Kai S.Callahanas, vienišas vidury vandenyno, pažvelgė į dangų nuo savo plausto, jis pagalvojo: „Stebiu dangų iš pragaro.“
Jau keletą savaičių jis dreifavo vandenyno bangose tarsi vilkas, ištremtas iš savo gaujos. Sūrus vandenyno vanduo visą dieną kandžiojo jo odą, bet kaitri saulė akimirksniu jo prakaito lašus paversdavo druska. Nuolat kankino troškulys ir alkis. Tai iš tiesų buvo pragaras vidury žemės. Tačiau fizinis skausmas buvo niekis, palyginti su tuo, kas vyko jo galvoje.
