„Kava tuose kraštuose gali būti dvejopa: tirpi arba vietoje užauginta malta robusta. Kai buvome Tailande, kiekvienas vietinis manė, kad turistams turėtų labiausiai patikti „NESCAFÉ 3in1“, nes visoje Azijoje ji yra itin populiari. O Vietname ragavome ypatingosios vietnamietiškos stiprios ir saldžios kavos“, – prisiminė Rita. Vietnamui kava yra ekonomikos variklis, tai – produktas, iš kurio šalis gauna daugiausiai pajamų nuo pat praėjusio amžiaus pradžios. „Kavą augina Tailando šiaurėje, Laose, Vietname – ten, kur yra jos plantacijos, kavos gėrimas gyventojams yra kasdienybė, nors šiaip Pietryčių Azijos žmonės dažniausiai geria vandenį“, – pasakojo keliautoja.
Vietnamiečiai patys pasiskrudina pupeles, sumala gana stambiai ir užpila specialiuose induose, kuriuos sudaro puodelis ir į jį įstatomas smulkus filtras su dangteliu. „Iš pradžių, gavę tuos indelius kavinėje, pasijutom kaip sovietiniai žmonės vakarietiškame tualete – nežinojom, ką su jais daryti“, – juokėsi mergina. Bet iš tiesų jais naudotis nesudėtinga, pakako kartą pamatyti, kaip tai daroma. Pasak jos, tokia kava stipri ir sodri – ją privalu gerti iš mažo puodelio. „Ji labai intensyvaus skonio ir kvapo. Galiu iš tolo jį atpažinti“, – kalbėjo Rita apie vietnamiečių pasididžiavimą – jų išaugintą robustą. Su šia kava Vietname ją supažindino olandas, su žmona turintis kavos plantaciją: jis pasakojo, kad vietinės pupelės vis geriau vertinamos visame pasaulyje, nes yra ekologiškai užaugintos.
 |
| Asm. Archyvo nuotr./Rita Stanelytė Filipinuose |
Azijos gyventojams, kuriuos matė Rita, kava yra gėrimas, prie kurio bendraujama, o ne priemonė padėti praplėšti akis pakirdus ryte. „Jie vis vien keliasi su saule – ir be kavos. Azijos gyventojai labai daug dirba, kartais nuo 5 ryto iki vidurnakčio, bet yra gana atsipalaidavę, ramūs. Mums, atvažiavusiems iš Lietuvos, užtruko beveik 2 mėnesius, kol patys nurimome, „paleidome“ visus planus ir susigalvotus įsipareigojimus“, – merginos atmintyje pasakojant iškyla pirmas įspūdis, kuris buvo apėmęs atskridus į Bankoką: „Jautėmės kaip šaldyti viščiukai, pašauti į orkaitę“.
Kai melsvakojai turistai iš Lietuvos šiek tiek apšilo ne tik tiesiogine prasme, jie pradėjo drąsiau nukrypti nuo savo ilgais žiemos vakarais prie kelionių knygų ruošto lankytinų vietų ir veiktinų veiklų sąrašo. Tuomet pasidarė lengva kartais nieko neveikti. „Dabar, kai po kelionės praėjo kuris laikas, vienas dalykas atrodo neįtikėtinas. Būdami gana purvinoje ir apšnerkštoje Flores saloje, kasryt atsikeldavom ir išnuomotu motociklu dardėdavom 10 km iki paplūdimio. Ten išsinuomodavome po šezlongą, įsitaisydavome veidu į jūrą ir žiūrėdavome į ją. Visą dieną! Ir garbės žodis, nė karto nebuvo nuobodu“, – pati savimi stebisi Rita. Žiūrėdami į vandenį, jie kartais klausydavo audiopaskaitų, kartais skaitydavo, o kartais aptardavo, kokius žmones matė keliaudami po 8 egzotiškas šalis.
Darbščius – žinoma. Kuklius – o taip, nepastebėjo nė vienos vietinės, kuri bristų į jūrą su bikini, o ne su ilgais kasdieniais drabužiais. Ir dar... Smalsius. Ne tik dėl to, kad daugybė sutiktųjų kelyje buvo vaikai, nesibodintys užkalbinti bet kurį baltaodį. Suaugusiesiems irgi kaskart magėjo kuo daugiau sužinoti. „Ar jūs vedę? O vaikų turite? Kodėl ne? O kada turėsite ir kiek? Kuo tu dirbi? Aha. O kiek uždirbi?“ – tokie klausimai ir veidan įsmeigtos smalsios akys lydėjo daugelyje vietų. „Pietryčių Azijos žmonės, kuriuos matėme, labai nori žinių. Ten įprasta pamatyti „tuktuko“ vairuotoją, kuris turėdamas laisvą minutę mokosi japonų kalbos, nes gali prireikti vežti tos šalies turistus“, – žavėjosi Rita. Kai kitąkart važiuos į tuos kraštus, jai tikrai nebereikės atsakinėti į klausimą, kodėl neturi vaikų: dabar antruosius einanti dukra Julija, ko gero, irgi neatsisakys leistis su tėvais į daug žadantį nuotykį.
