Nors klausimas „ar tekėsi už manęs?“ Dagnei buvo netikėtas, atsakymas buvo toks, apie kokį svajojo Algirdas. Tiesa, kol kas meilės kelionėms ir dviračiams suvienyta pora nėra apsisprendusi dėl to, kada ir kur kels vestuves.
„Šiuo metu Dagnės tikslas pabaigti mokslus, o mano – susitaupyti šeimos būstui“, – neslėpė Algirdas, sutikęs papasakoti ne tik apie piršlybas Kirgizijoje, bet ir keliavimo dviračiais ypatumus. Savo mintimis apie tai pasidalino ir prie sužadėtinės statuso dar besipratinanti Dagnė.
Merginos teko siekti ilgai
„Į Kirgiziją išvažiavau būdamas 29, grįžau vieneriais metais pasenęs – 30. Čia jau 6-toji kelionė, kurioje sutinku savo gimtadienį ir, nors pradžioje tai buvo smagus sutapimas, dabar tai tapo tradicija, kuri kartais net daro įtaką kelionės datų planavimui“, – pasakojimą apie save pradėjo Algirdas.
Programuotoju dirbantis vyras yra dviračių entuziastus vienijančios organizacijos „Špikis“ įkūrėjas. Būtent tai jam padėjo susipažinti su Dagne.
„Buvau neseniai išsiskyręs su tuometine drauge, kai į „Špikio“ grupę „Facebook“ prisijungė dailaus veido mergina. Ilgai nesvarstęs pagalvojau, kad reikia ją pakviesti į draugus. Tik tada pamačiau, jog jai 17-a. Man tuo metu buvo tik ką suėję 27-eri.
Ties ta akimirka viskas galėjo ir pasibaigti. Pirma mintis buvo: „Ji man per jauna“, tačiau viduje kažkas vis tiek kirbėjo. Iki to laiko buvau draugavęs su pora vyresnių panelių, tad pagalvojau, jog metas kažką keisti, ir parašiau žinutę“, – pasakojo Algirdas.
Tiek susirašinėdamas, tiek vėliau – jau susitikęs, jis teigė niekada nejautęs, jog Dagnė – net dešimtmečiu jaunesnė. Tad dėl draugystės nedvejojo. Tačiau tam priešinosi Dagnė.
„Aš nuo pirmojo pokalbio buvau įsitikinęs, jog ji yra mano tobula antroji pusė. Tačiau Dagnė spyriojosi ilgai. Pamenu, teko daug įtikinėti „pabandyti“ būti „daugiau nei draugais“. Ją labai gąsdino mūsų amžiaus skirtumas. Tai truputį gąsdino ir mane, tačiau esu pakankamai užsispyręs ir atkaklus žmogus, todėl nepasidaviau“, – pasakojo Algirdas.
Jis neslėpė, jog lemtingu tapo vienas vakaras, kurio detales atsimena iki šiol.
„Tuo metu buvome nebekalbėjimo stadijoje. Aš ruošiausi į draugo gimtadienį, kurį šis nusprendė paminėti kavinėje prekybos centre „Ozas“.
Aš nuo pirmojo pokalbio buvau įsitikinęs, jog ji yra mano tobula antroji pusė. Tačiau Dagnė spyriojosi ilgai. Pamenu, teko daug įtikinėti „pabandyti“ būti „daugiau nei draugais“.
Visą tą dieną mane kamavo nuojauta, kad ten susitiksiu Dagnę, nes ji gyvena netoli šio centro. Nuvažiavęs į gimtadienį visą laiką dairiausi jos.
Bet šventė baigėsi, reikėjo atsiskaityti, po ko piniginėje liko 2 Lt, kuriuos planavau palikti kaip arbatpinigius. Bet kažkas sulaikė. Važiuodamas namo vidury žiemos beveik 23 val. vakaro sustojau „Hyper Rimi“, nors konkrečiai net nežinojau, ko man ten reikia.
Užėjau į ją, kasoje sumokėjau kortele, o išėjęs pro duris pamačiau dvi mergaites – gal 10-ies metų, kurios pardavinėjo „kačiukus“ – karklų pumpurus. Jos sako: „Gal nupirksit?“. Sausio viduryje tai buvo neįtikėtina. Tad nupirkau, atidavęs paskutinius grynus pinigus – 2 Lt.“, – pasakojo Algirdas.
Įsėdęs į automobilį jis pradėjo galvoti, ką su jais daryti. Savaime aišku, į galvą atėjo mintis padovanoti Dagnei.
„Su ja buvome nebendravę jau beveik savaitę, bet parašiau žinutę, kad išeitų į lauką. Atsakymo sulaukiau tik parvažiavęs namo. Ji klausė, „ar ten pataikiau?“. Atsakiau teigiamai ir mes vėl pradėjome bendrauti.
Galima būtų įvairiai traktuoti šią istoriją, bet aš iki šios dienos tikiu, jog ji privedė mus prie to, kur mes esame dabar. Nuo to momento mes vėl ėmėm kalbėtis ir, nors, žinoma, buvo visko, bet niekada rimtai nebesusipykome“, – pasakojo Algirdas.
Mylimąją išmokė keliauti dviračiu
Pasak Dagnės, stipriausiai juos sujungė kelionės dviračiais.
„Mano ir dviračio istorija prasidėjo, kai susipažinau su Algirdu. Jis mane pasiėmė į pirmąjį žygį po Lietuvą. Neturėjau jokių reikalingų daiktų, tik prastoką dviratį ir didelę kuprinę. Bet turėjau kai ką svarbiau – didelį troškimą keliauti. Nei fizinis krūvis, nei dideli atstumai negąsdino ir, netgi, priešingai žavėjo.
Kuo daugiau keliavom, tuo daugiau dalykų reikėjo: palapinės, miegmaišio, kilimėlio, primuso, indų, maisto, rūbų... Oho! Ir visą tai turi vežtis ant dviračio?!
Žinoma, Algirdas stengėsi kuo daugiau paimti daiktų pas save, bet pirmasis užlipimas ant dviračio, kurio galas pilnai pakrautas, tikrai turėjo atrodyti juokingai iš šalies“, – pasakojo mergina.
Pasak jos, kas nėra to patyręs ar sunkiai prisimena tą jausmą, galėtų pasižiūrėti filmą „Dviračiais per Gruziją“, kuris buvo sukurtas po Dagnės, Algirdo ir dar trijų lietuvių kelionės dviračiais po šį kraštą.
„Vienas iš pirmų filmo kadrų ir yra būtent mano nesugebėjimas atkelti nuo žemės nuvirtusio dviračio. Tuo metu juokas buvo per ašaras, nes žinojau, kad manęs laukia 2 savaičių kelionė su juo“, – pasakojo Dagnė.
Dabar pora kartu jau yra apkeliavusi dviračiais visą Lietuvą, Latvijos pajūrį, Gruziją bei Kirgiziją. Abu tikisi, kad ateis laikas ir Pietų Amerikai bei Naujajai Zelandijai.
„Vėliau gal išbandysime ir kokį naują keliavimo būdą, pavyzdžiui, ėjimą pėsčiomis“, – šmaikštavo Dagnė.
Nors visos kelionės dovanojo skirtingų patirčių, 2015 m. liepą vykusi kelionė į Kirgiziją porai ypatinga – būtent čia įvyko judviejų sužadėtuvės.
„Kad Algirdo svajonė pasipiršti kelionėje ant aukšto kalno, aš seniai žinojau. Taip pat žinojau, kad esame abu užtikrinti mūsų santykių tvirtumu. Buvome nemažai kalbėję apie vestuves ir ateitį kartu, o kai išsiaiškinome, kad tikrai vyksime į Kirgiziją, vis juokais Algirdui sakiau, kad nebandytų man pasipiršti!“, – neslėpė Dagnė.
Piršlybos buvo visus metus trukusio žaidimo finalas – visą tą laiką Algirdo prašymu Dagnė kūrė „laišką“. Kirgizijoje šiame laiške, panaudojusi trafaretą, ji ir išvydo užrašą „ar tekėsi už manęs?“.
„Pakėliau galvą nuo laiško – Algirdas klūpėjo ant kelio su ištiesta ranka, o rankoje – žiedelis. Aš liepiau jam atsistoti ir įsikniaubiau į jo krūtinę, o Algirdas mane apsikabinęs sako: Dagne, o tai koks atsakymas? Taip??? Pasižiūrėjau į jį ir tariau lemtingąjį „taip“.
Iš šono pasigirdo frazė: „Ei, Algirdas, turbūt, pasipiršo Dagnei! Labai ilgai jie apsikabinę stovi!“ – niekas iš kitų kartu keliavusių dviratininkų nežinojo, kad jis ruošiasi man pirštis“, – prisiminė sužadėtine tapusi mergina.
Į varginančias keliones – pailsėti
Daugeliui mūsų ilgos kelionės dviračiu neatrodo idealios atostogos, tačiau sužadėtiniai su tuo nesutinka. Kiekvienas jų galėtų išvardinti šimtus priežasčių, kodėl po tokias šalis, kaip Kirgizija, Gruzija ir kitur, verta keliauti dviračiu.
Nuo 12 klasės su dviračiu nesiskiriantis Algirdas tvirtino, jog svarbiausia pajusti malonumą tuose dalykuose, kurie žmones paprastai erzina: „Pavyzdžiui, dažniausiai žmonės nemėgsta važiavimo į kalnus. Man tai, atvirkščiai, tam tikra prasme netgi teikia malonumą.
Kalną aš matau kaip labai konkretų iššūkį, kuris tau trukdo pasiekti tavąjį tikslą. Jeigu kyli į kalną, tau nereikia galvoti, kaip tą daryti – tiesiog reikia užsispirti ir anksčiau ar vėliau jį įveiksi. Tai didžiulis kontrastas tam, kaip aš vadinu, „realiam gyvenimui“, kuris vyksta sugrįžus į Lietuvą.
Socialinė aplinka tarsi apvelka tuos paprastus ir konkrečius iššūkius į daug sudėtingesnius. Problemos, kylančios čia, dažnai nėra trivialios. Sprendimai paprastai priklauso ne nuo tavęs, o nuo aplinkinių žmonių ar nuo aplinkybių.
Taigi, keliavimas dviračiu gal fiziškai reikalauja daugiau jėgų, tačiau tam tikra prasme jis yra žymiai paprastesnis“.
Jam pritaria ir Dagnė. Pasak jos, tokios kelionės užgrūdina, o sutikti žmonės – praturtina.
„Įsimintiniausia man kol kas buvo kelionė per Kirgiziją, kurioje sutikti žmonės privertė daug ką apmąstyti, o kartu keliavę lietuviai buvo nuostabūs. Žiūrėdama ir klausydama jų, galėjau daug ko išmokti ir suprasti.
Pučiantis vėjas į veidą išmoko sukąsti dantis ir siekti tikslo, o kai tas pats vėjas po ilgų vargų atsigręžia į nugarą, atrodo, kad visas pasaulis nušvinta“, – kalbėjo Dagnė.
Tiems, kas abejoja – keliauti automobiliu ar dviračiu, Algirdas ir Dagnė siūlo išbandyti abu variantus ir pasirinkti priimtiniausią.
„Esu keliavęs ir taip, ir taip. Automobilis, žinoma, turi daug privalumų – juo gali nukeliauti didesnius atstumus, bet keliavimo kokybė visai kita.
Važiuodamas mašina tu nepajusi lietaus, lyjančio už lango, ir nesuprasi, ką reiškia bristi per šaltą kalnų upę, stumti dviratį, sunkesnį už tave, į beprotiškai statų kalną ir tikriausiai tavęs nepakvies į svečius prijojęs Kirgizų klajoklis.
Dviratis, kaip, beje, ir keliavimas pėsčiomis, leidžia tapti kelionės ir šalies, per kurią keliauji, dalimi“, – sakė Algirdas.
Poros kelionė po Kirgiziją įamžinta dokumentiniame filme „Dviračiais per Kirgiziją“, kuri šiuo metu rodoma Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio kino teatruose.
Algirdo ir Dagnės galvoje, be vestuvių, jau kirba mintis, kur keliauti toliau. Kaip visuomet, į naują kelionę jie leisis ne dviese, tad norintys prisijungti turėtų sekti „Facebook“ grupę „Špikis“ ir ten ieškoti informacijos apie visus planus.
