Vaizdingoje vietovėje jis kartu su žmona Raimonda bei vaikais Neringa (35 m.), Miku (32 m.) ir Pijumi Kristupu (20 m.) gyvena jau trylika metų. Tiesa, jaunėlis šiuo metu mokosi ir dirba Vilniuje. Jis – vienintelis iš atžalų kol kas tebegalvojantis, kad niekada negyvens kaime.
Lygiai taip pat kažkada galvojo ir Neringa bei Mikas. Abu po mokyklos išskubėjo į miestus, Neringa vėliau pritapti bandė ir Didžiojoje Britanijoje. Tačiau galiausiai nusprendė, jog geriausia Žemaitijoje ir grįžo čia gyventi. Šiuo metu Mikas su šeima gyvena greta tėvų namo esančiame nuosavame name. Neringa su vyru ir dviem dukrytėmis, kurių jauniausiai – kiek daugiau nei mėnuo – įsikūrė taip pat netoli – Rietave.
Kaip ūkininkauja miestiečiai?
„Kad ir kaip stengiausi, nuo likimo nepabėgau“, – juokauja Mikas, šiuo metu kartu su tėvais auginantis 230 avių bandą ir mėsinių simentalių galvijus ir ožkas. Tiesa, pastarosios nei Miko, nei Alvido nedomina. Jos, pasak, vyrų – mamos ir žmonos Raimondos „vargas“. Būtent ji užsinorėjo auginti ožkas ir dabar tris jų turi. Iš jų pieno gamina pasakiško skonio sūrius – ir sūrius, ir saldžius – ir su jais kuria geriausio restorano vertus patiekalus.
„Man ožkos patinka, nes jos prisiriša prie žmogaus: kai kalbini, žiūri tiesiai į akis, pripratusios atsiliepia, kai kvieti vardu. Be to, seniai norėjau pabandyti daryti ožkos sūrį.
Trijų ožkų kol kas užtenka – per dieną dvi jaunesnės duoda po 3 litrus, o vyresnioji – ir 4 litrus pieno“, – pasakojo Raimonda.
Į vyrų laidomus juokelius apie tai, kad tik jai vienai ūkyje ir patinka „tos ožkos“ ji turi ką atsakyti: pasirodo, vienintelis ūkyje esantis ožys labiausiai prisirišęs prie jos vyro Alvido: „Jis ilgai ožį pratinosi, bet kai priprato – didžiausiais draugais tapo“.
Vyrų žinioje ir auginama galvijų banda. Gana retos Lietuvoje – simentalių – veislės karvės ir bulius išsiskiria tuo, jog neturi ragų. Tai – ne atsitiktinumas.
Raimonda neslėpė, kad prie karvių su ragais būtų nesiartinusi nė iš tolo. Todėl rinkdamiesi veislę Jusiai ir ieškojo būtent tokios, kurios atstovai – be ragų. Žinoma, jiems buvo svarbūs ir kiti šių mėsinių galvijų parametrai. Šį rudenį jie pirmą kartą dalį karvių mėsos eksportuos į Angliją.
Į ūkininkavimą Jusiai žiūri kiek kitaip nei kaime augę ir čia dirbti likę žmonės: jie stengiasi gyventi, o ne vargti. Todėl pas juos ganyklose besiganančios avys – tokios veislės, kurią reikia kirpti tik kartą per metus, be to, mėsai tinkamo dydžio užauga vos per tris-keturis mėnesius.
Mikas pasakoja, kad vasarą su gyvuliais problemų labai mažai: paleidi ganytis į „elektriniu piemeniu“ aptvertą teritoriją, palieki grūdų, vandens ir gali savaitei pamiršti.
„Šaltuoju metų laiku daugiau reikalų, tačiau tada ir patys daugiau būname namie, tad nėra sudėtinga banda pasirūpinti“, – tikino jaunas ūkininkas.
Kitokį požiūrį į ūkininkavimą išduoda ir elgesys su gyvuliais: į ganyklą su būriu svečių atėjęs Mikas galvijų ir avių bandas pasišaukė švilpesiu. Vos išgirdusios gerai pažįstamą garsą avys ir karvės būriu atlingavo pas šeimininką, nešiną kibiru maisto.
„Čia – bulius Redas, o štai čia – Zeta Džouns, va ten – Rudnosiukė, o šita, kuri baubia – Sniežana“, – rodydama į asmenukėms su miestiečiais pozuojančias karves pasakojo Raimonda.
Pasak jos, vardus turi tik tie gyvuliai, kurių charakteris itin spalvingas. Arba tokie, kurių išvaizda prašyte prašosi specialaus vardo. Toks, pavyzdžiui, olandų tekselių veislės avinas Pufikas, kuris ir dėl savo išvaizdos, ir dėl to, kad paglostytas ima vizginti uodegą, labiau primena šunį, o ne aviną.
Pažintis – Maskvoje, gyvenimas Klaipėdoje ir Žemaitijoje
Paklausti, ar jau pragyvena iš ūkio, Jusiai purto galvas, o Alvidas paaiškina: „Čia mano pensijos fondas“.
Iš tiesų jis dalį metų praleidžia ne ūkyje, bet jūroje – šio darbo kol kas negali atsisakyti, nes pečius slegia paskolos. „Kai jau bus atiduotos skolos, galėsiu ne tik vasaras čia leisti“, – sako Alvidas.
Lietuvos uostamiestis – Klaipėda – šeimai svarbus miestas ne tik dėl Alvido darbo. Iš jo kilusi Raimonda, su kuria panevėžietis susipažino studentaudamas Maskvoje. Iš tų laikų šeimoje gyva legenda apie tai, kaip mama tėtį bandė sužavėti „per skrandį“.
Režisūrą studijavusi mergina krito į akį jūreivystės mokslus krimtusiam studentui. Tačiau, kad taptų ta vienintele, draugystės pradžioje Raimonda nusprendė pademonstruoti savo kulinarinius sugebėjimus ir pakvietė į bendrabutį pietų. Kadangi studentai negyveno ypač prabangiai, nusprendė iškepti vištą kartu su tuo, ką turėjo – šokoladu. Rezultatas buvo įdomus, prisimena abu. Galiausiai tą vištą suvalgė kažkoks kitas studentas. O Alvidas vėliau galėjo įvertinti Raimondos talentą „iš kirvio koto išvirti sriubą“.
Iš tiesų ko jau ko, bet eksperimentuoti nebijo nei ji, nei dukra Neringa. Todėl atvykę į svečius pas Jusius tikrai neliksite nevalgę – kur kas didesnė tikimybė, kad atrasite netikėtų derinių ir paneigsite sau patiems kai kuriuos dalykus. Pavyzdžiui, kad ožkos sūris netinkamas sušiams.
Būtent tokį (vieną iš daugelio) patiekalų mums pasiūlė Neringa, neslėpusi ir recepto:
Paragauti tokių sušių bei kitų Raimondos ir Neringos paruoštų patiekalų iš ėrienos (mėsa – ūkyje užaugintų avių) ir ožkų sūrio, gali kiekvienas norintis – šeimyna šiemet pradėjo rengti degustacijas ir net siūlo užsisakyti „Ūkininko pietus“. Ekologinis Jusių ūkis – vienas iš keturis rajonus – Rietavo, Telšių, Plungės ir Kupiškio – jungiančio kulinarinio maršruto „Pieno kelias“ dalyvių.
Vienam asmeniui tokia gurmaniška patirtis kainuoja 20 eurų. Taip, tai nėra pigu, tačiau verta: juolab, kad už tai gausite progą ne tik prisikimšti skrandžius natūraliu maistu, bet ir galėsite prisiminti, kas yra kaimas ir įsiamžinti su ūkio gyvūnais – avimis, ožkomis, karvėmis.
Svajonė – šeimos restoranas
Alvidas ir Raimonda neslepia, kad džiaugiasi, jog ūkyje kartu dirba ir vyriausias sūnus Mikas su šeima. Jis save atrado galvijų auginime. Pamažu aiškėja ir tai, ką nori veikti jo sesuo Neringa. „Galvojame apie šeimos restoranėlį“, – prasitaria jauna moteris, ne tik šeimoje jau garsi savo konditerijos gaminiais.
Ne naujiena jai ir sūrių degustacijos – kurį laiką ji yra dirbusi „Džiugo namuose“ Telšiuose.
Idėją kurti šeimos restoraną palaiko ir jos vyras. Tad greičiausiai ši svajonė netruks virsti realybe. Bendrų planų Neringa turi ir su mama – abi planuoja gaminti ledus ir jogurtus iš natūralaus ožkų ir karvių pieno.
