Buvo, žinoma, smagu, tačiau neapleido jausmas, kad kažkas šitame džiaugsme įtartina. Per kelias minutes situacija ir išaiškėjo, nes atsidaręs atostogų grafiką pamačiau, kad kol aš vėlavau, kolegos spėriai rezervavosi geriausius metų mėnesius, palikdami žiopliams kaip aš tokius nesusipratimus kaip žiema, vėlyvas ruduo ar ankstyvas pavasaris. Buvo pikta ir labai norėjosi koliotis, bet susivaldžiau, užgniaužiau pyktį, nes žinojau, kad paleistų emocijų kiekis bus tiesiogiai proporcingas susilauktų pašaipų srautui. Ir tai vadinasi geranoriški kolegos?
Žodžiu, kai įvyko taip, kaip įvyko, neliko nieko kito, kaip tik kuo greičiau pamiršti tą epizodą ir sukti galvą, ką galima nuveikti per atostogas kovo mėnesį. Nuveikti, žinoma, galima daug ką – priklausomai nuo kišenės išsipūtimo, bet tąkart nusprendžiau neišradinėti dviračio ir negąsdinti artimųjų keistomis šalimis, o pasirinkti seną gerą, lankytą ir perlankytą pietų Europą. Jei konkrečiau – pakeliauti Ispanijos pakrante pradedant Valensija ir keliaujant pajūriu į pietus, kol užsinorėsiu namo.
Ispanijos pakrantė iš Lietuvos yra pasiekiama tiesiogiai – skrendant iš Kauno į Alikantę. Tik skrydžiai yra reti ir ne visiems patogūs, todėl skridome į Madridą, iš kurio traukiniu ketinome pasiekti pajūrio miestą Valensiją. Tai nebuvo blogas variantas, nes gavome progą pavakaroti ir pernakvoti Madride.
Valensija yra Ispanijos didmiestis, kuris nors ir yra prie jūros, bet projektuojant turistų srautus ją išnaudoja ne per aktyviausiai. Mieste vykstantys renginiai ir pramogos dažniausiai nėra susieti su jūra. Valensijoje yra paplūdimių, tačiau jie nėra pagrindinė priežastis, dėl ko turistai vyksta čionai. Aš pats labai mėgstu jūrą, bet kad ir kaip būtų nuostabu, per tris viešnagės Valensijoje dienas net nebuvau prie jos nuėjęs.
Ir tam buvo rimta priežastis. Ir net ne tiesiog rimta, o labai rimta. Savo apsilankymą Valensijoje mes suderinome su kovo mėnesį mieste siaučiančiu liepsnų festivaliu, pavadintu „Las Fallas“. Tai vienas žymiausių festivalių Ispanijoje, kurio pamatyti į Valensiją suvažiuoja visa šalis.
„Las Fallas“ festivalis yra šventė, šiek tiek panaši į mūsų Užgavėnes. Tai gamtos pabudimo šventė. Festivalio metu atveriamos lauko kavinės, ir gyvenimas pasipila į gatves, simbolizuodamas pavasario pradžią.
Penkias dienas trunkantis vakarėlis skirtas darbininkų globėjo šventojo Juozapo garbei. Anuomet dailidės, minėdami šią dieną, išeidavo į lauką ir sudegindavo per metus susikaupusius senus ir nebereikalingus daiktus. O dabar festivalio metu deginamos politikus ir visuomenės veikėjus vaizduojančios, iš popieriaus ir medžio pagamintos lėlės.
Kažin, kokia nemėgstamiausia iškamša būtų Lietuvoje, pagalvojau, stebėdamas kiekviename skersgatvyje vykstančius gaisrus. Susidariau savo nemėgstamiausių veikėjų penketuką ir įsivaizdavau, kad čia dega būtent jie. Nesakau, kad nebuvo malonu. Sako, festivalio metu mieste sudeginama apie penki šimtai skulptūrų. Aš turbūt net tokio kiekio žmonių apskritai nepažįstu, jau nekalbant apie nemėgstamus. Kaip ten bebūtų, tuo metu, kai skulptūros padegamos, miestas tampa penkių šimtų gaisrų vieta.
Kai kurios lėlės yra kuriamos ištisus metus ir primena meno kūrinius. Menininkai varžosi vienas su kitu, kuris sukurs įspūdingesnį balvoną. Kiekvienais metais atsiranda naujų lėlių personažų. Gal norite spėti, kokia globaliai žinoma lėlė buvo viena populiariausių pernai? O taip, nenatūralaus blondino, JAV prezidento skulptūra. Aš mieliau sudeginčiau Putiną (ne Vincą Mykolaitį), jei jau kalbant tik tarp mūsų, bet ir jis dėmesiu skųstis Valensijoje negalėjo. Daug kur spirgėjo ir jo pamėklė.
„Las Fallas“ metu reguliariai vykdomi ir įspūdingi fejerverkų pasirodymai. Specialistų teigimu, šių fejerverkų sukeliama euforija neprilygsta jokiems kitiems. Nors fejerverkai sproginėja viso festivalio metu, tačiau paskutinį vakarą jie būna galingiausi. Dėl jų „Las Fallas“ vadinamas bene įspūdingiausiu ugnies ir triukšmo renginiu visame pasaulyje.
Paprastai organizuoti fejerverkai vyksta triskart per dieną. Ryte jie būna švelniausi, tačiau dienos metu pagrindinėje miesto aikštėje susprogdinama 120 kg parako. Būtent dieniniai fejerverkai ir sukelia tą euforiją, kurios nebuvau patyręs anksčiau. Naktinis šou irgi gražus – šviesos, triukšmas, o dieną būna tik triukšmas, sukeliantis transo būseną, kuriai praėjus grįžti į savo belangę kamarėlę ir krenti miegoti.
Taip, būtent – kamarėlę. Miestą festivalio metu aplanko minios turistų, kurie užima visas įmanomas palėpes. Mes pasielgėme žioplokai, nes neįsivaizduodami festivalio masto neužsisakėme nakvynės iš anksto. Pagalvojome – ai, kaip nors. Kai suvokėme padėtį, pradėjome dairytis patogesnio kampo traukinių stotyje, bet ir jie jau buvo užimti. Galiausiai, kai jau ėmėme galvoti apie išvykimą tą pačią naktį, pavyko sename nutriušusiame name rasti šešių kvadratinių metrų belangę ir už ją mokėti 60 eurų nakčiai. Pradžioje ji atrodė šiurpi, bet vakarais po siaubingo „alaso“ mieste į ją grįždavome kaip į ramybės oazę.
Ne tokio intensyvumo, bet šiek tiek panaši situacija yra ir su transportu. Pigiausi traukinių į Valensiją bilietai jau seniausiai buvo išpirkti, todėl važiuoti teko greituoju traukiniu, kurio bilietai yra gerokai brangesni nei kitų. Gražus traukinys, greitas be galo. Tris su pusę šimto kilometrų atstumą įveikia per beveik dvi valandas. Bet bent kartą gyvenimą pavažiuoti tokiu traukiniu tikrai verta, nepaisant, kiek jis kainuoja. Perkant iš vakaro mums šis bilietas kainavo 52 eurus ir dar kartą priminė seną gerą emociją, kaip reikia dalykus planuotis iš anksto.
Žinoma, Valensija nėra tik „Las Fallas“. Tai senas ir šarmingas – trečias pagal dydį – Ispanijos miestas, esantis Valensijos regione. Regionas netgi turi savo kalbą – valensiečių, kuri yra katalonų kalbos dialektas. Ši kalba kartu su ispanų yra oficiali regiono kalba. Vietiniai ispaniškai kalbėti nekompleksuoja, nebent užtaikysite ant visiško kietakakčio, kuris jums atsakys savo kalba, bet tai labiau bus išimtis nei taisyklė.
Deja, dėl „Las Fallas“ daug miesto pamatyti nepavyko. Na, kažkiek pavyko, bet festivalis stipriai iškreipia realų miesto veidą, kurį išvystum normaliomis aplinkybėmis. Festivalio metu net visas miesto centras būna uždarytas. Aš taip ir nepamačiau jo natūralios būsenos, nes jau ankstyvą rytą iškart po paskutiniųjų fejerverkų, traukiniu palikome Valensiją ir jau tikrai išvykome ieškoti ramybės.
Kur? Į lietuvių pamėgtą kurortą – Alikantės miestą. Apie jį – kitoje pasakojimo dalyje.
