Po dešimties metų pati laiptais pakylu iš Niujorko metro požemio ir kaukšėdama žingsniuoju į aikštės, priešais operos teatrą, vidurį. Penkios baltos, nuo grindinio iki pat paskutinio aukšto besidriekiančios 30 metrų arkos laikė „Metropoliteno“ operą. Pro langus švietė masyvūs, ne tik pastatą, bet ir aikštę savo šviesos atspindžiais pripildantys sietynai. Šniokščiantis fontanas už nugaros, mesdamas į orą aukštas vandens čiurkšles, nosį pildė gaiviu vandens kvapu. Pasijutau bent dvidešimt centimetrų žemesnė. Bet jausmas nebuvo nemalonus, priešingai – manęs laukė magijos pilnas paauglystės fantazijų pasaulis ir, atrodė, kad jei iš džiaugsmo pradėčiau judėti valso žingsniu, žmonės aplink linkčiotų galvomis ir šypsotųsi, nes jie jaučia tą patį. O ir vakaras neeilinis – Verdi „Traviata“, su ypač modernia jos interpretacija.
 |
| J.Juškaitės nuotr./Pastato fasadas |
Susivokiau, kad mintyse jau kartoju „Si!“ – tą patį „Taip“, kuriuo „Traviatos“ Violeta atsako į drovų Alfredo klausimą, ar ji norėtų išgirsti jo tostą. Alfredo vienoje žinomiausių operos arijų „Libiamo“, ir keldamas taurę linksmybės, iš pajuokiamo provincijos aristokrato tampa Violetos favoritu. Taip kartodama „Si“ ir kojomis, atrodo, neliesdama laiptų, ant kurių vingiuoja raudonasis kilimas, pakylu prie Metropoliteno operos baro – fleitos formos taurėje išgerti savąją taurę linksmybės.
 |
| J.Juškaitės nuotr./Niujorko metropoliteno viduje |
Suskambus paskutiniam gongui, jau nekantriai laukiu pradžios savo kėdėje: netrukus pakils uždanga, atidengsianti sceną – pilkai baltą, išlenktą lyg apskritimas ir nupjautą per vidurį, su ryškiomis šviesomis, primenančiomis operacinę. Į sieną bus atremtas didžiulis, apskritas mechaninis laikrodis, skaičiuosiantis mirštančios kurtizanės Violetos gyventi likusias valandas. Violeta pasirodys su sodriai raudona suknele iki kelių, jos rankos ir nugara nebus dengiamos, o keliose scenose ant sofos ji nerūpestingai atidengs savo kojas aukščiau kelių. Alfredo, neapsimetinės, kad Violetos flirtas su kostiumuotais vyrais ir moterimis jo netrikdo, kad jis nesijaučia niekingai mažas, nepritampantis ir nesuprantantis žaidimo taisyklių. Scenoje taip pat nebus stalo ir prie jo klampiai linguojančio choro, devynioliktam amžiui būdingų grindis šluojančių suknelių, Violeta labiau atrodys seksuali nei koketiška. O scenos neatrodys persmelktos mūsų laikmečiui nesuprantamu sentimentalumu. Tas pats devynioliktame amžiuje kūręs Verdi, ta pati muzika ir libretas, bet širdis, atrodo, veržiasi iš krūtinės, batuose, lyg bandydami tyliai tipenti, išsiriečia pirštų galiukai ir norisi sulaikyti kvėpavimą, kad kai dainuojamos sudėtingesnės natos, mano iškvėpiamo oro garsas neužgožtų operos megažvaigždių soprano Dianos Damrau, tenorų Placido Domingo ir Saimir Pirgu balsų bei orkestro.
 |
| J.Juškaitės nuotr./Spektaklių afišos |
Opera praskrieja lyg žavinga akimirka ir aš jau namie prie savo kompiuterio, perku bilietą į kitą Metropoliteno operą: dar muzikos, dar Verdi, dar modernių pastatymų! Taip gera apsimesti, kad pinigai visai nėra svarbūs, kad gali lyg Violeta iš „Traviatos“ leisti sau gyventi „Sempre libera degg´io folleggiare di gioia in gioia“ – visada laisva, dūkstant nuo vieno džiaugsmo prie kito džiaugsmo.
Tas kitas džiaugsmas – Verdi „Rigoletto“ XX a. šeštojo dešimtmečio Las Vegase su lošimo stalais, mėlyno neono užrašais, dirbtinėmis palmėmis, moterimis, apkaišytomis fazanų plunksnomis bei vyrais, dėvinčiais Franko Sinatros kostiumus. Kitaip tariant, kičo ir mafijinė estetika. Brodvėjaus pastatyme – gal nieko ypatingo ir netgi šiek tiek klišiška. Bet kai bent pusė žiūrovų salėje – konservatyvi, pinigų nestokojanti ir aukštos kokybės pastatymų išlepinta Niujorko publika, dar ir neretai mananti, kad operos scenografija ir laikmetis privalo būti toks, koks prieš kelis šimtus metų buvo sumanytas kompozitoriaus galvoje – toks sprendimas atrodo drąsus. Drąsa privalo būti tokia profesionali ir sugebėti įtikinti, kad originaliai šešiolikto amžiaus rūmuose vykstanti drama gali persikelti į šešiasdešimtųjų Las Vegasą. Kad Rigoletto dukra Gilda, įsimylėjusi vyrą, kuris ją pagrobia ir išprievartauja, net ir po to gali nutarti paaukoti dėl jo gyvybę. Juk kad ir koks mizoginistiškas ir moterims nepalankus buvo to meto Las Vegasas, gyvybės aukojimas dėl prievartautojo – ne visai tai, kaip mes įsivaizduojame šeštąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį Nevados dykumos mieste.
Nors per pertrauką uždanga nuleista, tačiau, apėmus operos inspiruotam drąsos jausmui, nusileidžiu apsižvalgyti prie scenos ir orkestro duobės. Niekada anksčiau to nedariau gyvenime. Atrodė kvaila salėje sėdintiems ir potencialiai mane matantiems žmonėms prisipažinti, kad niekada iš labai arti nemačiau orkestro. Kad nežinojau, jog per pertraukas orkestro duobė atrodo lyg chaotiškas paauglio kambarys, su ant grindų, atrodytų, be jokios tvarkos besimėtančiais instrumentų futliarais.
 |
| J.Juškaitės nuotr./Fontanas šalia operos rūmų Niujorke |
Drąsa būti kvailai ir neišmanančiai pradeda atrodyti pats nuostabiausias jausmas pasaulyje, leidžiantis fantazuoti ir patirti „kvailas“ emocijas. Oriai stoviu prie orkestro duobės, nors iš tikrųjų mielai užlipčiau ant siauros, pusmetrinės perskyros ir paprašyčiau keturių arfininkių, klaustrofobiškai įspraustų po pat juodo medžio scena, ką nors man pagroti. Stovėčiau užmerkusi akis, tiesi lyg styga ir tokia nuolanki lyg naujasis popiežius. Skaidrus ir harmoningas arfų garsas paslapčia nutiltų ir trimitai iš kitos orkestro pusės „Triumfo maršu“ staiga pažadintų gyvenimui. Orkestro duobė nejučia prisipildytų ir muzikantai pradėtų groti antrą veiksmą, o dirigentas man leistų likti alkūne parimus prie perskyros. Jis žino, kad tiesiog privalau iš arti pamatyti „Rigoletto“ antro veiksmo pradžią, kai skambant tragediją pranašaujantiems smuikams ir kontrabosams, pakyla uždanga, už kurios pusnuogė moteris šoka striptizą. Jos judesiai lėti, įkūnijantys stygos garso grožį, tačiau profesionaliai viliojantys. Idėja atrodo tokia netikėta – niekada nepagalvojau, kad striptizą galima šokti skambant sodriai niūriai muzikai – kad akimirkai netenku žado. O publika ploja, dėkodama režisieriui už drąsią idėją.
Publika ploja ir pasibaigus paskutiniam veiksmui – nors „Rigoletto“ vaidmenį atlikęs baritonas George Gagnidze dainavo šiek tiek silpnokai, tačiau Las Vegasas įtikino. Ir tokiomis akimirkomis tiesiog myliu Niujorko rusus, kurie pasibaigus operai, karštligiškai nepuola prie išėjimo, o ištikimai ploja ant scenos nusilenkti išėjusiems artistams. Nors ir dėl to jiems teks ilgiau laukti prie sausakimšų išėjimų.
 |
| J.Juškaitės nuotr./Belaukiant operos |
Jau prie savo namų, leisdamasi metro stotelės laiptais, negalvodama, grasiai užtraukiu vieną žinomiausių „Rigoletto“ operos arijų „La donna è mobile“ (liet. adaptacija – širdys mergelių linkę vilioti) ir staiga atsipeikėjusi apsižvalgau, ar nėra žmonių aplink: kažkada bažnyčios vargonininkas, švelnindamas situaciją, sakė, kad man pirma reikėtų pabandyti prasidainuoti vienai miške, tada galbūt galima kalbėti ir apie chorą. „Gal New York'as ir yra mano miškas,“ – pagalvoju ir pilnu balsu užtraukiu – „Širdys mergelių linkę vilioti ir suvedžioti“...
(Bus daugiau...)
