Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Iš Pripetės vaikystėje evakuota Tatjana – apie rojaus oazę pragaro imperijoje

„Dėmesio, draugai! Dėl po avarijos atominėje elektrinėje susiklosčiusios nepalankios radiacinės aplinkos, skelbiama laikina Pripetės gyventojų evakuacija“, – tokį, tik šiek tiek išsamesnį, šaukinį išgirdo Pripetės gyventojai vėlyvą 1986 m. balandžio 27 rytą. Po miestą tąkart važinėjo milicijos automobilis ir kraupus moteriškas balsas per garsiakalbius rėkė šį pranešimą. Normalioje aplinkoje tas šaltas sovietinis balsas galbūt būtų buvęs tik nemalonus, bet tada skelbiama stingdanti informacija jį darė kraupų. Jis būtų skambėjęs dar kraupiau, jei miestiečiai būtų žinoję, kad tai bus ne laikina, o nuolatinė gyventojų evakuacija. Žmonės gyventi į Pripetę niekada negrįžo. Pradėkime nuo pradžių.
Pripetė prieš avariją ir 2019 m.
Pripetė prieš avariją ir 2019 m.

Pranešimą girdėjo ir mano pažįstama ukrainietė Tatjana, dabar gyvenanti Kijeve. Mergaitė tada buvo penktokė ir į pamokas bėgdavo jau ryšėdama pionierišką kaklaraištį. Vaiko amžius jau buvo pakankamai didelis, kad atsimintų daugelį tuo metu vykusių įvykių. Jos ir jos šeimos prisiminimais ir remsiuosi šiame pasakojime.

Asm.archyvo nuotr./Tatjana vaikystėje
Asm.archyvo nuotr./Tatjana vaikystėje

Kaip jau visi žino, 1986 m. balandžio 26-ąją po pirmos valandos nakties Černobylio atominėje elektrinėje įvyko avarija, kurios metu sprogo ketvirtasis elektrinės blokas, į pasaulį paleisdamas neįsivaizduojamus kiekius sveikatai kenksmingų radioaktyvių dalelių. Sako, kad tai buvo baisiausia pasaulyje atominė katastrofa.

Prie to baisumo prisidėjo ir po avarijos išryškėjusi nekompetentinga sovietų valdžios reakcija ir situacijos valdymas. Sovietai apskritai bene dvi savaites atominę katastrofą slėpė nuo pasaulio ir palūžo tik tada, kai plintantis radioaktyvus debesis ėmė dengti Europą. Teko pripažinti, kad pas juos ne tik įvyko siaubinga avarija, bet ir nėra žinoma, kaip tą baisybę, vardu radiacija, suvaldyti.

Apie avariją, jos priežastis ir pasekmes galima rašyti, kol baigsis sąsiuvinio lapai, tačiau šiandien mūsų dienos tema yra įdomiausias jos epizodas – energetikų miestas Pripetė, kuris yra realus idealus atominės apokalipsės pavyzdys. Nereikia net holivudinių filmų.

Už trijų kilometrų nuo Černobylio atominės elektrinės esantis miestas buvo klestėjimo ir gėrio pavyzdys varganoje Sovietų Sąjungoje. Tai buvo labai jaunas miestas. Jis buvo pradėtas statyti 1970 metais, t.y. prieš šešiolika metų iki apokalipsės. Mieste gyveno daugiau nei 40 tūkstančių gyventojų ir jų vis daugėjo, nes besiplečiančiam miestui reikėjo darbuotojų.

Tatjanos nufotografuota sena knygelė „Pripetė“/Kultūros namai „Energetikas“ prieš avariją
Tatjanos nufotografuota sena knygelė „Pripetė“/Kultūros namai „Energetikas“ prieš avariją

Daugiausia miestiečių dirbo Černobylio atominėje elektrinėje, tačiau mieste buvo ir „Jupiterio“ gamykla, gaminusi juosteles magnetofonams, kuriai taip pat reikėjo darbo rankų. Apie ją mažai kas kalba, nes elektrinė užgožia viską, tačiau skaičiau, kad „Jupiterio“ gamykla nebuvo tokia jau nekalta, nes „dienomis“ gamino juosteles, o „naktimis“ – juodųjų dėžių detales rusų kariniams sraigtasparniams. Taip pat daugybės darbuotojų reikėjo augančio miesto administracinėms įstaigoms. Mieste nebuvo bedarbystės.

Be to, Pripetė buvo statoma kaip pavyzdinis imperijos miestas. Sovietai norėjo pastatyti miestą, dėl kurio nebūtų gėda. Jį projektavo net ne sovietų, o užsienio projektuotojai. Pagrindinė miesto gatvė buvo Lenino prospektas. Tai buvo dviejų gatvių gatvė su didele žalia alėja viduryje. Ji prasidėjo prie įvažiavimo į miestą ir kaip adata smigo į pačią miesto širdį, kur kirtosi su Kurčatovo gatve. Lenino prospektas buvo įspūdingas, nes jau miesto ribos galėjai išvysti plačią ir žalią tiesutėlę gatvę, vedančią centro link ir rodančią, kad šis miestas yra kitoks nei kiti pavargę imperijos miestai. Jis net kvepėjo gėriu.

„Jupiterio“ gamykla irgi nebuvo tokia jau nekalta.

Pripetėje didėjant gyventojų skaičiui, juos reikėjo kažkur sutalpinti, todėl sparčiai buvo statomi daugiabučių rajonai. Nuosavų namų nebuvo apskritai, nes miestas imtas statyti plyname lauke, o ne kokio nors kaimo pagrindu. Patys daugiabučiai taip pat buvo statomi šiek tiek kitaip nei daugumoje imperijos miestų, juos statant trikampiais ir paliekant daug žalio ploto. Miestiečių gerovei ir patogiam gyvenimui kurti nebuvo gailima išteklių, nes jie gi aptarnavo vieną moderniausių atominių elektrinių Sovietų Sąjungoje.

Tatjanos nufotografuota sena knygelė „Pripetė“/Kurčatovo gatvė ir kavinė „Raduga“ prieš avariją
Tatjanos nufotografuota sena knygelė „Pripetė“/Kurčatovo gatvė ir kavinė „Raduga“ prieš avariją

Nepaisant gana didelio gyventojų skaičiaus, Pripetė buvo gana maža savo plotu. Tai natūralu, nes į daugiaaukščius tilpo daugybė žmonių, todėl ploto jiems ir nereikėjo. Per dvidešimt minučių buvo galima pereiti visą miestą pėsčiomis per daug nebėgant. Pripetėje buvo penki rajonai, kurie neįdedant ypatingos fantazijos buvo taip ir vadinami – pirmasis, antrasis ir t.t. Pats centras buvo pirmajame rajone, bet, kaip jau ir minėjau, miestas buvo nedidelis plotu, tad mergaitė Tatjana, gyvenusi Lesios Ukrainkos gatvėje, trečiajame rajone, per dešimt minučių nubėgdavo iki centro ir kažką nusipirkdavo savo mėgstamoje parduotuvėje „Raduga“.

Miesto gyventojų amžiaus vidurkis buvo 26 metai. Tai reiškia, kad jame gyveno beveik vien tik jauni žmonės. Net keturiasdešimtmečių jame buvo nedaug, jau nekalbant apie amžinai nepatenkintus pensininkus. Buvo daugybė vaikų. Mieste buvo net penkios vidurinės mokyklos, kurios, kaip ir visoje Sovietų Sąjungoje, neturėjo pavadinimų ir buvo vadinamos numeriais. Pavadinimus turėjo vaikų darželiai, kurių užteko visiems, ir miestiečiams nereikėjo lūžinėjančiu internetu pildyti paraiškų ar duoti kyšių darželių direktorėms.

Mieste tiesiog buvo per geras gyvenimas, kad žmonės darytų nesąmones ir rizikuotų būti išspirti iš rojaus oazės pragaro imperijoje.

Tatjana lankė beveik jos kieme esantį vaikų darželį „Teremok“, o kai paaugo – „3-iąją“ vidurinę mokyklą, esančią taip pat už kelių žingsnių. Viskas šiame mieste buvo labai arti. Jame net nereikėjo visuomeninio transporto, nors toks ir buvo.

Tatjanos nufotografuota sena knygelė „Pripetė“/Prieplaukos kavinė „Pripetė“ prieš avariją
Tatjanos nufotografuota sena knygelė „Pripetė“/Prieplaukos kavinė „Pripetė“ prieš avariją

Gyventojų ekonominė padėtis buvo daug geresnė, nei kitų Sovietų Sąjungos kampelių vargo pelių, nes nekalbant apie ženkliai aukštesnius atlyginimus Pripetės gyventojus pasiekdavo kitų sovietinių regionų nepasiekiančios deficitinės prekės. Tiesa, Tatjana sakė, kad norint tas prekes įsigyti net ir pripetiečiams reikėjo atstovėti ilgas eiles, bet jie bent jau turėdavo šansą.

Pripetėje nebuvo nusikalstamumo, nes gyventojai turėjo viską, ko jiems reikia. Tatjana pasakojo, kad jų šeima, kaip ir daugelis pripetiečių, dažnai net pamiršdavo užrakinti buto duris išbėgant į parduotuvę ar kur nors trumpam. Kažkur skaičiau, kad pavarčius milicijos suvestines jose figūravo tokie nusikaltimai kaip triukšmavimas būnant neblaiviam ar panašūs. Tai yra tokie, kurie daromi ne dėl naudos, o dėl smagumo. Mieste tiesiog buvo per geras gyvenimas, kad žmonės darytų nesąmones ir rizikuotų būti išspirti iš rojaus oazės pragaro imperijoje.

Tiesa, sykį Tatjanos sesuo Lenino prospekto ir Kurčatovo gatvės sankryžoje, šalia mergaičių mėgstamos parduotuvės „Raduga“, buvo partrenkta automobilio. Tatjanai įsiminė, kad seserį partrenkęs vairuotojas pats ant rankų atnešė seserį tėvams į namus. Skamba šiurpiai, bet pasirodo, kad automobilis mergaitę tik pargriovė, ir buvo atsipirkta išgąsčiu bei keliuko nubrozdinimu.

Tatjanai įsiminė, kad seserį partrenkęs vairuotojas pats ant rankų atnešė seserį tėvams į namus.

Tatjanos tėtis dirbo ČAE, o mama – „Jupiterio“ gamykloje. Laisvalaikiu tėtis mėgo žvejoti šalia esančioje Pripetės upėje ir tvenkiniuose, o Tatjanos mėgstama pramoga buvo su mama ir seserimi valgyti ledus Naberežnaja gatvėje esančioje kavinėje „Olimpija“. Šeima nejautė jokių finansinių nepriteklių. Gyvenimas buvo puikus. Prie viso to, 1986 metų pavasarį miestiečiai nekantriai laukė naujutėlio atrakcionų parko atidarymo, kuris buvo suplanuotas Gegužės 1-osios šventėms.

V.Mikaičio nuotr./Taip ir neatidarytas atrakcionų parkas
V.Mikaičio nuotr./Taip ir neatidarytas atrakcionų parkas

Atidarymas neįvyko, nes 1986 m. balandžio 26-osios naktį visas laimingas miesto ir miestiečių gyvenimas visam laikui apsivertė aukštyn kojomis.

Kitoje dalyje papasakosiu, kaip Tatjanos šeima sužinojo apie tragediją, ką veikė ir jautė katastrofos dieną bei kaip buvo evakuojamas miestas. Kartu pakeliausime po šių dienų Pripetę ir patirsime, kaip klestintis rojus pavirto į atominės apokalipsės vaiduoklį.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Netikėtai didelis gyventojų susidomėjimas naujomis, efektyviomis šildymo priemonėmis ir dotacijomis
Reklama
85 proc. gėdijasi nešioti klausos aparatus: sprendimai, kaip įveikti šią stigmą
Reklama
Trys „Spiečiai“ – trys regioninių verslų sėkmės istorijos: verslo plėtrą paskatino bendradarbystės centro programos
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?