Tie įspūdžiai nebuvo sumeluoti, tuo metu Kėdainiai buvo bene pirmasis Lietuvos provincijos miestas, europietiškai susitvarkęs savo centrą ir senamiestį. Kai kiti panašaus lygio mūsų šalies miestai vis dar dvelkė posovietiniu apšepimu (Palangos Basanavičiaus gatvė tada dar buvo bjauri ir iškapota duobėmis), atsidūrus Kėdainiuose jau buvo galima pamatyti, kaip turi atrodyti sutvarkytas miestas, ir nustebinti jo svečius.
Ir ypač rusus, taip paneigiant jų propagandos teorijas, kaip mes, išėję iš Sovietų Sąjungos, nuskurdome – tuo metu panašaus dydžio Rusijos miesteliai buvo apskritai skurdo nustekentos purvabrydės (dauguma tokios būklės tebėra ir dabar). Kiek vėliau, įsisavinę Europos pinigus, gražiai susitvarkė ir didžioji dalis kitų Lietuvos miestų, bet Kėdainiai buvo viso šio proceso pionieriai.
Atsidūrus Kėdainiuose jau buvo galima pamatyti, kaip turi atrodyti sutvarkytas miestas ir nustebinti jo svečius.
Kaip jau supratote, šiandien kalbėsime būtent apie šį Vidurio Lietuvos miestą ir trumpai peržvelgsime jo niuansus. Kodėl Kėdainiai? O kodėl ne? Apie kažką kalbėti juk reikia. Visgi, tam yra normalių argumentų. Pirmiausia – tai yra asmeniškumai. Taip jau susiklostė, kad mano tėvai, baigę mokslus viename iš Kauno universitetų, gavo paskyrimą dirbti tuometinėje Kėdainių chemijos gamykloje ir mane dar mažą nusibogino su savimi. Pamenate tuos laikus? Paskiria ir važiuoji. Taip jie tada susiejo mano gyvenimą su Kėdainiais, kuriuose ir užaugau, todėl dabar jaučiuosi kompetentingas apie juos šiek tiek pakalbėti.