Dažniausiai keliauju lėtai. Visgi šįsyk per pusmetį aplankiau man nebūdingai daug šalių: Meksiką, Kubą, Belizą, Gvatemalą, Salvadorą, Hondūrą ir Nikaragvą.
Kažkodėl labai daug žmonių klaidingai galvoja, kad šios valstybės priklauso Pietų Amerikos žemynui. Tačiau visos iki vienos priskiriamos Šiaurės Amerikai. Tiesa, tai ne visi su šiuo regionu susiję geografiniai neaiškumai.
Terminas Lotynų Amerika vartojamas norint apibrėžti ispaniškai, prancūziškai arba portugališkai kalbančias šalis. Belizas, kuriame kalbama angliškai, į šį skirstymą jau nepatenka. Tačiau Belizas priskiriamas prie mažesnės, Centrinės Amerikos, šalių grupės. Kuba – prie Karibų jūros valstybių.
Ispanų kalbos kursai pusvelčiui
Vienas didžiausių privalumų keliaujant po Lotynų Ameriką yra galimybė išmokti ispanų kalbą. Su turistais dirbantys vietiniai dažniausiai šiek tiek šneka angliškai. Visgi gatvės maisto prekeiviai, autobusų vairuotojai ir kiti paprasti žmonės bendrauja tik ispaniškai.
Nors keliaujant mano ispanų žodynas iš lėto pradėjo pildytis, tačiau to buvo negana. Gvatemaloje susiradau kalbų mokyklą, kurioje tris savaites po keturias valandas kasdien mokiausi ispanų. Mokykla keliautojams siūlo apsistoti vietinių namuose, kuriuose 3 kartus per dieną suteikiamas ir maitinimas. 20 val. individualių ispanų pamokų, apgyvendinimas ir maistas savaitei kainuodavo maždaug 135 eurus. Neįtikėtina kaina.
Kai kurie pigių mokslų suvilioti keliautojai Gvatemaloje pasilieka ir keletui mėnesių. Trys savaitės mokslų, žinoma, nėra pakankamas laiko tarpas įvaldyti kalbą. Visgi skirtumą pajutau iš karto. Jau galėjau palaikyti nesudėtingus pokalbius, greičiau perprasti tam tikras situacijas ar iškilus reikalui paklausti kelio.
Saugumui užtikrinti – šautuvais ginkluoti policininkai
Lotynų Amerikos šalys nuolatos patenka į pavojingiausių pasaulio vietų dešimtukus. Statistiką labiausiai veikia su narkotikų prekyba ir reketu susiję nusikaltimai. Štai Salvadore esančiame Santa Anos mieste stovinčio viešbučio savininkas pasakoja, kad kiekvieną mėnesį turi vietiniams reketininkams susimokėti „už saugumą“.
Paradoksalu, tačiau Salvadoro žmonės man pasirodė vieni draugiškiausių, kuriuos esu sutikęs, ir ten visuomet jaučiausi saugiai. Kai kopiant į vietinį ugnikalnį, turistus lydi šautuvais ginkluoti policininkai, supranti, kad šalyje yra ir kita, ne tokia matoma, realybė.
Keliautojams didelio pavojaus nėra, tačiau apie atsargumą čia reikėtų pagalvoti dažniau nei kitose pasaulio dalyse. Apiplėšimai yra Lotynų Amerikos kasdienybė, tad mojuoti brangiu telefonu ar vaikščioti po neaiškus rajonus nederėtų.
„Gimtinėje aš pripratęs nuolat dairytis per petį, tad man čia nieko naujo“, – saugumo situacijos nedramatizuoja iš Indijos kilęs Rajatas.
Meksiko centre kartais galima pasijusti kaip veiksmo filmo aikštelėje – ant kiekvieno kampo stoviniuoja policininkai. Dažnai juos galima išvysti važiuojant atviruose pikapuose su ginklais rankose ir neperšaunamomis liemenėmis. Policininkai patruliuoja net ir miesto katedroje. Smurto kultūra giliai įsišaknijusi šio regiono žmonių sąmonėje. Vietiniai laikraščiai nesibodi pirmuosiuose puslapiuose spausdinti žuvusiųjų nuotraukas ir gąsdinti skambiomis antraštėmis.
Geriausias planas – jokio plano
Didžiausias ilgo keliavimo privalumas – galimybė leisti sau nieko neplanuoti. Jei kokia nors vieta patinka, visuomet turi prabangą pasilikti tiek, kiek norisi. Tiesą sakant, kai nusileidau Meksikoje, nežinojau nieko nei apie šią valstybę, nei apie Lotynų Ameriką. Buvau tik užsisakęs nakvynę pirmajai nakčiai. Bendraudamas su vietiniais, kitais keliautojais ir naršydamas internete vėliau po truputį susidariau šalies vaizdą.
„Kokias vietas planuoji aplankyti Meksikoje?“ – paklausė imigracijos darbuotoja vos išlipus iš lėktuvo. Aš jai nemeluodamas ir išpoškinau, kad dar nesugalvojau. Šis atsakymas jai akivaizdžiai nepatiko, nes dar ilgai vartė mano pasą, kažką kalbėjo savo kolegoms juo mojuodama bei prašė parodyti atgalinį bilietą.
Jau antrąją kelionės dieną vaikščiojau su vietiniais po šalia Meksiko esančius kalnus, o trečiąją keliavau į Teotihuakano piramidžių kompleksą kartu su internete sutiktais keliautojais. Iki tol išvis net nežinojau, kad toks dalykas kaip Teotihuakanas egzistuoja!
Kartais, kai ką nors planuodavau – viskas išeidavo neplanuotai. Taip esu veltui sumokėjęs už kokias penkias iš anksto užsakytas viešnages, nes ten tiesiog nepasirodžiau. Turbūt todėl man patiko keliauti Kuboje. Kadangi internetą gauti šalyje nelengva, neliko poreikio kažką iš anksto užsakyti ir buvo galima eiti nuo durų prie durų. Ilgai ieškoti nakvynės niekada neteko, nes kubiečiai patys greitai susiranda gatvėse besiblaškančius turistus.
Kertant sienas
Lietuviams mano aplankytose šalyse taikomas bevizis režimas, tačiau daugumoje jų teks sumokėti „išvykimo mokestį“. Jei Gvatemaloje ar Hondūre jis gali siekti porą eurų, tai Meksikoje net 22,6 euro. Tiesa, jei Meksiką paliekate lėktuvu, šis mokestis gali būti įskaičiuotas į skrydžio kainą. Keliaujant žeme jo išvengti nepavyks.
Meksikos pasienio ruože stovi nedidelė vieniša būdelė. Pradžioje net sunku buvo patikėti, kad būtent joje renkamas mokestis. Paklausiau pagrindiniame migracijos biure, ar tikrai ten reikia eiti, ir buvau patikintas, kad nesumokėjęs negalėsiu išvykti iš šalies.
Kertant kitų valstybių sienas, visus formalumus būdavo galima atlikti toje pačioje vietoje. Pasieniečiai tyrinėdavo pasą, kartais pasitardami tarpusavyje, kas per daiktas ta Lituania. Sykį Hondūro imigracijos pareigūnas net paprašė monetos iš mūsų šalies.
Nuo kolonijinių miestų iki ugnikalnių
Lotynų Amerikoje pilna majų, actekų ir kitų senovinių civilizacijų laikus menančių piramidžių kompleksų. Spalvoti kolonijiniai miestai, įspūdingos katedros ir aikštės byloja apie europiečių invaziją. Niekas taip nežadina vaizduotės kaip 6 dešimt. automobiliai Kuboje, siauros Meksikoje esančio Gvanachuato gatvės arba į praeitį nukeliantys Gvatemalos Antigvos kiemeliai.
Tačiau, kai galvoju apie šį regioną, visada prieš akis iškyla ugnikalniai. Dar kovo mėnesį sėdėdamas ant Fuego balno iš arti stebėjau jo vakarinį liepsnų šou, o birželį jis paskandino šalį pelenuose bei pražudė daugybę žmonių.
Daug ramiau nusiteikęs Salvadore stūksantis Santa Anos ugnikalnis, kurio krateryje telkšo ežeras. Arba Saurono akį iš „Žiedų valdovo“ primenanti Nikaragvos Masaja. Jei iki pastarojo kraterio galima užvažiuoti, tai norint užsiropšti į Fuego kaimyną Akatenangą teks išlieti ne vieną kibirą prakaito. Vien Gvatemaloje yra 37 ugnikalniai, o visame regione dar daugiau.
Sudėti 6 mėn. įspūdžius į vieną tekstą ne lengviau nei ištraukti save už plaukų iš pelkės. Nebent esi baronas Miunhauzenas. Juo labiau kai Lotynų Amerika užsitarnavo specialią vietą mano kelionių istorijoje. Ta istorija dar nesibaigė, nes tvirtai žinau, kad grįšiu.
