Vaizdžiame kalnų slėnyje pietų Serbijoje išsidėstęs Preševo miestelis kadaise – Jugoslavijos laikais – turėjo daug darbo: slėnyje įsikūrusi spaustuvė „Grafofleks“, plastiko fabrikas „July 7“, tabako fabrikas įdarbino didelę dalį slėnio gyventojų, dauguma kurių yra etniniai albanai. Šiandien Preševo slėnyje vidutinis mėnesinis atlyginimas yra vos šimtas eurų, nedarbo lygis šiame – skurdžiausiame – Serbijos regione siekia 49 procentus.
Būtent toks Preševas – kartu su kaimyniniu miniatiūriniu kaimeliu Miratovacu – 2015 m. pavasarį pasitiko tūkstančius prieglobsčio Europoje prašančių žmonių iš karo alinamos Sirijos, Vakarų šalių bombų, okupacijų ir sankcijų nukankinto Irako, tų pačių bombų suniokoto Afganistano ar išnaudojamų, ekonomiškai leisgyvių Afrikos šalių.
Čia, Preševe – piečiausiame Serbijos taške prie sienos su Makedonija – 2015 m. buvo įkurta didžiausia pabėgėlių stovykla visame Balkanų migracijos kelyje. Miestelis su 25 tūkstančiais nuolatinių gyventojų per trejus metus tapo laikinais namais milijonui pabėgėlių, ieškančių saugumo Europoje.
Kas juos pasitiko prie oficialiosios Europos slenksčio?
Linkėjimai nuo miestelio jaunimo
Tūkstančius kilometrų iki Europos jūra ir sausuma atkeliavusiems žmonėms pirmąjį „Sveiki atvykę“ ištarė jauni preševiečiai, kurie, niekieno neraginami, savanoriškai susibūrė į pagalbos pabėgėliams grupelę. „Mūsų tikslas buvo būti kuo arčiau jų, kad jie nesijaustų vieniši, – naujame dokumentiniame filme „Prugëtimi: Aktivizmi qytetar“ (alb. Kelionė: Pilietiškas aktyvizmas) sako vienas iš savanorių, sportiškas vaikinas madinga šukuosena. – Kai kurie iš jų tos ilgos kelionės metu prarado savo šeimos narius.“
Savanoriški šios grupelės, kurią sudarė vos 10-12 jaunuolių, darbai apėmė platų spektrą. Pirmiausia – pasitikti prieglobsčio prašytojus ties šalia esančia Serbijos-Makedonijos siena, pavaišinti juos maistu, duoti vandens, pagal poreikį aprūpinti medikamentais ar dovanoti drabužių ir, svarbiausia, suteikti tikslios informacijos apie tolimesnius veiksmus, iššūkius, galimybes bei, svarbiausia, kokios pagalbos jie čia gali sulaukti. Tuomet žmonėms buvo padedama įsėsti į autobusus, vežančius į Preševo centrą oficialiai registracijai. Po ilgų valandų laukimo gavę dokumentus, jie galėjo tęsti savo kelionę per Serbiją.
„Iš pradžių, dar gerokai prieš tai, kai į Preševą atvyko tarptautinės humanitarinės organizacijos, mūsų grupelė pradėjome dirbti tiesiai priešais policijos nuovadą, kur pabėgėliai tuomet buvo laikomi, – filme pasakoja vienas iš savanorių Petrit’as Arifi, vėliau tapęs nevyriausybine organizacija „Youth for Refugees“ (angl. Jaunimas – pabėgėliams) virtusios grupės savanorių koordinatoriumi. – Buvo laikotarpis, kai kasdien į mūsų miestelį atvykdavo po 10 tūkstančių pabėgėlių. O mūsų – vos dvylika.“
P.Arifi sako, kad pačioje pradžioje pabėgėliai pagalbos sulaukdavo tik iš paprastų žmonių – vietovių, per kurias jie keliavo, gyventojų. Tuo metu realios paramos prieglobsčio prašytojams ir migrantams nei iš valstybės institucijų, nei iš tarptautinių organizacijų nebuvo. Oficialioji pabėgėlių stovykla buvo įrengta priimti vos tūkstantį žmonių, tad pastogės trūko daugeliui. „Kai kurie miestelio žmonės savo darbo biurus pavertė į pastoges pabėgėliams, kiti savo namuose ruošė ir vežė jiems maistą – daugelis pabėgėlių buvo nevalgę dienų dienas“, – apie miestelio atsaką krizei pasakoja P.Arifi.
Geriau susipažinus su į jų miestelį atvykstančių migrantų poreikiais ir realybėmis, prasiplėtė ir savanorių organizacijos darbų spektras. Preševo jaunimas pradėjo kviesti prieglobsčio prašytojus aplankyti miesto įžymybių, susipažinti su jo kultūra, vietinėmis kulinarijos tradicijomis. Pradėti organizuoti įvairūs sporto užsiėmimai. Kai kuriems atvykėliams – daugiausia šeimoms su vaikais – buvo aprodomos miestelio mokyklos, dalijamasi vietos švietimo sistemos ypatumais.
Prie pat pabėgėlių registravimo centro savanoriai įkūrė kavinę pabėgėliams, pavadino ją „Skėčiu“ (angl. Umbrella). Kava, arbata ir sumuštiniai joje – nemokamai (finansuojami iš Tarptautinio gelbėjimo komiteto (angl. International Rescue Committee) lėšų). Kavinė, kurios idėja kilo vienam iš organizacijos „Youth for Refugees“ įkūrėjų Valonui Arifi, tapo susitikimų, pasisėdėjimų, pokalbių vieta nežinomybėje atsidūrusiems žmonėms – mažas ankstesniojo gyvenimo tėvynėje priminimas.
Savanoriai taip pat padėjo organizuoti migrantams transportą iki sienos su Vengrija arba Kroatija – maždaug 600 km. Tuo metu ES dar nebuvo įvesta griežta sienų kontrolė ir įsakymai iš Briuselio bei kitų sostinių atsisakyti į savo teritoriją įsileisti prieglobsčio prašančius žmones dar nebuvo duoti. Tuo metu pagalba bėdoje atsidūrusiems žmonėms dar nebuvo vadinama nusikaltimu.
Europa užsibarikaduoja
Tuos pirmus pusę metų „Youth for Refugees“ savanoriai dirbo 24 valandas per parą, pasiskirstę po tris 10-ies asmenų pamainas. Iki tol, kol 2016-ųjų pradžioje Europos Sąjungos valstybės oficialiai užrakino savo sienas ir nebeįsileido nei prieglobsčio prašančių, nei dėl ekonominių priežasčių migruojančių žmonių.
Iki 2015-ųjų pagrindinis migracijos iš Afrikos ir Vakarų Azijos į Europą kelias buvo Viduržemio jūra. Tačiau, Europai sugriežtinus patruliavimą jūroje ir pietinėms žemyno valstybėms vis dažniau atsisakant į savo uostus priimti prisišvartuoti migrantų laivus, migrantai buvo priversti ieškoti naujų, saugesnių būdų keliauti.
Vienas iš tokių – vadinamasis Vakarų Balkanų koridorius – tai migracijos kryptis, paprastai prasidedanti Turkijoje ir besitęsianti per Graikiją, Bulgariją ir Makedoniją, tuomet Serbiją, o iš jos – į ES nares Vengriją arba Kroatiją. Dažno migranto galutinis kelionės tikslas yra Šiaurės ir Vakarų Europos valstybės, tokios kaip Vokietija, kurios buvo paskelbę atvirų durų politiką migrantų atžvilgiu ir kuriose didelė dalis migruojančiųjų jau turi šeimos narių.
Tačiau 2016 m. pavasarį situacija pasikeitė: Europa užsibarikadavo. Makedonija bei ES šalys narės Kroatija ir Slovėnija paskelbė aklinai uždarančios savo sienas migrantams. Graikija smurtu išvaikė Idomeni miestelyje prie sienos su Makedonija įsikūrusią migrantų stovyklą. Vengrija su savo ultra-dešiniuoju, rasistinių pažiūrų premjeru Viktoru Orbanu priešakyje per patį krizės piką surentė 175 km ilgio sieną, skirtą migracijos apsunkinimui. Panašia siena apsiginklavo ir Graikija. Tuo pat metu ES pasirašė susitarimą su Turkija, pagal kurį žmonės, sugebėję atvykti į Graikiją, yra iš karto siunčiami atgal į Turkiją – įskaitant ir tuos, kurie Europoje planavo prašytis politinio prieglobsčio.
Europos Sąjungai užsibarikadavus, Preševe situacija taip pat pasikeitė: naujai atvykstančių migrantų gerokai sumažėjo; tuo laikotarpiu vidutiniškai kasdien buvo registruojama vos du – trys šimtai. Miestelio savanoriai atitinkamai pritaikė savo veiklas: uždarius ES sienas Serbijoje įstrigusiems žmonėms buvo atidaryta interneto kavinė, kad jie galėtų bendrauti su tėvynėje likusiais (ar Europoje gyvenančiais) šeimos nariais bei draugais, pradėti organizuoti kino vakarai, vaikams įkurta mokyklėlė.
Mes irgi buvome pabėgėliai
Preševas yra maždaug Kėdainių ar Utenos dydžio gyvenvietė, tad tūkstančiai kasdien į jį atvykstančių ir išvykstančių žmonių tapo dideliu iššūkiu miestelio infrastruktūrai bei gyventojų kasdienybei. Iš kur tas solidarumas nepažįstamiesiems?
Vieniems tai – asmeninės patirties atspindys. „Svarbiausia priežastis, kodėl mes jiems padedame ir su jais tapatinamės, yra ta, kad prieš porą dešimtmečių mūsų pačių šeimos buvo pabėgėliai, – filme „Kelionė“ sako jauna savanorė. – Mūsų šeimos buvo tokioje pačioje situacijoje, kaip ir dabar iš Sirijos čia atvykstantys žmonės. Užtat dedame visas pastangas, kad čia jie jaustųsi kaip namie.“
Serbijos sostinėje Belgrade gyvenantis žurnalistas Idro Seferi’s pasakoja, kad atvykus į Preševą jam buvę labai sunku matyti šaltomis, lietingomis naktimis gatvėje miegančius vaikus. Jis žino, ką tai reiškia. „Per Kosovo karą aš taip pat buvau pabėgėlis“, – sako jis. Todėl jis nusprendė kuriam laikui atidėti savo asmeninius darbus ir kuo galėdamas padėti Preševe įstrigusiems žmonėms.
Kiti savanoriai, sunkiausiu krizės metu atidavę savo laiką ir energiją padėti tiems, kam to labai reikėjo, sako tai darę iš paprasčiausio žmogiškumo. „Buvau dar visai jaunas ir nežinojau, kas vyksta, – filme pasakoja 17-metis savanoris Drilonas Ismailis. – Bet supratau, kad šiems žmonėms reikia pagalbos, ir norėjau ją suteikti.“
Pirmasis jo darbas buvo susidraugauti su atvykstančiu jaunimu – padėti jiems pasijusti laukiamiems. „Mano galva, kiekvienas žmogus turi būti laukiamas visur, nes visi esame žmonės ir visų pirma privalome gerbti patys save, o tuomet ir kitus. Tie, kurie pabėgėlių negerbia ar juos teisia, elgiasi labai blogai – to nedaryčiau pats sau ir tikiuosi, kad mano tėvynainiai taip nesielgia, – pasakoja D.Ismailis. – Turime juos priimti su gėriu širdyje, nes šiuo metu jų tėvynėse karas ir jie tik stengiasi nuo jo išsigelbėti. Būti pabėgėliu nėra pasilinksminimas. Privalome padėti jiems pasijusti mylimiems.“
O kaip Preševo jaunimas patys vertina savo nuveiktus darbus žmogiškumo vardan? „Turėtume didžiuotis svetingumu, kurį parodėme“, – sako sportiškasis jaunuolis. Ir priduria: „Ši krizė paveikė mūsų pačių mentalitetą, mūsų įsitikinimus apie žmoniją ir žmogaus teises. Sulaukėme didžiulės įvairovės žmonių, tarp jų pačių matėme daug užuojautos ir supratimo, todėl ir mes tiesiog negalėjome jiems nepadėti.“
Šiuo metu Serbijos migracijos sulaikymo centruose yra maždaug 6 tūkst. pabėgėlių ir migrantų, laukiančių galimybės tęsti savo kelionę. Gyvenimo sąlygos juose, kaip ir kitur Europoje, dažnai yra labai prastos.
Dokumentinio filmo premjera rugpjūčio 20 d., 14 val. Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/events/623611501903192/
Straipsnis parengtas pagal projektus ,,Volunteering for Humanity” (liet. ES pagalbos savanorių iniciatyva – savanorystė ir žmogiškumas) ir ,,Humanitarinė pagalba ir vystomasis bendradarbiavimas'', kuriuos finansuoja „EU Aid Volunteers“ (DG ECHO, Europos Komisija) iniciatyva ir LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija.
