Kuba
Šioje ypatingai skurdžioje šalyje, kur labai nedaug asmeninių automobilių, susiformavo unikali transporto sistema. Kuboje veikia dvi tarpmiestinių autobusų kompanijos – pirmoji skirta turistams, o antroji kubiečiams. Toje šalyje autobusais gali sau leisti važiuoti tik labiau pasiturintys gyventojai. Vietiniams skirtais autobusais taip pat yra galimybė važiuoti ne daugiau nei dviems užsieniečiams, ir nors pastariesiems važiavimas tokiu autobusu yra trečdaliu pigesnis nei turistiniu, bet vistiek keliolika kartų brangesnis nei Kubos gyventojui.
2005 metais šalis įvykdė autobusų reformą ir abejos kompanijos įsigijo naujas, kiniškas transporto priemones. Paprastesni gyventojai, negalintys sau leisti keliauti autobusais – važiuoja sunkvežimiais, turinčiais savo maršrutą ir pritaikytais vežti žmones. Nors užsieniečiams jais važiuoti draudžiama, vairuotojai paprastai leidžia vykti paprašydami kiek didesnės pinigų sumos. Kubos didmiesčiuose keleivius veža miesto autobusai arba prie vilkikų pritvirtintos specialios ilgos priekabos, vadinamos „metrobus“ – tokių nėra jokioje kitoje šalyje. Mažuose pietrytinės dalies miesteliuose galima pasijusti lyg nusikėlus į tolimą praeitį: vietoje autobusų kursuoja arklių traukiami vėžimai, turintys savo maršrutus ir numerius, o vietoje taksi važiuoja karietos.
Keliaudami dviese po Kubą, autobusais ir sunkvežimiais apkeliavome visą salą. Ilgiausias vienu metu nuvažiuotas atstumas autobusu – aštuoni šimtai kilometrų tarp Havanos ir Guantanamo. Mums pavyko įsigyti bilietus į naktinį, kubiečiams skirtą autobusą, taigi buvome dėmesio centre tarp vietinių. Važiuojant, visą vakarą ir naktį, autobuso kondicionierius nepaliaujamai šaldė orą. Kubiečiai tuo mėgavosi – karštoje ir skurdžioje šalyje vėsus oras yra prabangos dalykas – visi traukė iš krepšių ir rengėsi savo megztinius, o mes, nesitikėdami sušalti tropinėje šalyje, savo šiltesnius rūbus buvome atidavę į bagažą. Kai atvėso iki keturiolikos laipsnių, pasidarė visai šalta, tad ilgesnių sustojimų metu išlipdavome į lauką pasišildyti.
Naktį vėsoje nebuvo lengva užmigti, o be to, vairuotojas pirmą nakties pusę garsiai leido holivudinius trilerius, antrą – meksikietiškas melodramas, o galiausiai ir karaokę. Nors miegoti nepavyko, atmosfera autobuse, keliaujant su vietiniais, buvo nuotaikinga.
Keliaudami sunkvežimiu nuvažiavome šimto trisdešimties kilometrų atstumą iš Santa Lucia miestelio į Camaguey. Tąkart mums pasisekė – vairuotojas vežė už vietinę kainą, o tai buvo vos pusantro lito. Buvo smagu sėdėti ant paprasčiausių medinių suolų sunkvežimio kėbule su kubiečiais, kurie su savimi vežėsi keistų dalykų: gyvas vištas maišuose, šaldyto ledo gabalą, ventiliatorių ir panašiai. Nors tokie sunkvežimiai, neturi važiavimo tvarkaraščių, o nepažymėtų išvykimo vietų paieškoms sugaištama daug laiko – šitaip keliaujant įspūdžiai išlieka stipresni.
Tanzanija
Tanzanijoje pagrindiniais šalies keliais važiuoja kelių klasių autobusai, o nuo pagrindinių kelių į atokesnes provincijos vietas veža mikro autobusai, vadinami „dalla dalla“. Mes, keliaudami autobusu iš Arušos į Daresalamą, sumanėme pusiaukelėje išlipti ir pusdienį praleisti kalnų miestelyje. Vietiniai žmonės greitai parodė reikiama kryptimi važiuojančią „dalla dalla“ ir kai į ją įlipome, manėme, kad tuoj pajudėsime, nes laisvų vietų nebebuvo. Tačiau taip atrodė tik mums. Keleiviai rinkosi ir vis mažėjo tuščios erdvės autobusiuke.
Sėdėjome gale, kur yra keturios vietos, tačiau Afrikoje, realių vietų yra tiek, kiek sugeba susėsti žmonių. Ten provincijos žmonės paprastai yra liekni, tad vietoje keturių, sėdėjome septyniese. Vienu momentu keleiviai pastebėjo, kad šalia savęs esu pasistatęs kuprinę, kuri užima vietą ir taip ankštoje erdvėje, tad pamėgino ją iš manęs paimti ir užkelti ant stogo. Toje spūstyje jaučiau, kad situacija tampa nebekontroliuojama, bet sugebėjau susiimti ir neatiduoti kuprinės, kuri dingtų iš mano regėjimo lauko ir nebegalėčiau jos prižiūrėti. Kai užsipildė visos įmanomos sėdimos ir stovimos vietos tiek, kad sunkiai begalėjome pajudinti savo galūnes, o žmona jau sėdėjo pusiau išlindusi pro langą, paaiškėjo, kad nuotykiai tik prasideda – „dalla dalla“starteris neveikia!
Per kelias akimirkas, nežinia iš kur, susirinko grupė vyrų, kurie „užstūmė“ perpildytą mūsų autobusiuką. Kelias vinguriavo į kalną, į miestelį esantį už penkiasdešimties kilometrų. Pakeliui, dažnuose kaimeliuose sustodavome, keleiviai išlipdavo ir įlipdavo, o vairuotojas sustojimų metu būtinai išjungdavo variklį. Tačiau kalnuose viskas papraščiau – nereikėdavo būrio žmonių autobusiukui „užstumti“. Tam tikslui vairuotojas atbuline eiga pariedėdavo siauru, neasfaltuotu ir duobėtu kalnų keliu žemyn ir, įjungdamas atbulinę pavarą, užvesdavo variklį. Šis važiavimas buvo vienas iš tų potyrių, dėl kurių verta keliauti.
Kai kitą dieną panašiu būdu nusileidome iš kalnų atgal iki pagrindinio kelio į Daresalamą, tarpmiestiniai autobusai mūsų neėmė – nebuvo vietų. Galiausiai vienas vairuotojas sutiko mus priimti problemą išspręsdamas autobuso viduryje, ant praėjimo pastatydamas apverstas plastmasines dėžes nuo butelių, kurios turėjo atstoti sėdimas vietas. Pradžioje apsidžiaugėm, bet jau po pusvalandžio kratymosi aštri plasmasė pradėjo rėžtis į kūną, nebuvo kur atsiremti ir kelionė iki Daresalamo tapo rimtu išbandymu.
Sirija
Kai pirmai mūsų dukrai suėjo septyni mėnesiai – keliavome po Artimuosius Rytus, kur aplankėme Jordaniją, Siriją ir Libaną. Šioje kelionėje turėjome derintis prie vaiko ritmo, tad keliaudavome jos pietų miego metu po kelias valandas. Sirijoje, iki karo likus penkiems mėnesiams, autobusų infrastruktūra buvo gerai išplėtota, mažais atstumais buvo patogu keliauti su vaiku. Sunkiausia užduotis: nusipirkti bilietą ir surasti tinkamą autobusą. Didesnių miestų stotyse įsikūrę daug kompanijų, visos veža skirtingais maršrutais, o mes nei arabiškų rašmenų, nei kalbos nemokėjome, tad pirkdami bilietus neapsieidavome be nuotykių.
Bet vis tiek sugebėjome apvažiuoti visą šalį – nuo Damasko iki Deirezuro, nuo Deirezuro iki Alepo. Šie miestai išsidėstę skirtingose šalies pusėse – Libano, Irako ir Turkijos pasieniuose. Iki Deirezuro važiavome tiesiog prie Eufrato, kurį norėjau pamatyti dar nuo mokyklos laikų. Tame mieste mus vežęs taksi vairuotojas nepaėme pinigų, jis pasakė: „Jūs esate mano svečiai“. O dabar ši šalis suniokota karo ir nežinia kaip baigėsi taksistui ir visiems kitiems nuostabiems žmonėms, kuriuos tuomet sutikome ir kurie padėjo mums kelionėje.
Iranas
Kai gimė antra dukra – nenustojome keliauti ir pernai rudenį aplankėme Iraną. Vaikams tuomet buvo trys su puse ir pusantrų metų. Irane daug savitų taisyklių, o kai kurios susijusios ir su keliavimu. Pavyzdžiui miesto autobusuose moterys sėdi gale, o vyrai priekyje.
Pradžioje vaizdas lengvai šokiruoja, kai pamatai visą autobuso galinę dalį juodus džihabus dėvinčių moterų. Dar neseniai tuose autobusuose vyrus ir moteris skirdavo grotos ir nors savo kelionės metu jų jau nebematėme, tačiau lyčių skirstymas yra išlikęs. Tarpmiestiniuose autobusuose situacija kitokia. Ten ir vyrai, ir moterys pasiskirstę tolygiai, tačiau šalia moters gali sėdėti tik jos sutuoktinis arba kita moteris. Vairuotojas reguliuoja, kaip susodinti keleivius ir tam tikrais atvejais gali paprašyti persėsti. Net jei yra laisva vieta šalia žmogaus, o autobuso laukiantis keleivis stotelėje priešingos lyties – jis nebus priimtas į autobusą.
Iraniečiai – itin svetingi atvykeliams ir draugiški tarpusavyje. Autobusuose tvyro šilta atmosfera, žmonės geria arbatą, o iš vairuotojo visada galima gauti geriamo vandens. Tai dykumų šalis ir vandeniu bei gėrimais žmonės nepamiršta pasirūpinti. Važiuoti stengdavomės nakties metu – šitaip taupydavome dienas, kurių metu lankydavomės miestuose ar gamtoje. Autobusais ir traukiniais apvažiavome didelė dalį Irano – nuo Teherano iki Persijos įlankos ir atgal.
Visų kelionių metu važiuodami įvairiu transportu neišvengiamai bendraudavome su vietiniais, kurie padėdavo atskleisti tikruosius jų šalies akcentus. Keliavimas – tai gyvas pasaulio pažinimas. Tik būdamas kelionėje su to krašto žmonėmis gali pamatyti, pajausti, užuosti ir išgirsti tikrą jų gyvenimą, ko niekada nepavyks padaryti skaitant knygą ar žiūrint kino filmą.
