Ilgai varvinau seilę žiūrėdama į Islandijos žemėlapį. Žvelgiau į ugnikalnių, gilių tarpeklių begalę, tarsi iš debesų almančių krioklių, ledynų nuotraukas ir pagaliau susigundžiau kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ pasiūlymu pakeliauti po šią neypatingai organizuotų keliautojų lankomą salą (dažniau sutikdavome pavienius keliautojus dviračiais ar visureigiais).
Nutebino, kad kelionės programa labai plati – ne tik salos apvažiavimas asfaltuotu N1 keliu, bet ir važiavimas į salos gilumą, kur atsiveria atšiaurūs lavos laukai, ledynų liežuviai, užgesusių ugnikalnių krateriai, net apvažiuojamas Snaefellsnes pusiasalis, kurį ne kiekvienas keliautojas yra pasiekęs.
Tai ir yra „GRŪDOS“ kelionių privalumas – pateikti kraštą taip, kad pamatytumei visą jo grožį, unikalią gamtą, aplankytumei svarbias kraštui istorines vietas. Ir taip, mes žingeidumo genami, išsiruošėme į tą Atlanto platybėse pasimetusią salą, apipintą mistiniais pasakojimais apie trolius ir elfus, o reklaminiuose leidiniuose vadinamą „ledo ir ugnies žeme“.
Mus viliojo laukinė gamta, pilnas kontrastų kraštovaizdis, užgesę ugnikalnių krateriai, riaumojantys kriokliai ir karštieji šaltinai. Žinoma, labai magėjo pamatyti ir tą garsųjį Snaeffells kraterį, kuriuo kažkada Žiulio Verno knygos herojai nusileido ieškoti žemės centro.
Islandija yra vulkaninė sala, dėl geologinių ypatumų joje yra nemažai ugnikalnių: Hekla, Efjafadljokulis, Askja, Hvanadalsnukūras (angl. Hvannadalshnukur, aukščiausia šalies viršūnė). Dėl požeminiuose loduose esančio karšto vandens, šildymui naudojama geoterminė energija. Geoterminėse elektrinėse vanduo nešildomas, o šaldomas, nes iš gelmių ateinantis garas yra net 240 laipsnių karščio. Šiltas vanduo turi aitroką sieros kvapą, o šaltas yra vienas švariausių pasaulyje.
Elektra ir šildymas Islandijoje beveik nekainuoja. Internetas yra visuose viešbučiuose ir svečių namuose. Islandijoje saugomi viso pasaulio serveriai. Šalis apgyvendinta retai, dirbamos žemės mažai, nes didžiąją dalį dengia lava. Ūkininkai verčiasi avininkyste, arklininkyste, žvejyba. Pramonės beveik nėra. Labai nedaug viešbučių ir kempingų, nes turistinis sezonas labai trumpas – tik du-trys mėnesiai, vėliau viską gaubia tamsa. Ilga poliarinė naktis trunka apie devynis mėnesius.
Susipažinome su Islandijos sostine Reikjaviku. Virš miesto iškilusi Halgrimo bažnyčia, primenanti tekančią ugnikalnio lavą, skulptūros Ingofurui Anarsonui bei kitiems nusipelniusiems Islandijos žmonėms, baltasis Hofdi (isl. Höfði) namas, kuriame 1986 metais įvyko istorinis R. Reigano ir M. Gorbačiovo susitikimas, nulėmęs šaltojo karo pabaigą. Tai jaukus ryškiaspalvių namų miestas, pilnas kavinių, užeigėlių ir barelių.
Po nakvynės, anksti ryte laukė žygis prie aukščiausio Glymur (196 metrai) krioklio Islandijoje. Kopėme gan statoku šlaitu į beveik 200 metrų aukštį. Visi sėkmingai įveikėme įkalnę ir galėjome grožėtis kriokliu, garmančiu siauru tarpekliu.
Pakeliui, Husafell apylinkėse, nusileidome į 40 metrų lavos urvą – tamsos karalystę. Vietinis gidas urve suvaidino žaismingą spektaklį apie tamsos ir šviesos žaismą.
Dauguma krioklių, kraterių ir ugnikalnių turi savo legendas, iš kurių kilo palyginimai. Pavyzdžiui Barnafoss krioklys (išvertus reiškiančio „vaikų krioklys“) – pasakojama, kad į jį Kalėdų rytą įkrito vaikai. Snaeffells ugnikalnis, aprašytas Žiulio Verno. Godafossas – Dievo krioklys, Svartifosas – tamsusis krioklys, Gulfoso – „auksinis krioklys“. Pastarąjį, nuo čia planuotos statyti vandens jėgainės, išgelbėjo maža mergaitė, tad prie krioklio jai pastatytas paminklas. Net bendrinis žodis „geizeris“ kilęs iš trykštančios karštos versmės pavadinimo „geisir“, kas reiškia „karštakošis“.
Kalnais kopėme prie krioklių ir ugnikalnių kraterių. Viskas buvo taip gražu, kad nejutome nei šalto vėjo nei nuovargio. Geoterminiame slėnyje pietvakarių Islandijoje, kur trykšta daugiau nei 50 karštųjų versmių ir burbuliuoja purvo duobutės, yra du galingi geizeriai – Geysiras ir Strokuras, kurio pavadinimas reiškia „maišytuvas“. Jie prasiveržia maždaug kas 10 minučių, iššaudami verdantį vandenį į 20-30 metrų aukštį.
Kiekvieną dieną kelias vingiuodavo vaizdingomis fiordų, ugnikalnių ir lavos laukų, kalnų keliukais, kur asfalto nėra, o žiemą jie dėl saugumo uždaromi... Visą siauro keliuko plotį užėmė mūsų autobusas, bet vairuotojai labai paslaugūs ir kažkaip sugebėdavo prasilenkti.
Tiltai (irgi tik vienpusiai) tik per plačias upes, o siauri upeliai – pravažiuojami per brastas. Kalnai su snieguotomis keterom. Sustojame pasigerėti ir pasifotografuoti. Sniegas vasarą, kaip ir nesuderinama, bet smagu.
Apylinkėse, labiau primenančiose mėnulio paviršių nei žemę, treniravosi astronautai prieš išvykdami į kosmines ekspedicijas. Čia buvo filmuojami filmai „Batman“, „James Bond“, serialas „Game of Thrones“ ir daugelis kitų.
Tiek daug aplankyta, tiek daug pamatyta! Vatnos ledynas, kuriame ledo yra daugiau nei visuose Europos ledynuose, Myvatno ežeras (vadinamas „uodų ežeru“), esantis labiausiai į šiaurę nutolusioje Islandijos dalyje, stambių lavos gabalų lauke iškilęs Kraflos ugnikalnis ir Godafosso krioklys.
Myvatno ežero apylinkėse pamatėme dar vieną neįprastą gamtos kūrinį – iš žemės kylančius garus – fumaroles. Taip pat apžiūrinėjome įvairios formos ugnikalnių kraterius bei sustingusios lavos suformuotus labirintus – „tamsos miestus“.
Ilgus ir kartais labai sudėtingus pervažiavimus kalnų keliais trumpino gidės itin išraiškingai skaitomos islandų sakmės. Po sunkių pasivaikščiojimų galėjome atsigaivinti prie viešbučių esančiuose karšto vandens kubiluose, o kelis kartus – geoterminiuose baseinuose. Nepaisant atšiaurios gamtos, santūrių gamtos spalvų, lava nuklotų laukų, ugnikalnių ir krioklių – salai netrūksta ir romantiškos aureolės.
Kelionę paįvairino nuotaikingos pramogos: banginių stebėjimas, plaukimas tarp ledkalnių po Breidamekur ežerą su laivu-amfibija (naujos kartos pramoginiu laivu, iki vandens telkinių važiuojančiu ratais), Glaumbaerio muziejaus (panašus kaip mūsų Rumšiškes) bei Petra mineralų bei akmenų muziejų lankymas. Akmenų muziejuje palikome keliautojos Marijos atvežtą akmenėlį su padėkos užrašu Islandijai – pirmajai šaliai, pripažinusiai Lietuvos nepriklausomybę. Galbūt tai tik mažas simbolis, tačiau neabejotinai stiprinantis ryšį su šia maža, bet drąsia šalimi.
Aplankėme ūkininko fermą, kur ruošiama ryklių mėsa valgymui, turėjome galimybę jos ir paragauti. Aplankėme istorinę Islandijos širdį – Tingvelyro nacionalinį parką. Čia pabuvojome vietoje, kurioje nuo X amžiaus leisti įstatymų ir spręsti svarbiausių klausimų rinkdavosi islandų Altingas – pirmasis pasaulio parlamentas.
Almanagjau lūžis – tai takoskyra tarp Šiaurės Amerikos ir Eurazijos. Šia vieta eina tektoninis lūžis, dalinantis Islandiją į dvi dalis: pusė Islandijos yra Amerikoje, kita pusė – Europoje. Todėl per kelias minutes pabuvojome ir Amerikoje ir Europoje.
Artinosi kelionės pabaiga. Paskutinis vakaras Vikingų restorane. Kas vaišinosi banginio kepsniu, o kas arklienos (arkliai Islandijoje auginami ir valgymui). Patirti įspūdžiai ir fotografijose įamžintos akimirkos ateityje dar ne vieną kartą kaitins vaizduotę. Galbūt kai kas norės pakartoti kelionę žiemą – pamatyti šiaurės pašvaistę, pajausti poliarinės tamsos gūdumą.
Jaučiu didelį dėkingumą gidams, padėjusiems pažinti šią nuostabią šalį, už jų nuoširdumą, organizuotumą, rūpestį. Taip pat vairuotojui, kuris su islandiška ištverme vežė mus beveik per bekeles, kur važiuoja tik visureigiai ir dviratininkai... Mes niekur nevėlavome, neskubėjome, turėjome laiko ir nueiti ir fotografuoti. Juk Islandija – fotografų rojus! Mums pasisekė ir su oru – visą laiką švietė saulė, islandiško lietaus taip ir negavome.
Trumpoje apžvalgoje neįmanoma nupasakoti viso matyto unikalaus gamtos grožio. Jį reikia pamatyti. Pajausti vėją ant ugnikalnio kraterio, užuosti sieros kvapą, einantį iš versmių, paplaukioti tarp ledynų ir išgirsti nepaliaujamą krioklių muziką, pasakojančią elfų istorijų sagas.
Artimiausios kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionės į Islandiją 2019 metų birželio, liepos ir rugpjūčio mėnesiais.
Kelionių organizatoriaus „GRŪDA“ kelionių po Islandiją akimirkos: