Pirmoji stotelė – Panamos miestas. Temperatūra: + 33 laipsniai pagal Celsijų (po speiguotos Lietuvos jausmas tarsi būtų +40, bet gyvensime). Kelionės diena: 3/60. Nuvažiuotas atstumas: 0-50 km. Na, ir kaip? Dar kartą kelionę pradedame patirdami kultūrinį šoką: važiuojant į Centrinę Ameriką tikėjomės pasinert į šurmulį, bardaką ir skurdą, bet (ir vėl) čia žmonės gyvena geriau už mus.
Šimtai dangoraižių, didžiausi prekybos centrai, gatvėse nematyti senesnio automobilio nei 2005-ųjų. Jie net Uber’į vairuoja su 2017 m. „Range Rover“! Ir, pasirodo, čia nieko nuostabaus – juk panamiečiai turi „aukso kasyklą“ – vieną svarbiausių pasaulio vandens kelių, t.y. Panamos kanalą, kuris suneša trečdalį šalies biudžeto.
Jo statybas pradėjo prancūzai, tačiau po keliolikos metų ir keliasdešimties tūkstančių darbininkų mirčių jie pasidavė. Kanalą galų gale pabaigė amerikiečiai ir tik visai neseniai jo kontrolę grąžino Panamai. Laivams, kelionė iš Atlanto vandenyno į Ramųjį tęsiasi apie 80 km, užtrunka apie 8-10 valandų ir priklausomai nuo svorio gali kainuoti daugiau nei 500 000 JAV dolerių. Tačiau laiko prasme sutaupoma maždaug mėnesis plaukimo aplink Pietų Amerikos žemyną.
Panamos kanalas toks svarbus pasauliui, kad didieji laivai statomi pagal šliuzų dydį, t.y. nedidesni nei 32,3 m pločio ir 294,1 m ilgio.
Leisdami laiką prie Miraflores šliuzų turėjome garbę pamatyti, kaip plaukia vienas didžiausių pasaulyje turistinių laivų „Queen Elizabeth“, kuriame gali plaukti daugiau nei 2000 keleivių ir kurio ilgis prilygsta Vilniaus televizijos bokšto aukščiui, o aukštis – Fabijoniškių monolitui.
Pirmasis Panamos miestas buvo pastatytas maždaug ten, kur ir šiuo metu yra miesto centras. Tačiau priešams jį sunaikinus, vietiniai persikėlė kelis kilometrus į vakarus, į uolėtą pusiasalį, kurį buvo lengviau apginti. Prasidėjus kanalo statyboms ir sparčiam miesto augimui, miesto elitas apleido šį senamiestį, kuris dabar žinomas Casco Viejo vardu ir yra saugomas UNESCO. Ten mums pavyko surasti seniausią vietinį restoraną – „Cafe Coca Cola“ ir būti aptarnautiems jauniausios vietinės padavėjos.
Dar viena įspūdinga vieta – tai „Hard Rock Hotel“, kuriame įsikūręs aukščiausias baras-naktinis klubas visoje Lotynų Amerikoje. Čia mes šventėme mano gimtadienį (istorija nutyli jubiliatės amžių ir vakaro pabaigą).
Panamos miestą palikome važiuodami dar vienu žibančiu Uber’iu ir su ašaromis akyse. Atsisveikinome su ką tik sutiktais keliautojais, kurių nors ir neturėjome laiko gerai pažinti, bet norime vadinti draugais.
Antroji stotelė, kurioje sustojome – Bocas del Toro! Temperatūra čia – +34 laipsniai. Kelionės diena: 8/60 Nuvažiuotas atstumas: 50-700 km. Pereiti į vasarišką nuotaiką ilgai netruko – pamiršome darbinius rūpesčius, šalčio jausmą, nežinome, kuri šiandien diena ir net nebesinešiojame laikrodžių.
Žodžiu, atostoginis režimas – ĮJUNGTAS! Esame pilnai pasiruošę bėgti nuo dangoraižių ir šurmulio ir ieškoti hipiškųjų Karibų jūros salų, tokių, kokias esame matę tik filmuose.
Įšokę į naktinį autobusą ir perskrodę išilgai Panamą ryte prabudome Bocas del Toro salyne. Susiradome vandens taksi ir už 6 JAV dolerius persikėlėme į Isla Coronel salą, kuri yra dar neatrastas tropikų rojus. Iš kitų keliautojų išgirdome apie itin linksmą hostelį „Aqua Lounge“, kuris garsus vandens pramogomis ir vakarėliais.
Hostelis pastatytas nedidelėje saloje, tiesiai and vandens. Ryte pro grindų tarpelius gali matyti žydrą jūros vandenį, o panorėjęs greičiau prasibudinti gali šokti į tą patį vandenį nuo bokšto, tramplino ar „tarzankės“. Ne veltui būtent čia kiekvieną savaitgalį suplaukia keliautojai iš aplinkinių salų norėdami paošti.
Triukšmauti čia tikrai galima – nes vieninteliai kaimynai yra laukiniai džiunglių gyventojai.
Dienos metu vienas iš smagiausių užsiėmimų yra išsinuomoti vandens taksi ir šokinėti per salas, atrandant vis naujus paplūdimius arba būrius banglentininkų, pasikinkiusių Karibų jūros bangas. Vieną įdomiausių potyrių turėjome Playa de Estrellas paplūdimyje, kuris savo pavadinimą gavo dėl gausybės jūros žvaigždžių, kurias čia galima surasti ir su jomis pasiplaukioti.
Įspūdį paliko ir pasivaikščiojimas po džiungles. Kadangi sala, kurioje gyvenome, nėra didelė ir necivilizuota (joje nėra nei vienos gatvės ir, savaime aišku, automobilių), apėjome aplink ją visą pėsčiomis, džiunglių takeliais. O troškulį malšinome susirasdami nukritusį kokoso riešutą: gerai jį trinktelėję netrukus gaivinomės šviežiomis kokoso sultimis.
Nauja sala mums padovanojo naujų draugų, kuriuos tikimės išvysti kelyje Meksikos link.
Sekite VA kaip būna keliones „Facebook'e“
