Pienas vaikui virsta pinigais mafijai
Jau kelerius metus kiekvieną kartą lankydamasi Siemreabo mieste, kuris populiarumu lenkia net šalies sostinę, susidurdavau su gatvėje elgetaujančiomis moterimis, kurios su savimi nešiodavosi išbadėjusius kūdikius.
Man Kambodža – tai besišypsančių žmonių, mielų vaikų ir skanaus maisto šalis. Tačiau visai neseniai suabejojau savo meile ir užuojauta šiai Pietryčių Azijos šaliai ir jos žmonėms.
Jos, priešingai nei daugelis kaulytojų, pinigų neprašo. Vienintelis dalykas, kurio joms reikia – pieno milteliai kūdikiui. Mačiau ne vieną prašymų sugraudintą turistą vietinėje parduotuvėje perkantį itin reikalingą maistą mamai ir jos vaikui. Tačiau po šia uždanga slepiasi kur kas baisesnė tiesa, kurią man visai neseniai papasakojo vietinė bičiulė.
Sezono metu, kuris prasideda maždaug lapkričio mėnesį ir tęsiasi iki balandžio, kiekvieną dieną beveik tuo pačiu metu į pagrindinę miesto gatvę, kur vakarop įsisiūbuoja naktinis turgus ir linksmybės, kelios mašinos atveža būrį apdriskusių jaunų moterų ir vyresnių mergaičių.
Kiekvienai jų įduodamas vaikas, kurį jos nuomojasi iš vietinės mafijos, ir moterys paleidžiamos uždarbiauti. Kai kurios visuomet elgetauja su tuo pačiu kūdikiu, kitos juos keičia. Nors akivaizdžiai dar niekas nematė, bet vietiniai ir Siemreabe gyvenantys užsieniečiai tiki, kad didžioji dalis vaikų būna apsvaiginti. Galbūt net kai kurios „mamos“, nes jų elgesys dažnai būna neadekvatus.
Visų jų darbo vieta – ta pati ir niekuomet nesikeičia, nes būtent toje miesto dalyje yra maisto prekių parduotuvė, į kurią vedami kilnių tikslų užsuka turistai. Vietinė mafija yra sutarusi su parduotuvės savininku, kad vaikams pienas bus perkamas čia.
Kuomet turistas – lyg medalį – „mamai“ įteikia pieno miltelių dėžutę ir laimingas nueina, nes tiki, jog padarė gerą darbą, šios grįžta atgal į prekybos vietą ir grąžina prekę. Turisto sumokėti pinigai yra bematant pasidalijami tarp elgetaujančios moters ir parduotuvės savininko.
Kai šią istoriją papasakojau savo feisbuko profilyje, kai kurie nesuprato mano pasipiktinimo. „Juk jos nevagia“, – toks buvo kai kurių draugų komentaras. Tačiau leiskite paaiškinti, kodėl ši, iš pažiūros „nekalta“ apgaulė, yra didelė žala vaikams.
Visų pirma, vaikai, kad atrodytų vargingiau, per naktį laikomi pusbadžiu, dažnai net apsvaiginami, kad neverktų. Juos nešiojančios moterys yra ne jų mamos ar giminaitės, jais nesirūpina, traukdamos cigaretę dūmus pučia tiesiai į jų veidelius.
Vaikų pagalba uždirbti pinigai tenka moterims ir jas valdančiai vietinei mafijai, kuri visą dieną stebi savo „darbuotojas“, ar jos pakankamai aktyvai dirba ir nenuslepia uždirbtų pinigų, nes pinigai nemaži – viena dėžutė pieno miltelių kainuoja apie 30 dolerių.
Po vieno susidūrimo su tokia moteriške, aš gerokai suabejojau, ar jos pačios nėra apsvaigintos ar vartojančios narkotikus, nes, jei nesutinki nupirkti pieno, į tave pasipila keiksmažodžiai ir grasinimai.
Kelis kartus su bičiule atkalbėjome apgautus turistus nuo pieno pirkimo, todėl iš karto prie mūsų pripuolusios elgetautojos pradėjo grasinti susidorojimu, bandė pakelti prieš mane ranką, o mano draugei net įžnybė į ranką. Dėl to vietiniai ir prisibijo šių moterų, apsiriboja lankstinukų su informacija apie šią apgavystę dalijimu.
Vaikų namai su išnuomotais vaikais
Bet ši „pieno“ apgavystė nėra vienintelė vaikų turizmo dalis. Jei jums viešint Kambodžoje kas nors pasiūlys apsilankyti vaikų namuose, neskubėkite to daryti. Didžioji dalis institucijų, į kurias vežami turistai, yra butaforinės.
Jose gyvenantys vaikai net nėra našlaičiai. Vadinamųjų vaikų namų savininkas juos paprasčiausiai išsinuomojo iš menkai pasiturinčių jų tėvų, tokiu būdu kraudamasis sau didžiulius pinigus iš geranoriškai nusiteikusių turistų. Su šia puikiai veikiančia schema man teko susipažinti paskutinės kelionės į Kambodžą metu.
Jei jums viešint Kambodžoje kas nors pasiūlys apsilankyti vaikų namuose, neskubėkite to daryti. Didžioji dalis institucijų, į kurias vežami turistai, yra butaforinės.
Su savo draugais plaukėme į Tonlesapo ežerą, esantį šalia Siemreabo, kuomet į mūsų laivą iš kito, jau grįžtančio, peršoko vietinis ir prisistatė gidu.
Pradėjo jis mums pasakoti apie gyvenimą ant ežero, apie žmonių kasdienybę, žvejų darbą ir nuolatinę jų migraciją.
Buvome suplanavę pasiplaukiojimą taip, kad jo pabaigoje galėtume stebėti saulėlydį, tačiau vietinis mus iš karto pertraukė, aiškindamas, kad iki saulėlydžio dar labai daug laiko. Ir iš karto pasiūlė, ką galėtume nuveikti iki tol.
„Dabar plauksime pasižiūrėti, kaip gyvena žmonės ant vandens, tuomet užsuksime į mokyklą, kur kartu su mokytoju gyvena tėvų neturintys vaikai, o tuomet jau galėsite palydėti saulę“, – raportavo „gidas“.
Kadangi jau esu girdėjusi apie šiuos neva vaikų namus, pasakiau jam, jog mes tiesiog paplaukiosime po kaimelį ir pas vaikus neužsuksime. Jis dar kartą pakartojo savo išmoktą tekstą, galvodamas, kad mes nesupratome, bet kai dar kartą pabrėžiau, kad vaikų namai mūsų nedomina, jis nebežinojo, ką daryti.
Priėjęs prie laivo vairininko persimetė su juo keliais žodžiais ir išdidžiai pareiškė, kad ežeras yra per daug nusekęs, kad plauktume į kaimelį. Bandėme su juo ginčytis, jog prieš kelias minutes pats siūlė ten plaukti, bet pastarasis nesileido į kalbas.
Priplaukė prie kavinės, nuo kurios planavome stebėti saulėlydį, ir pareiškė, kad toliau neplauks. Tiek jis, tiek vairininkas išlipo iš laivo, o mes likome sėdėti ir kovoti už tai, už ką susimokėjome. Susirinko visi vietiniai pasižiūrėti kaip baltieji ginčijasi, tačiau nė vienas nepasisiūlė išspręsti ginčo.
Kai pradėjome rodyti laivus, kurie vienas po kito plaukė į kaimelį, ir klausti, kodėl jiems ežeras nėra nusekęs, šie net neslėpė: „Nes jie vaikams kažką nupirks.“
Kai jau visos kortos buvo atskleistos, mūsų gidas pats pasisiūlė nuplukdyti mus į kaimelį, bet su sąlyga, kad kelionės pabaigoje jam ir vairuotojui duosime „arbatpinigių“. Sutikome, bet vaikų namus iš tolo aplenkėme.
Vietoje pamokų – prekyba magnetais
Dar viena didelė problema, su kuria susiduria ši Pietryčių Azijos šalis, yra vaikų išsilavinimas. Nors Kambodžoje mokslas yra nemokamas, dalis vaikų arba visai nesimoko, arba meta mokyklą pabaigę kelias pradines klases.
Taip jie yra verčiami daryti iš nepritekliaus ir tėvų nesupratimo, kad išsilavinimas atneš jų vaikams šviesesnę ateitį. Tad dažnai po pamokų, vietoje namų darbų ruošimo ar tiesiog ėjimo į mokyklą, vaikai gatvėse, šventyklų prieigose ar kavinių kiemuose prekiauja magnetais, atvirukais ar kitais vietiniais suvenyrais.
Nors Kambodžoje mokslas yra nemokamas, dalis vaikų arba visai nesimoko, arba meta mokyklą pabaigę kelias pradines klases.
Tėvai žino, kad dažno turisto širdis susigraudins, kai į jį pažvelgs didelės migdolinės akys, o lūpos pradės skaičiuoti murzinose rankose laikomus atvirukus: „Vienas, du, trys, keturi, penki...“
Tėvai vaikams įduoda prekes ir išsiunčia prekiauti. Jei neparduos prekių, tai bent iš gailesčio sulauks kelių dolerių. O kai kurios mamos atsineša savo mažus kūdikėlius į šventyklas, išsirenka itin vaizdingą vietą, tinkančią meniškai nuotraukai, ir laukia turistų.
Dažnas užsienietis, pamatęs kadro vertą vaizdelį, nesiderėdamas sumoka dolerį ir spaudžia mygtuką. O kai vaikai paauga, mamos juos paleidžia vienus, o pačios už kampo laukia, kad susirinktų uždirbtus pinigus.
Galbūt kai kuriems iš jūsų toks užsidirbimo būdas neatrodo labai žalingas, tačiau pagalvokite apie vaikus, kurie vietoje žaidimų kieme su draugais, poilsio, namų darbų ar animacinių filmukų turi tampyti dėžes su atvirukais ar magnetais, visą dieną leisti saulėkaitoje ir tarp dulkių, maldaudami turistų nupirkti tas kelias apskurusias atvirutes.
Kambodžoje gyvenančių vaikų situacija yra daug sunkesnė nei bet kurių, gyvenančių Europoje. Neraginu remti visų įmanomų labdaros organizacijų, tačiau, kai ateis laikas, pagalvokite, ar tikrai padėsite vaikui duodami jam dolerį už nieką ar už jums nereikalingą magnetuką?
Bičiuliai sako, kad nuovokių turistų dėka, elgetaujančių vaikų Kambodžoje mažėja, nes „verslas“ nebe toks geras, kaip anksčiau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Žiauri tiesa apie Tailando dramblių išnaudojimą turistų pramogoms
Šis tekstas – straipsnių ciklo „Atsakingas keliavimas“, kuriame keliautojai ir turistai skatinami pastebėti turizmo problemas ir prisidėti jas sprendžiant ar bent jau neignoruoti, dalis.