Aitvaras, juo tikėjusiems senovės lietuviams nešęs gintaro karolius, šilko kaspinus ar auksu virstančias skiedras, ir ne pagoniškoje Lietuvoje yra savotiškai garbinamas. Tiesa, nebe materialias vertybes neša, o ramybę, džiaugsmą ir gerą nuotaiką.
Kalbu apie jėgos aitvarus, kurių valdymas leidžia pasiduoti vėjui, o taip pat su juo šiek tiek pakovoti. „Surfhouse“, kuriame ir praleidau savaitgalį mokydamasi valdyti jėgos aitvarą (vadinamąjį „kaitą“), gyvenantys žmonės yra visiškai priklausomi nuo stichijos – kai vėjas kyla, jie skuba prisipūsti aitvarus, o, esant štiliui, mėgaujasi Kuršių marių prieglobsčiu. Niekur neskubėdami, be didelių tikslų, be pakelto balso tono. Arba visai kitaip, nei miesto žmonės.
Priklausomi nuo vėjo
Vėjas mėgsta pūsti ir pirmadieniais, kai reikia dirbti, o savaitgalį jums gali iškrėsti ir tokią kiaulystę – tiesiog dingti.
Į jėgos aitvarų mokyklą Svencelėje susiruošiau šeštadienį. Čia mokymai, kaip valdyti aitvarą, trunka apie šešias valandas. Su instruktoriumi „kaitavimo“ pagrindus turėjau išmokti per dvi dienas – kasdien po tris valandas mokslų.
Tačiau į vandenį įlipti vis dar nepavyko. Tokia jau yra ši pramoga – ją sunku planuoti. Vėjas mėgsta pūsti ir pirmadieniais, kai reikia dirbti, o savaitgalį jums gali iškrėsti ir tokią kiaulystę – tiesiog dingti.
Tačiau ir sausumoje yra ko pasimokyti. Vienas šio „spoto“ savininkų ir instruktorių Artiomas Negrebeckis pasakojo apie saugias ir pavojingas vėjo kryptis, aitvarų rūšis, taip pat mokė, kaip reikia pripūsti, prisitvirtinti aitvarus.
Mokytis vandenyje, iš pradžių be lentos, lipama tik išmokus svarbiausias saugumo pamokas.
„Malonumą žmogus tikrai pajus, įlipęs į vandenį. Po pusantros, dviejų valandų jis tikrai pajus aitvaro jėgą, išmoks jį valdyti vandenyje, išmoks pagauti vėją, netgi darys pirmus čiuožimus ant pilvo. Visa tai bus reikalinga tam, kad pagautum, pajustum tą vėją. 100 proc. žmonių, kurie tą pabando, jie „užsikabina“, – pasakojo A.Negrebeckis.
Pasak jo, šešių valandų mokykloje pakanka, kad žmogus galėtų stotis ant lentos ir toliau aitvarą mokytųsi valdyti pats. Norint, žinoma, galima papildomai mokytis ir su instruktoriumi.
„Po mokyklos žmogus turės visus įgūdžius, kad galėtų saugiai sau, saugiai aplinkiniams įlipti į vandenį, jam skirtą teritoriją, ir ten tobulinti savo įgūdžius. Toliau viskas priklauso nuo žmogaus užsispyrimo, nuo to, kiek galėsi tam skirti laiko. Tada bus vien tik progresas“, – pasakojo A.Negrebeckis.
Jokiu būdu nesimokykite patys, nes absoliuti dauguma nelaimių nutinka sausumoje dėl nežinojimo, – įspėjo instruktorius.
Jis būtinai rekomenduoja pradmenis įgauti mokykloje, mokantis su profesionaliu instruktoriumi, o ne savarankiškai.
„Jokiu būdu nesimokykite patys, nes absoliuti dauguma nelaimių nutinka sausumoje dėl nežinojimo. Todėl būtinai reikia į mokyklą. Visų pirma progresas bus greitesnis ir bus tikrai pigiau“, – pasakojo A.Negrebeckis.
Šešios valandos mokslų kainuoja apie 200 Eur. Tačiau Artiomas kalbėjo, kad jėgos aitvarai apskritai nėra brangus sportas. Dar vienas populiarus mitas, pasak instruktoriaus, yra įsitikinimas, kad, norint „kaituoti“, reikia būti puikios fizinės formos.
Vietoje sporto salės
Artiomas pasakojo su draugais neseniai plaukęs per 40 kilometrų su jėgos aitvaru. Kelyje jis užtruko pustrečios valandos, sudegino daugiau nei 2 tūkst. kalorijų.
Ar tikrai tą galėtų pradedantysis be puikaus fizinio pasirengimo?
„Dvi valandas plaukti galėtų tik labiau pažengę žmonės, tai yra, tie, kurie moka puikiai plaukti. Pradedančiajam plaukikui tiek plaukti neteks, jam reikės ir pavaikščioti, ir be lentos, paskui pasiimti tą lentą. Taigi iš dviejų valandų plaukimo gali būti gryno plaukimo 40 minučių, gali būti valanda“, – pasakojo A.Negrebeckis.
Labiausiai plaukimui su jėgos aitvaru reikalinga ištvermė.
„Faktas, kad pavargsti. Tikrai pavargsti. Nereikia labai stiprios fizinės formos, nes tave traukia aitvaras, nereikia kilnoti štangų, nieko nereikia daryti. Bet ištvermės reikėtų, kad galėtum ilgiau plaukti“, – kalbėjo instruktorius.
Svarbu prieš plaukimą padaryti mankštą: „Būna, kad, kai per daug vėjo ir netinkamai sureguliuotas aitvaras, tai jį sunku valdyti, jį plėšia iš rankų, pavargsti jį valdyti, tikrai jaučiasi raumenys. Bet prieš tai būtinai reikėtų padaryti mankštą, lengvai prajudinti kūną, atlikti tempimo pratimus. Labai padeda.“
Artiomo teigimu, tai yra sportas adrenalino mėgėjams, net ir tuo atveju, kai yra plaukiama pavėjui.
Kuršių mariose – idealios sąlygos plaukimui
Jėgos aitvarais galima plaukioti ir Kauno mariose, ežeruose. Tačiau Kuršių marios, instruktoriaus teigimu, yra pats geriausias pasirinkimas.
„Geresnių sąlygų nei Kuršių mariose Lietuvoje nėra – mokytis, plaukti, tobulėti čia yra gera vieta. Čia yra lygus vanduo, nėra srovių, lygus vėjas. Prie ežerų vėjas visada yra gūsingas, nes aplinkui yra daug kliūčių, medžių, todėl vėjas yra sujaukiamas, ten yra didelis gylis“, – pasakojo jis.
Jeigu vėją prognozuoti sunku, kaip žinoti, kada vis tik mesti darbus ir traukti prie Kuršių marių?
„Mes plaukiame, kai yra pastovus bent 6 m/s greitis, jau tada galima atvažiuoti „kaituoti“. Pasižiūri prognozes, jeigu matai, kad yra vėjuota, tikrai bus daug aitvarų. Kad būtų vėjas ir nebūtų plaukiančių žmonių, taip nėra. Nes plaukiančių žmonių bendruomenė yra labai didelė“, – kalbėjo A.Negrebeckis.
Jis pasakojo, kad sezonas prasideda gegužę ir baigiasi maždaug spalį. O žiemą sodyba, kurią jie nuomojasi, palieka „miegoti“.
„Kažkas išvažiuoja į užsienį į kitus „spotus“ ir tęsia savo darbus. Mes turime parduotuvę Vilniuje, kur darbo netrūksta, nes ateina žiemos sezonas, snieglentės, o „kaituoti“ galima ir žiemą su snieglentėmis. Kažkas yra kineziterapeutas, kažkas važiuoja į Vietnamą, Filipinus, Egiptą. Kitą sezoną vėl visi susitinkame. Nematome savęs vienas be kito. Esame šeima“, – pasakojo A.Negrebeckis.
