko namus (manifeste šį įvardijo kaip vieną savo taikinių).
Po šio teroristinio akto Bratislavoje įvyko ne vienas maršas prieš neapykantą. Viename jų dalyvavo apie 20 tūkst. žmonių. LGBT vaivorykštės spalvų vėliava buvo iškelta prezidentūros rūmuose.
Šiandien „Tepláreň“ baro languose dega žvakės, ant palangių – daug gėlių, virš jų – besišypsantys nužudytų jaunuolių veidai.
Kur apsilankyti ir ką pamatyti:
1) Bratislavos senamiestis alsuoja viduramžių dvasia, kuomet miestas buvo tapęs tvirtove – jį juosė siena, kurios fragmentai išlikę iki šių dienų (galite net pasivaikščioti). Tiesa, vietoj 4 buvusių vartų į miestą išliko tik vieni – Šv. Mykolo (Michalská brána). Galima teigti, kai tai vienas seniausių Bratislavos pastatų, išdygęs dar XIII a.
Vietiniai teigia, kad šiuo metu vis dar baigiama vartų bokšto rekonstrukcija, bet netrukus bus galima į jį pakilti už tam tikrą nedidelį mokestį. Iš viršaus atsivers pagrindinių Bratislavos gatvelių labirinto panorama.
2) Kitas bokštas, į kurį galima pakilti, stovi pagrindinėje Bratislavos aikštėje (Hlavné námestie).
Vidiniai Slovakijos sostinės senamiesčio kiemai negali nežavėti – vienas už kitą gražesni ir jaukesni.
Pirmiausiai pasižvalgykite po vidinį XIV a. statybos Senosios Rotušės kiemą, nueikite iki elegantiškų XVIII a. buvusių arkivyskupo rūmų (Primaciálny palác). Šiame didingame pastate Napoleonas pasirašė taikos su Austrija sutartį, dabar jame apsistojęs jaunas Bratislavos meras, veikia muzikos salė (leiskitės į žymiojo veidrodžių kambario paieškas).
Tuomet užsukite į veikiantį miesto muziejų. Įdomiausias akcentas jame – rūsiai, kuriuose kažkada veikė kalėjimas.
Jei muziejaus ekspozicija nedomina, galima, įsigijus vos 3 eurus kainuojantį bilietą, tik pasikelti į XIII a. menantį bokštą. Iš jo atsiveria pagrindinės Bratislavos aikštės panorama.
Čia pasidarysite įspūdingą nuotrauką, kurioje atsispindės trys vieni svarbiausių miesto objektų – UFO tiltas su restoranu, Bratislavos pilis ir katedra.
Beje, ne visi pastebi, bet bokšte yra įstrigęs daugiau nei prieš 200 metų Bratislavą puolusių Napoleono karių paleistas patrankos sviedinys.
3) Bratislava garsėja ir akį traukiančiomis nuotaikingomis skulptūromis. Štai viena jų regima pagrindinėje aikštėje.
Daug kas mano, kad tai – pats Napoleonas, tačiau šis prancūzas buvo kur kas žemesnis, tad skulptūra – vieno iš jo armijos karių. Sakoma, kad Johannas Evangelistas Hubertas buvo sužeistas, o besigydydamas Bratislavos ligoninėje pamilo vietinę slaugę Pauliną. Likęs Slovakijoje, pagal prancūzų tradicijas įkūrė putojančio vyno gamyklą. Nepatikėsite, bet ir dabar bet kurioje Bratislavos parduotuvėje galima įsigyti „Huberto“ prekės ženklo šampano.
Kurioziška detalė: kadangi Huberto skulptūra pasilenkusi, jo užpakalis atkištas į už nugaros veikiančią Prancūzijos ambasadą.
Šalia galima išvysti ir skulptūrą su Briuselyje taip populiariu besišlapinančiu berniuku. Vietiniai juokauja, kad į Briuselį dėl to keliauja milijonai, o štai Bratislavoje šių berniukų niekas nepastebi – tiesiog prasta rinkodara.
Pagrindinės aikštės kampe, prie įėjimo į vieną iš kavinių, stovi ir Schöne Náci. Šis žmogelis išties egzistavo. Jis mėgdavo stovėti šioje vietoje ir kiekvienai sutiktai moteriai sakyti: „Labas, šiandien gražiai atrodai“. Moterims tai taip pakeldavo nuotaiką, kad, apsukusios kvartalą, jos grįždavo dar vienam komplimentui.
Bratislaviečiai teigia, kad praradęs mylimąją, jis tiesiog savaip pamišo. Náci į kavinę pritraukdavo daug žmonių, tad jos šeimininkas atsilygindavo maistu. Kai miesto siela numirė, žmonės jo pasigedo – todėl ir nuspręsta pastatyti statulą.
O štai dėl netoliese iš šulinio lendančio besišypsančio darbininko Čumil'o skulptūros vietiniai ginčijasi iki šiol – tikrosios autoriaus idėjos nežino nė vienas. Manoma, kad Čumil'as tiesiog mėgsta žvalgytis po praeivių moterų sijonais. Tačiau tiesa ta, kad šis smalsuolis kelia visiems šypseną ir traukia tuntus, norinčių nusipaveiksluoti.
4) Didžiausias Bratislavos simbolis – pilis. Norint ją pasiekti, teks įveikti ne viena laiptelį ir stačią įkalnę. Slovakai labai didžiuojasi šiais įtvirtinimais, nuo kurių tolumoje matosi tiek Austrijos kalvos bei vėjo jėgainės, tiek ir Vengrija.
Pagrindiniais savo istoriniais priešais Slovakijos žmonės įvardija Osmanų imperiją, tačiau turkai niekad neužkariavo Bratislavos. Tiesa, ne dėl puikių įtvirtinimų, o dėl to, kad jiems labiau rūpėjo Viena.
1536–1783 metais Bratislava dėl turkų užkariautų teritorijų net buvo tapusi pagrindiniu Vengrijos karalystės miestu – Šv. Martyno katedroje, pastatytoje 1452 metais, karūnuotos 8 karalienės ir 11 karalių. Tarp jų – ir 16 vaikų susilaukusi Marija Teresė. Vietiniai juokauja, kad taip Habsburgai ir plėtė savo įtaką – susilaukę daug vaikų, juos ištekindavo, prisijungdami vis naujas žemes.
Įdomu tai, kad slovakai nesijaudina dėl to, jog iš autentiškos pilies likę mažai – vos vienas bokštas. XX a. antroje pusėje, pasinaudoję maksimaliai tiksliais duomenimis, jie pastatė visiškai naujus priestatus ir, nesivaikydami autentikos, pilį, kaip didžiulį turistų ar saulėlydžio mėgėjų traukos akcentą, tiesiog atkūrė iš naujo.
Nemokamai galima pasivaikščioti po pilies sodus.
Tiesa, iš viso Slovakijoje priskaičiuojama apie 200 pilių, daugelio vietiniai net pavadinimų nežino.
Nors turkai istoriškai buvo aršiausiai Slovakijos teritoriją puolę priešai, jie paliko ir keletą teigiamų įspaudų. Manoma, kad žygio metu pametė kavos pupelių maišą, todėl mūsų dienomis Budapeštas, Viena ir Bratislava didžiuojasi šiuo gėrimu. Į įprastą meniu turkai atnešė ir guliašą bei štrudelį.
5) Dar viena pilis, kurią išties verta aplankymo – Devín (viena iš trijų istoriškai seniausių pilių Slovakijoje). Tai gotikinio stiliaus tvirtovė, nutolusi nuo sostinės centro apie 8 km. Ji pastatyta ant kalvos, dviejų upių – Dunojaus ir Moravos, santakoje. Taip primena Kauną!
Manoma, kad šis Slovakijos nacionalinis kultūros paminklas mena net Romos imperijos laikus. Žiūrint į ją iš tolo, susidaro įspūdis, kad sienos iškyla tiesiai iš uolos.
Kai kurios patalpos įrengtos tarsi urvo viduje. Aplink pilį žolynus prižiūri avys, iš jos atsiveria gražūs vaizdai į Devino miestelį bei upių santaką.
Šioje pilyje buvo rastas V a. menantis užsikonservavęs duonos kepalas. O Napoleonas Bonapartas XIX a. pr. Devino pilį susprogdino šiaip sau, dėl malonumo.
Galima pasivaikščioti po ekspozicijas, įrengtas urvuose.
6) Bratislavoje aiktelėti priverčia ir ne vienas išskirtinės formos statinys. Štai kreizoviškai spalvotas ir ekstravagantiškas „Hotel Galeria Spirit“ tarnauja ne tik kaip viešbutis, bet ir meno galerija. Gal norėsite apsistoti tokioje išskirtinėje vietoje?
O štai Slovakijos radijo ir televizijos pastatas buvo net įtrauktas į šlykščiausių pasaulio statinių sąrašą. Saulės šviesoje toji apversta piramidė spindi ryškia oranžine spalva, o akustika joje tokia ypatinga, kad viduje veikia koncertų salė.
Sakoma, kad joje įrašus daro net ir Vienos filharmonija. Tai vieta, kur „Nokia“ įrašė savo klasikinį mobiliųjų telefonų skambėjimo toną.
Būtina aplankyti ir už istorinio miesto centro ribų esančią Šv. Elžbietos bažnyčią (Modrý kostol). Vietiniai ją vadina tiesiog mėlynąja.
Mažyčių maldos namų išorės ir vidaus interjero spalvos jus sužavės. Pasijusite, lyg atsidūrę pasakoje ar smurfų karalystėje.
Bažnyčia pastatyta XX a. pradžioje kaip šalia esančios gimnazijos, kuri taip pat atspindi išraiškingą art nouveau architektūros stilių, dalis. Iš pradžių ji buvo skirta tik mokslo įstaigos bendruomenei, tačiau vėliau atvėrė duris plačiajai visuomenei.
Pasižvalgyti po vidų galima tik 7–7.30 val. ryte ir 17.30–19 val. vakare. Mėlynasis grožis toks populiarus tarp vestuvininkų, kad eilės, norint joje susituokti, tenka laukti ir po keletą metų.
Ne ką mažiau išraiškingas ir bene labiausiai Europoje paveiksluojamas 430 metrų ilgio Most SNP (Most Slovenského národného povstania), arba tiesiog UFO tiltas. Jis, pastatytas 1972 metais, žymus ne tik dėl to, kad susijęs su 1944-ųjų slovakų tautos nacionalinio pakilimo prieš nacius istorija, savo vienintele asimetriška atrama (tai ilgiausias vieną atramą turintis tiltas pasaulyje), bet ir aukštos klasės panoraminiu restoranu.
Jame kainos nemenkai kandžiojasi, tačiau sėdima prie baltomis staltiesėmis apklotų stalų, aptarnauja baltomis pirštinaitėmis dėvintys padavėjai, o vaizdas pro langą tiesiog pakeri – visas senamiestis prieš akis, galima įžvelgti net Vengriją (matoma teritorija 100 km spinduliu).
Virš restorano įkurta atvira apžvalgos aikštelė, joje įsimylėjai ant metalinės širdies sega spynutes. Pasikėlimas į apžvalgos aikštelę, esančią 95 metrų aukštyje, atsieina 10 eurų, tačiau jei rezervuojate staliuką restorane, papildomai tai nekainuos. Tiesa, teks būtinai užsisakyti pagrindinį patiekalą, kurių kainos prasideda nuo 39 eurų.
Pietaujant ir žavintis vaizdais jaučiamas tilto vibravimas. Galima užsisakyti ir adrenaliną keliančią pramogą – pasivaikščioti išorine restorano atbraila. Taip 85 metrų aukštyje teks apeiti 60 langų.
Tai, ar restoranas sukasi aplink savo ašį, kaip juokauja vietiniai, priklauso nuo to, kiek šnapso išgėrei. Nors ši maitinimo vieta yra stabili, Slovakijos televizijos bokšte įrengtas restoranas sukasi – galima aplankyti ir jį.
Šalia Most SNP tilto, kitoje Dunojaus pusėje nei senamiestis, plyti vienas seniausių Vidurio Europoje parkų. Jame smagu pasivaikščioti, pabėgioti ar tiesiog surengti pikniką.
7) Dar vienas itin garsus, kone iš visų Bratislavos vietų matomas objektas – ant kalvos 1960 metais pastatytas Slavino obeliskas (nacionalinis kultūros monumentas). Jo šešėlyje palaidoti beveik 7 tūkst. sovietų karių.
Slovakai iki šiol švenčia pergalės prieš nacius dieną, o tą pergalę Antrojo pasaulinio karo metais jiems padėjo išplėšti Sovietų Sąjunga. Nors šis obeliskas šiandienos karo Ukrainoje kontekste ir atrodo kaip eilinis rusų karius šlovinantis paminklas, vietiniai tikina, kad jo nuversti nesiruošiama. Vis dėlto, didžioji dalis čia palaidotų sovietų karių buvo ne rusai, o ukrainiečiai.
Daugelis Slavino obeliską lanko saulėlydžio metu, nes nuo kalvos atsiveria įspūdinga panorama. Pilis, rodos, lieka po kojomis.
Turistus ypač domina ir dar viena kontroversiška lankytina vieta – „KGB pub“ baras. Jame pasijusite tarsi „Grūto“ parko kavinukėje, – apstu Lenino bei Stalino veidų. Prasidėjus rusų invazijai į Ukrainą, baro savininkai suskubo pranešti, kieno pusėje yra: ant feisbuko profilio nuotraukos užsidėjo Ukrainos vėliavą, o ant daugelio diktatorių paveikslų bei skulptūrų atsirado raudonų X ženklų (taip užklijuotos, pvz., Stalino akys bei burna, o Lenino galva paslėpta po kauke).
Baro įkūrėjai tikina, tenorėję išsiskirti interjeru, jo detalės – išraiškos būdas, režimo tikrai nepalaikantys.
8) Modernaus meno mylėtojus (ir ne tik) sužavės jauki, 2012 metais įkurta ir per 5 aukštus išsidėsčiusi privati Nedbalkos galerija (steigėjai – trys filantropai). Pats interjeras – savotiškas meno kūrinys, puikiai tinkantis kurti instagramo istoriją. Tai slovakų Guggenheimo muziejus.
Pagrindinis galerijos, įsikūrusios vienoje seniausių ir gražiausių Bratislavos gatvių, tikslas – pristatyti XIX a. pab. – XX a. vid. slovakų menininkų darbus (viename aukšte veikia laikinoji paroda, kituose – nuolatinės, iš viso pristatoma apie 1000 menininkų darbų).
Kai kurie paveikslai pristatomi „giliau“, pasitelkiant planšetes ir trumpus filmukus.
Galerijoje jus sužavės ne tik skulptūros ir tapybos darbai, bet ir dvelkiantys aromatai ar meno kūrinių apsuptyje įkurta kavinukė. Įdomi smulkmena – kiekvienam lankytojui (bilietas tekainuoja 6 eurus) suteikiamas žetonas, už kurį galima išgerti kavos ar arbatos.
Smagiai nuteikia ir kiekviename galerijos aukšte vis kitaip ištapytas liftas.
Vietiniai rekomendavo nuvykti ir į „Danubiana Meulensteen Art Museum“. Tai vienas romantiškiausių Europoje modernaus meno muziejų, olandų kolekcionieriaus ir meno rėmėjo bei slovako galerijos savininko dueto 2000-aisiais įkurtas saloje Dunojaus upės viduryje.
Šis statinys pritraukė ne vieną karališkosios šeimos atstovą – jame lankėsi Ispanijos karalius su žmona, Nyderlandų ar Norvegijos karalienės, Monako princas Albertas II, Omano princesė Mona, būrys kitų žvaigždžių pasaulio atstovų.
Iki šios vietos teks pavažiuoti, nes ji nuo Bratislavos nutolusi apie 20 km.
9) Dar viena išskirtinė vieta, kurią būtina aplankyti – tai seniausiai mieste veikianti parduotuvė „Obchod v Muzeu“ (parduotuvė muziejuje – liet. kl.). Kadangi turistai nelabai ištardavo šį pavadinimą, parduotuvėlės savininkai ėmė ir ją pervadino „Seniausia parduotuvė mieste“.
Joje rasite vietinėje kepyklėlėje kepamų gardžių tradicinių slovakiškų riestainių (rožok) su aguonomis ar graikiniais riešutais, įvairių kitų vietinių skanėstų, gėrybių bei suvenyrų. Viskas pagaminta slovakų rankomis.
Negana to, parduotuvė veikia tik trečdalyje patalpų, kitoje dalyje įrengtas nemokamas prekybos muziejus. Čia galite pasižvalgyti į senus kasos aparatus, svarstykles, parduotuvių vitrinas ar nuotaikingus plakatus.
Štai eksponuojami ir mineralinio buteliukai, vitrinose pasirodę dar Austrijos-Vengrijos imperijos laikais. Norėdami paremti nemokamą muziejų, įsigykite ką iš parduotuvės. Tiksliau, mano patarimas, jei ieškote lauktuvių ar suvenyrų, kažko tradicinio, pirkite tai čia – paremsite išskirtinę vietą.
Kadangi lankytojus aptarnauja patys savininkai – Jela ir Tiboras, šioje unikalioje parduotuvėje man pačiai teko užsibūti ilgėliau. Paklaustas, ar perkami rankų darbo meduoliai atlaikys 3 dienas, kol juos pargabensiu ant velykinio šeimos stalo, Tiboras atsakė: „Atlaikys 3 mėnesius. Štai, pauostykite, koks kvapas“. Išties, jam praskleidus maišelį, pasklido cinamono aromatas.
Netrukus Tiboras, iš kažkur ištraukęs „Dior“ firmos etiketę, padėjo ją šalia parduodamų riestainių ir vėl privertė nusijuokti: „Šie riestainiai yra geriau už „Dior““.
Jela ir Tiboras seniausiai parduotuvei mieste vadovauja pastaruosius 11 metų. Parduotuvėlė buvo atidaryta dar 1920 metais ir kurį laiką veikė 80 km nuo Bratislavos esančiame mažyčiame Chotino miestelyje. Tai buvo šeimos biznis.
„Nusprendėme perimti šios parduotuvės vairą, nes mums, kaip tikriems bratislaviečiams, nepatiko, kuo virsta Bratislavos senamiestis: užsienietiški restoranai ir barai, mažai kas savito, norėjosi tai išlaikyti. Mes per seni uždirbti pinigus, tikrai ne to siekiame. Tiesiog norime toliau žmonėms teikti emocijas. Tai gyvenimo būdas“, – pabrėžė Jela, netikėtai paprašiusi pasirašyti peticiją.
Paaiškėjo, kad savivaldybė užsimojo iškraustyti seniausią veikiančią parduotuvę, nes, tikėtina, tokios geros vietos – vos keli žingsniai nuo pagrindinės miesto aikštės, prireikė kažkam iš pažįstamų.
Mes per seni uždirbti pinigus, tikrai ne to siekiame.
„Atidarys gal dar vieną pub'ą, kas žino“, – ranka numojo Jela.
Vieni lapai skirti pasirašyti užsieniečiams lankytojams, kiti – vietiniams. Parašai renkami ir internetinėje erdvėje. Iš viso jų surinkta jau apie 3 tūkst.
„Esame įsikūrę savivaldybės nuomojamose patalpose – komercinėse tiesiog neišsilaikytume, nes vykdome nemokamos muziejininkystės projektą. Dabartinė sutartis su savivaldybe galioja iki rugsėjo, o kas bus toliau, žiūrėsime. Norime parodyti, kad žmonėms mūsų reikia, jie mus vertina“, – paaiškino Jela.
10) 1968-ieji Čekoslovakijoje įsiminė ne tik dėl Prahos pavasario, bet ir Bratislavoje pastatyto pirmojo šioje šalyje prekybos centro (Kamenné Námestie 1/A). Į 12 tūkst. kv. m užimančio pastato atidarymą, sakoma, susirinko apie 40 tūkst. gyventojų, kurie pirmą kartą išvydo automatiškai prasiveriančias lauko duris ar iš aukšto į aukštą keliančius „bėgančius laiptus“.
Prie šio prekybos centro sukiodavosi nelegalūs „valiutų“ keitėjai, kurie siūlydavo kronas išsikeisti į „bonsus“. Už šiuos „bonsus“ tam tikrose parduotuvėse galėdavai įsigyti sovietmečiu draudžiamų vakarietiškų prekių, pavyzdžiui, džinsų. Įprasta būdavo „bonsų“ pasiūlyti ir atsitiktiniam praeiviui, jei jis dėvėdavo kažką įmantraus. O gal sutiks parduoti savo odinę striukę?
Šis prekybos centras veikia Bratislavoje iki šiol. O „Prior“ vardas vyresnės kartos slovakams kelia nostalgiją. Beje, šiandien čia veikia hipsteriškas maisto paviljonas, su įdomia sienine tapyba. Labai primena amerikietiškas užkandines.
11) Sakoma, kad Bratislava – viena geriausių vietų Europoje, norint atšvęsti Heloviną. Įrodymų tam neturiu, nes lankiausi pavasarį, tačiau verta apsilankyti nemokamoje „Spooky Legends“ (šiurpios legendos – liet. k.) ekskursijoje, kurios metu nuskamba ne viena mįslinga Slovakijos sostinės gatvėse sklandanti istorija.
Turo metu pasakojama apie bene žinomiausią serijinę žudikę istorijoje, tikrą sadistę – Vengrijos grafienę Elžbietą Batori. Jos žiauriai kankintų aukų sąraše – ne vienas šimtas jaunų merginų. Grafienė maudydavosi šviežiame kraujyje, tikėdama, kad taip atjaunės. Paskutines savo dienas ji praleido užmūrytoje pilyje. Neįtikėtina, bet savo 7 vaikus ji mylėjo, o pirmąjį pagimdė nuo 14-mečio meilužio.
Dar viena istorija – apie miesto budelio namą. Stovint prie jo, pasakojama, kad budelis buvo itin gerbiamas, jam baruose ar bažnyčioje net būdavo paliekamos laisvos kėdės, į kurias niekas nedrįsdavo sėsti.
Be to, budelis ne tik vykdydavo egzekucijas, bet ir palaikydavo mieste švarą, buvo vadinamas „išmatų karaliumi“, vadovaudavo Bratislavos viešnamiams. Ir šiandien ant jo namo galima išvysti budelio galvos su apdangalu skulptūrą. Kaip tikina vietiniai, šiame name nenori niekas įsigyti butą, nes bijo, kad persekios nekaltai pražudytų žmonių sielos.
Budelio pareigybė buvo panaikinta, o raganų medžioklė uždrausta tik XVIII a. Tai padarė Šventosios Romos imperijos imperatorienė, Čekijos ir Vengrijos karalienė regentė, Austrijos kunigaikštienė Marija Teresė. Iki tol, manoma, Bratislavoje buvo sudeginta apie 400 raganų. Pirmajai sudegintai merginai prie Bratislavos pilies net stovi pastatytas paminklas.
Patarimai maisto mylėtojams:
1) Slovakai pamišę dėl bulvių, raugintų kopūstų, brinzos, riešutų, plaktos grietinėlės bei aguonų, tad nacionaliniuose patiekaluose rasite vieną arba kitą šių ingredientų. Kiti dar sako, kad Slovakija – tai sviesto ir alaus šalis. Jei norite paskanauti tradicinių patiekalų, eikite į „Slovak Pub“ ar „Flagship Restaurant“.
„Slovak Pub“ nėra sunku pasimesti, nes salių salyčių jame – apstu. Iš viso – gal 11. Ir kiekviena skirtinga, išreiškiantis vis kitą Slovakijos istorijos puslapį. Tad kol neišbandėte visų patalpų, kaskart jausitės lyg naujame restorane. Produktai į virtuvę atkeliauja iš įmonei priklausančios nuosavos biofermos, tad šviežumas garantuotas.
O štai „Flagship Restaurant“ laikomas vienu didžiausių restoranų Europoje. Jis talpina apie 1000 lankytojų ir yra įsikūręs vienuolyno komplekse. Sovietmečiu čia veikė kino teatras, tad aplinka tikrai sužavės savo unikalumu. Kur dar galima išvysti scenoje barą?
Restorano barokiniuose rūsiuose veikia ir nepasterizuoto vienuolyno alaus darykla, į kurią galima drąsiai užsukti pasižvalgyti.
Šiuose restoranuose būtinai paragaukite tirštos raugintų kopūstų sriubos (kapustnica), kurioje apstu rūkytos dešros gabalėlių.
Taip pat galite paskanauti ir bulvinukų su raugintais kopūstais (bryndzové pirohy) ar brinzos sūriu bei spirgučiais (bryndzove haluški) – probiotikų dozė garantuota. Pastarieji, primenantys itališkus gnocchi, bet kur kas mažesni, – populiariausias slovakų patiekalas.
Bulvinukus bratislaviečiai valgo ir desertui – gausiai paskanina aguonomis, cukraus pudra bei sviestu. Gardu ir sotu.
Dar vienas „būtina paragauti“ skanėstas – minėti rožokai (tai tradiciniai riestainėliai ar beigeliai su aguonomis, migdolų ar graikinių riešutų saldžios masės įdaru). Karštus rožokus vietiniai skanauja pusryčiams su kava (ši būtinai turi būti paskaninta plakta grietinėle).
Neįtikėtinai skani ir česnakinė sriuba su sūriu, patiekiama šviesios duonos kubilėlyje.
Taip pat labai populiarūs visai Vidurio Europai būdingi patiekalai, tokie kaip vengriškas guliašas ar austriškas šnicelis.
Vietiniai rekomenduoja paragauti ir kepto sūrio patiekalą (smažený syr).
Iš nacionalinių gėrimų žinomiausias yra kofola. Tai slovakiška kokakola su žolelėmis, kiek mažiau gazuota, su mažiau kofeino ir cukraus. Kai sovietų valdžia Čekoslovakijoje uždraudė vakarietiškų prekės ženklų gardumynus, teko suktis iš padėties ir sukurti panašų atitikmenį. Sakyčiau, visai vykęs bandymas.
Mėgstantys gurkšnoti alų, Bratislavoje tikrai nenusivils. Čia puslitrį bare galima įsigyti ir už 2,5 euro. Vietinių prekės ženklų – gausybė. Būtina paragauti ir slyvų brendžio, salstelėjusio juodųjų serbentų vyno. Kai kurių gėrimų stiprumas siekia net 70 laipsnių.
Centrinėje Bratislavos aikštėje yra vieta, kur galima užsisakyti net 100 vynų degustaciją. Kiek sugebėsite išragauti, tiek, – visiems pagal sugebėjimus ir norus.
2) „Konditorei Kormuth“ desertinės interjeras kurtas beveik dešimtmetį. Sėdėdami tarp freskų, gerdami bei valgydami iš porcelianinių indų pasijusite tarsi atsidūrę renesansiniuose rūmuose. Aplinka čia – tarsi muziejuje, o ir desertai primena mažus meno kūrinius.
Kainos kiek kandžiojasi, bet antros tokios vietos nerasite – puiki kavinė romantiškam vakaro pasimatymui su artimuoju ar pačiu savimi.
Rytais čia užsukite minėtų žymiųjų riestainių Bratislavský rožok (pirkti seniausioje Bratislavos parduotuvėje buvo tokie patys skanūs, gal net skanesni). Jei pasiseks, gausite dar karštus, supakuotus į auksinę dovanų dėžutę.
Savo interjero detalėmis čia nustebins net tualetas, o kiekvieną užėjusį bei išeinantį pasveikina dvi mielos kanarėlės.
Padavėja rekomendavo paragauti kavos su naminiu kiaušinio likeriu. Ir, žinoma, grietinėle. Jei būsite pasodinti prie lango, ne vienas turistas sustos ir fotografuos jus tarsi manekeną vitrinoje.
3) Ne vienas Bratislavos gyventojas rekomendavo užsukti (ypač pietums) į priešais JAV ambasadą jau 20 metų veikiančią „Cafe Verne“.
Tai itin jauki ir nebrangi vieta paskanauti guliašo, česnakinės sriubos su keptos duonos kubeliais (taip lietuviška!) ar slovakiškų blynelių su riešutų įdaru (nepamirškim ir plaktos grietinėlės). Taip pat čia patiekiami ir tarptautiniai patiekalai. Maistas šviežias, aptarnaujantis personalas malonus, o po interjerą norisi žvalgytis ir žvalgytis.
Štai aš prisėdau ant aksomu aptraukto foteliuko.
Šiltuoju metų laiku smagu pietauti sėdint terasoje su vaizdu į miesto centro viešą parką. Tame pačiame pastate įsikūrusi modernaus meno ir dizaino akademija, dailės galerijos, tad vieta yra itin mėgstama menininkų ir studentų.
4) Dar viena rekomendacija – bene didžiausio knygyno Slovakijoje „Martinus“ (Obchodná 516) kavinukė „Foxford“. Taip, staliukai čia įrengti prie knygų lentynų. Šalia prisėdusi porelė užsisakė kavos ir abu ėmė skaityti skirtingas knygas.
Gėrimų ir desertų meniu – itin viliojantis. Štai vienas kokteilis patiekiamas net su guminukų iešmeliu. Geriamas karštas slovakiškas Lyra šokoladas – tirštas ir tikras, tiekiamas karštas vyšnių ir cinamono limonadas, šviežiai spaustos sultys – pigiau nei Lietuvoje, kava – tik iš atrinktų pupelių.
Laisvos vietos čia rasti sunku, o vakarais, tikėtina, desertų lentynos bus tuščios. Man apsilankius, nebuvo likę nė vieno kruasano ar pyragėlio, nors labiausiai rekomenduojamas – aviečių šokoladinis braunis.
Pastebėjote, kaip daugelyje amerikietiškų filmų užkandinėse padavėjos vaikšto su kavos aparato indu ir vis siūlo papildyti kavos puodelį? Čia taip nuolat pildoma stiklinė vandens – net neprašyta padavėja jo atneša ir kaskart praeidama pro šalį vis įpila.
5) Vilnius turi savo kačių kavinę, turi tokią ir Bratislava. „Mačkafé“ labai mėgstama šeimų su mažais vaikais. Jaukioje, pilnoje smulkmenų, susijusių su murkomis, kavinukėje šiuo metu gyvena 9 beglobės katės, apie jas visas rasite aprašymus. Drąsiausios gyventojos mėgsta būriuotis prie įėjimo į virtuvę.
„Galvoja, gal gaus kokį skanėstą. Ar šiaip stebi mus, savo verges, kaip dirbame“, – prajuokino viena iš kavinės darbuotojų.
Smagu buvo ne tik glostyti kates, skanauti gardų pienišką kokteilį, bet ir stebėti, kaip viena slovakų šeima žaidžia stalo žaidimus.
6) Jeigu Bratislavoje būsite šeštadienį, būtinai užsukite ir į modernų senamiesčio turgų „Stara Tržnica“, įsikūrusį 1910 metus menančiame kultūros paveldo pastate. Jame rasite visko – nuo vietinių ūkininkų produkcijos iki sendaikčių, tokių kaip vinilinės plokštelės, lobyno. Apstu ir įvairių užkandinių.
